Tarptautinis sertifikatas – urėdijos miškininkų profesionalumo įvertinimas (0)

Miškas – ne vien mediena

Gruodžio 5–6 dienomis bendrovės „SGS Polska“ atstovas ir kvalifikuotas tarptautinis auditorius Kšyštofas Vypij (Krzysztof Wypij) Jurbarko miškų urėdijoje vertino valstybinius miškus. Jie šiam auditoriui jau žinomi, nes tai antras jo darbinis vizitas, pirmas buvo pernai. Kiti auditoriaus kolegos iki gruodžio 16 d. miškus tikrina Vilniaus, Tauragės, Druskininkų, Dubravos, Prienų, Alytaus urėdijose.
Tarptautinių auditorių vizito tikslas – patikrinti, kaip vykdomos turimuose sertifikatuose nustatytos sąlygos, ar tikrovė atitinka tarptautinius FSC (miškų sertifikavimo sistemos) reikalavimus, kuriuos galima apibendrinti kaip tvarų ir subalansuotą miškų naudojimą. Tai suderintas nuolatinio ekonominių, ekologinių ir socialinių miško funkcijų vykdymas, kartu būdas ir įrankis išsaugoti ir užtikrinti ne tik Lietuvos ar Europos, bet ir viso pasaulio miškų apsaugą ir jų nepertraukiamą naudojimą.
Pasak Jurbarko miškų urėdijos urėdo Fausto Bakio, atsakomybė išsaugoti retą miško augaliją ir gyvūniją tenka miškininkams. Miškų urėdijos įvairiais teisės aktais įpareigotos dalyvauti šiame darbe.
Prisimindamas prieš gerą dešimtmetį pradėtas įgyvendinti tvarios miškininkystės idėjas urėdas tvirtina, kad pradžioje ypač ekologiniai reikalvimai atrodė keistokai. Mat buvusi pagrindinė plynų kirtimų praktika su vėlesniu monokultūrinių – vienos rūšies medžių – miškų atkūrimu buvo pagrįsta tik ekonominio veiksmingumo siekimu ir nekėlė abejonių.
Nors ekonominės naudos siekimas ūkiniuose miškuose ir dabar tebėra esminis urėdijų darbo vertinimo kriterijus, tačiau tvarkant miškus atsirado ir visai naujų reikalavimų, kurių pinigais neįvertinsi, – biologinės įvairovės išsaugojimas, žmonių socialinių poreikių tenkinimas.
Pasak urėdo, biologine įvairove Lietuvos miškai išsiskiria ne vien dėl mūsų klimato ypatumų, bet ir dėl natūraliai susiklosčiusių aplinkybių, nes monokultūriniai, dažniausiai dirbtinai užauginti, miškai nevyrauja. Tą nesunku pastebėti ir Jurbarko urėdijos miškuose. Spygliuočių daugiausia yra vidurinėje ir vakarinėje rajono dalyse, to rytinėje ir šlapesnėse teritorijose žymiai daugiau lapuočių. Tai natūraliai lemia rajono miškų biologinę įvairovę, jos urėdijoje daugėja atsodinant miškus specialiai įvairių medžių sodmenimis: kartu su pušaitėmis, eglaitėmis sodinami lapuočiai, net ir krūmai. Taip sudaromos palankios sąlygos gyventi įvairiems žvėrims, paukščiams ir smulkesnei miško gyvūnijai, be kurios nebus visaverčio miško.

