Trumpiausią naktį – gražiausia vasarvidžio šventė (0)

Bene prieš ketvirtį amžiaus Girdžių bendruomenei trumpiausios vasaros nakties šventę pirmą kartą surengęs kultūros darbuotojas Algimantas Vizbara kasmet vis atidžiau dėlioja Joninių scenarijų ir renkasi atlikėjus.
„Žmonėms  neužtenka vien etnografinių tradicijų, Jonines jie nori švęsti linksmai, kad ilgai būtų ką prisiminti“,– tikina A. Vizbara, liaudies muzikantus ir kaimo kapelas senokai pakeitęs Lietuvos pop muzikos žvaigždėmis.
Tačiau tai nereiškia, kad Joninių  gegužinėje šįvakar neliepsnos laužas, nebus vainikuojami Jonai ir Janinos,  merginos neplukdys vainikų Mituvos užtvankoje ir niekas neieškos paparčio žiedo. Kol yra Girdžiuose Jonų, bus ir Joninės, o kol bus švenčiamos Joninės – gyvuos ir ketvirtį amžiaus Algimanto puoselėjamos vien šiai šventei būdingos lietuviškos tradicijos.
Nors pastarąjį dešimtmetį nė viena Girdžių šeima savo vaikams šio vardo nedavė, Jonų miestelyje vis dar yra gražus būrys. Jauniausias – Levulių Jonukas, šiemet Girdžių pagrindinėje mokykloje baigęs penktą klasę, jau kelinti metai per šventę kviečiamas uždegti didžiojo Joninių laužo. Vaiko guvumas džiugina į šventę iš visų aplinkinių kaimo susirenkančius Girdžių krašto žmones, todėl Jonuką jie apdovanoja ypatingu dėmesiu.
Ateiti į miestelyje rengiamas Jonines kasmet pareigą jaučia ir Girdžių ugniagesys Jonas Zaronas.
„Bent valandėlei visada nueinu – smagu pasidžiaugti švente su kaimynais ir bendravardžiais, bet kai diena pradeda blėsti, skubu sveikinti tėtės – jis irgi Jonas“,– tikino J. Zaronas.
Ir J. Zarono senelis buvo Jonas. „Tokia giminės tradicija – aš irgi Jonas, nors gimiau prieš pat šv. Antaną. Tik Janinų giminėje nė vienos neturime“,– juokėsi vyriškis, Joninių laukiantis kaip didžiausių metų švenčių ir trumpiausią metų naktį visada praleidžiantis savo tėviškėje Kriščiaviškės kaime.
Prieš šventę čia susirenka visa giminė – broliai, seserys, jų vyrai, žmonos, vaikai, artimi ir tolesni giminaičiai, Jonų pasveikinti susirenka kaimynai.
„Anksčiau net šeši Jonai į Jonines susirinkdavome, o dabar kaimai nyksta ir Jonų mažėja. Matyt, su mūsų karta Jonai visai išnyks“,– apgailestavo J. Zaronas, nė vienos iš trijų savo dukrų Janina nepakrikštijęs. Tris sūnus auginantis Jono svainis irgi nė vieno šiuo vardu nepavadino – tai iš kur, pasak J. Zarono, Jonų bus.
J. Zaronui svarbios Joninių tradicijos, nes tėviškėje dar nebuvo tokio atsitikimo, kad Jonai ąžuolo lapų vainikais nebūtų vainikuoti. Pačius gražiausius vainikus dabar pina Jono brolienė, iš vakaro atvykstanti Joninėms ruoštis.
„Kai vaikas buvau, labiausiai mane domino paparčio žiedas. Ilgai tikėjau, kad jį radęs visam gyvenimui laimingas tapsiu – tol, kol neperskaičiau, kad paparčiai sporomis dauginasi“,– juokiasi Jonas, niekada nepamirštantis bent telefonu pasveikinti savo buvusios darbovietės bendravardžių. 
Audringai Jonines kasmet švenčia ir daug metų Girdžiuose gyvenanti Janina Ivaškevičienė. Ji nesistebi, kai Joninių rytą namų duris randa papuoštas vainikais ar apkaišytas pievų žolynais. „Taip mane sveikina buvusios bendradarbės“,– džiaugiasi moteris, Girdžiuose turinti daug bendraamžių Janinų ir Jonų. 
Joninės ir jai – privaloma šventė, be kurios neįsivaizduojama vasara. Pasak Janinos, ilgiausios dienos leidžia žmogui daug darbų nuveikti, todėl nori nenori turi viską suspėti – ir pašienauti, ir daržus nuravėti, bulveles apkaupti, ir vaistažolių toli laukuose prisirinkti.
„Kaipgi be jų – grįš dukra iš Londono su anūkėlėm, reikės ir ramunėlių, ir rugiagėlių, ir čiobrelių, ir jonažolių. Vaistinėje tokių nenusipirksi “,– tikina moteris, nepamiršusi kupoliavimo tradicijų.
Na tai kas, pasak Janinos, kad žolynai surikti ne ilgiausią metų dieną, kai šventei jau reikia ruoštis, apdarais rūpintis. Likus savaitei iki Joninių saulė užkopia į patį aukščiausią dangaus tašką  ir sustoja – visą savaitę diena nei ilgėja, nei trumpėja, o mes galime džiaugtis gyvenantys ilgiausias metų dienas ir suspėti nudirbti visus darbus, išbraidžioti visas pievas.
Šiemet J. Ivaškevičienė kaip niekad atsakingai rengiasi miestelio šventei. Viešuosiuose darbuose seniūnijos įdarbinta Janina laisto ir ravi miestelio gėlynus, tvarko parką, šluoja takus ir džiaugiasi, kad Girdžiai pamažu gražėja, keičiasi. Jei žmonės susirinks į šventę pakilios nuotaikos – bent menka dalelė bus ir jos nuopelnų.
Vasarvidžio žydėjimu neatsidžiaugia ir Girdžių pagrindinės mokyklos direktorė Janė