Dėmesys biologinei įvairovei

Miško lankytojai jau pradeda įprasti prie atrankinių kirtimų, kai plynose kirtavietėse mato paliktus sėklinius ir biologinei įvairovei išsaugoti reikalingus medžius. Tačiau dar ne visi suvokia, kodėl taip padaryta. Kai kurie mano, kad tai – miškininkų aplaidumas palikti pūti malkas.
Tačiau šiuo atveju miškininkų aplaidumu įtarinėti negalima: viskas palikta tyčia – sudaroma galimybė visaverčiam miško gyvybingumui išlikti. Net vėjo palaužtas džiūstantis medis ar vėjovarta miškui vertingi – aplink suveši nauja augmenija, vietą gyventi susiranda paukščiai, įsikuria mediena mintantys vabzdžiai, apspinta įvairūs vabalai, savo darbą atlieka kerpės, samanos, grybai – natūralus miško gyvybės vyksmas, kurį ir ūkiniuose miškuose reikia palaikyti. Taip nuo išnykimo apsaugomi reti augalai ir gyvūnija. Net senas, samanomis apžėlęs kelmas ar trūnijantis medienos gabalas yra tikra miško gyvybės ir biologinės įvairovės tvirtovė, pro kurią praeidamas turėtum matyti ne vien tik „pūvančias malkas“.
Tarptautinis auditas visa tai mato ir vertina. Ūkinių, arba IV kategorijos, miškų kirtavietėse negyvos medienos ir biologinės įvairovės medžių palikti būtina. Kitas labai svarbus darbas – ūkinės veiklos nevykydymas ekologiškai svarbiose teritorijose, užimančiose ne mažiau kaip 5 proc. miško ploto. Todėl vis dažniau išgirstamas pavadinimas – kertinės miško buveinės. Taip vadinami plotai su išskirtine augmenija, gyvūnija ir aplinka.
Kertinė buveinė suprantama kaip miško pamatų išsaugojimas ir parodymas. Paprastai tai ūkinei veiklai nelabai tinkamos teritorijos su šlaitais, upeliais, pelkėtais plotais, kurių nepalietė ar mažai palietė žmogaus veikla. Tad miške pastebėjus ant medžių užrašytas raides KMB, verta įdėmiau pasidairyti, nes čia gamtą mėgstančiam žmogui miškas atverčia įspūdingą savo paslapčių knygą – tereikia tik mokėti ją skaityti ir suprasti.
Jurbarko urėdijoje yra 113 kertinių buveinių, užimančių apie 400 ha. Tai nemažai. Buveinės rodo mūsų rajono gamtos įvairovę ir miškininkų rūpestį jos išlikimu.
Svarbu ir miškų sausinimas, tiesiogiai susijęs su biologine įvairove. Ūkiniu vertinimu įmirkę ar drėgnose vietose augantys miškai nepatogūs, mat tik spustelėjus didesniems šalčiams ten įmanoma įvažiuoti ir ruošti medieną. Tačiau drėgmės perteklius nepalankiai veikia jos nemėgstančius medžius, tad miškai melioruojami įvertinus ne vieną aplinkybę.
Kaip tai daroma, ar atliekamos poveikio aplinkai procedūros, kokia melioracijos pasekmė miškui, vertina ir sertifikavimo atitikties tikrintojai. Mat miške planuojant kiekvieną didesnį darbą būtinai įvertinamas jo poveikis aplinkai, ir tai yra vienas svarbesnių sertifikato atitikties vertinimo kriterijų.
Drėgmės perteklius miške atsiranda ir dėl natūralių priežasčių. Ne vien tik dėl gausesnių kritulių, bet ir dėl pernelyg plačiai paplitusių bebrų, kurie stato užtvankas miško upeliuose, užtvenkia melioracijos griovius. Pasak Jurbarko miškų urėdo pavaduotojo Edmundo Mačiežos, užtvankų išardymas nėra veiksmingas, tenka kviestis ir medžiotojus. Dėl daromos žalos bebrų populiacija neseniai sureguliuota Jūravos ir Kalvelių girininkijose.
Svarbi visa miško infrastruktūra: keliai, atokvėpio vietos, informaciniai ženklai, miško gaisrų prevencija, stebėjimo priemonės. Šiems klausimams Jurbarko miškų urėdijoje skiriama ypač daug dėmesio. Šiemet įrengta kompiuterizuota moderni miško gaisrų prevencijos ir stebėjimo įranga, kuri vėliau taps vieningos šalies miškų stebėjimo sistemos dalimi.
Ūkiniuose miškuose anksčiau nebuvo vengiama naudoti cheminių apsaugos ir kovos su kenkėjais priemonių. Kenkėjai labiau paplinta, kai intensyviau ūkininkaujant pažeidžiama natūrali gamtos pusiausvyra, tada įsiveisia mišką siaubiančių parazitų, plinta medžių ligos. Todėl cheminių priemonių naudojimas miške buvo savaime suprantamas – chemikalai ant miškų buvo purškiami iš lėktuvų.
Tačiau dabar grįžtama prie senų apsaugos metodų, kai pažeisti plotai skubiai iškertami ir taip pašalinami užkrato židiniai. Naudojant šiuolaikinę techniką gaunami geri rezultatai, todėl dėmesys biologinei įvairovei palaikyti be kenkėjus žudančių cheminių priemonių labai svarbus.
Miške profilaktiškai naudojamos įvairios gaudyklės su tam tikras kenkėjų grupes priviliojančiais kvapais, parinktose vietose paliekama rąstų, kurie, privilioję kenkėjus, išvežami iš miško. Tai vis miškininkų darbas, kurį mažai kas pastebi, tačiau jis turi didelės įtakos augančiam miškui.
Viešvilės medelyne leidžiama naudoti chemines augalų apsaugos priemones – lengviau įveikti piktžoles, kurios stelbia medžių daigus. „SGS Polska“ auditorius K. Vypij tikrino, kaip medelyno sandėlyje laikomos cheminės medžiagos. Medelyno viršininkei Daliai Mačiežienei auditorius priekaištų neturėjo: chemikalai laikomi užrakinti specialiai paženklintoje metalinėje talpoje, po ranka yra ir pirmai medicinos pagalbai būtinas medikamentų rinkinys.

Miškininkų patirtis skirtinga

Pakeliui į Kalvelių girininkiją „SGS Polska“ atstovas pasidalijo darbo patirtimi, nes jam tenka susipažinti su miškininkų veikla ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Lenkijoje. Tai, ką jis pasakė, yra tik asmeninė nuomonė.
Lenkijos miškų valdymo ir priežiūros sistema panaši į Lietuvos, kurią K. Vypij vertina palankiai. Lietuvoje išvengta pertvarkos kraštutinumų, urėdijų veikla išgryninta. Nors dar yra sovietinei sistemai būdingų likučių, tačiau jie naudingai suderinti su naujomis miškininkystės tendencijomis.
Lietuvos urėdijose dar išlikę priešgaisriniai punktai, turima priešgaisrinių automobilių. Jurbarko miškų urėdija turi du, o Lenkijos urėdijose tokios tarnybos neliko. Lenkijoje, kaip ir dalyje Lietuvos urėdijų, įdiegta automatinė kompiuterizuota miško gaisrų stebėjimo sistema, tačiau lenkai nelinkę visiškai atsisakyti miško stebėjimo iš priešgaisrinių bokštų.
Pasak auditoriaus, Latvijos valstybiniuose miškuose neišvengta kraštutinumų, todėl šios šalies miškininkai prarado sertifikatą. Latvijoje sukurta viena valstybinius miškus tvarkanti įmonė, pasiekusi gerų ekonominių rezultatų – nauji miškų naudotojai per trumpą laiką plynais kirtimais išguldė didelius plotus. Technika panaudota veiksmingai, bet siekiant kuo didesnės naudos pamirštas poveikis aplinkai ir miško atkūrimas. Tačiau, pasak K. Vypij, latviai jau suprato padarę klaidą – dabar skaido vienintelę valstybinius miškus valdžiausią įmonę į atskiras ir siekia susigrąžinti sertifikatą. Mat jo praradimas pakenkė šalies ir miškininkystės prestižui.
Kaimyninėje Baltarusijoje išlikusi sovietmečio sistema su miškininkystės ūkiais. Kiekvienas ūkis turi medienos apdirbimo cechus, kaip anksčiau buvo visose sovietinėse respublikose. Tarptautinis auditorius nesiima vertinti, reikalingi tokie medienos apdirbimo cechai ar ne – tai ekonominio tikslingumo reikalas. Kiekvienoje šalyje pasirinktas geriausias sprendimas: jeigu tokių cechų veikla pelninga, jie galėtų būti, nors, pasak K. Vypij, geriau, kai miškininkai neužsiima jiems nebūdingais darbais.
Ukrainoje, pasak auditoriaus, juntamos permainos: klibinamas sovietinis miškininkystės modelis, keičiamas požiūris į miškininkystę ir prigyja idėjos, kurios jau įgyvendintos ir veikia Lietuvoje.
Lietuvoje daug miškų tapo privatūs, bet tik keli, kaip valstybinių miškų urėdijos, turi sertifikatus. Lenkijoje taip pat nemažai privačių miškų, tačiau nė vienas neturi sertifikato. Visa bėda, pasak K. Vypij, kad nedidelius miškus valdo keli savininkai. Vidutinė privataus miško valda Lenkijoje ne ką didesnė už 1 ha. Lietuvoje vidutinis privataus miško plotas gerokai didesnis – apie 3,5 ha. Tačiau ir tai rodo, kad platesnio privačių miškų sertifikavimo, kol jie sustambės, dar teks ilgokai palaukti.
Pasak Jurbarko miškų urėdiją tikrinusio auditoriaus, daugelyje šalių, kuriose vertinama ekologija, tvari ir subalansuota miškininkystė, pirkėjai rinkdamiesi baldus ar kitus medienos gaminius, pirmiausia teiraujasi, kokia jų kilmė, ar žaliavos tiekėjai medieną pirko iš sertifikuotų miškų. Panašiai elgiasi ir medienos perdirbėjai, baldų gamintojai: vertindami tokį pirkėjų pasirinkimą, vengia pirkti medieną iš šalių, kuriose vyrauja grobuoniškas požiūris į miškus, nesiskaitoma su visuotinai priimtomis normomis ir nesilaikoma subalansuoto miško naudojimo, atkūrimo, biologinės įvairovės išsaugojimo, miškų panaudojimo socialinėms visuomenės reikmėms. Tai esminiai požymiai, pagal kuriuos vertinami visų šalių, siekiančių turėti ir patvirtinti jau turimus sertifikatus, miškai.

Bendrauja su visuomene

Auditorius K. Vypij atkreipė dėmesį į Lietuvos generalinės urėdijos prie Aplinkos ministerijos ir urėdijų bendravimą su žiniasklaida. Pasak jo, tai sveikintinas darbas, kurio pasigendama aplinkinėse šalyse.
„SGS Polska“ auditorių sudomino Kalvelių girininkijos ir Viešvilės valstybinio rezervato bendradarbiavimas, nes rezervato buferinė zona yra Kalvelių girininkijos teritorijoje. Girininkė Irena Petrošienė patikino kad šioje zonoje riboja griežtos taisyklės, ir darbus visuomet reikia derinti su rezervato darbuotojais. Pavyzdžiui, atliekant sanitarinius kirtimus pusę kirstinų medžių reikia palikti dėl biologinės įvairovės, todėl ūkinė veikla šioje girininkijos dalyje mažiau veiksminga.
Pasak Jurbarko urėdo pavaduotojo E. Mačiežos, Viešvilės valstybinio rezervato buferinėje zonoje galėtų būti leidžiama lankytis gyventojams. To jie pageidauja, tačiau ir šioje zonoje galioja tos pačios kaip ir rezervate taisyklės. O buferinė zona – ne rezervatas, galėtų būti atviresnė visuomenei.
Auditorius lankėsi ir kirtavietėje, kur su medkirte „Valmet 911“ dirbo operatorius Romas Grigoraitis. K. Vypij klausė operatoriaus, kaip jis elgtųsi trūkus medkirtės aukšto slėgio hidraulinei žarnai ir išsiliejus tepalui. Atsakymas buvo tikslus. K. Vypij taip pat domėjosi pelėdos lututės ir balandžio ulduko lizdavietėmis. Jas dideliame miške buvo nesunku rasti: pušys su uoksais ne tik paženklintos raudonomis juostomis, bet ir sunumeruotos. Tai įtikino tikrintoją, kad dokumentuose nurodyti duomenys, specialistų žinios ir praktika Jurbarko miškų urėdijoje yra vieninga ir veikianti sistema. „Man labai svarbu įsitikinti, kad sertifikatas, kurį turi urėdija, yra pagrįstas tikru darbu, ir visa nelengvai sukurta sistema yra ne popierinė, o realiai veikianti, – „Šviesai“ patvirtino auditorius K. Vypij. – Kartais tenka atkreipti dėmesį gal iš pirmo žvilgsnio į nereikšmingas smulkmenas, tačiau iš jų susidaro bendras vaizdas, miškininkų kompetencija, gebėjimai ir vertinimas. Matau šiuos miškus ir juose dirbančius žmones antrą kartą. Manau, kad jie savo darbą išmano, tad ne veltui veikla įvertinta prestižiniu tarptautinės reikšmės dokumentu.“
Sertifikatas – ne tik ūkininkavimo pagal tarptautinius reikalavimus įrodymas, bet ir tuo besirūpinančių žmonių kvalifikacijos, darbo pripažinimas, patvirtinantis atsakingą požiūrį į savo profesiją, visuomenės poreikius ir valstybinius Lietuvos miškus.

Vincas Kriščiūnas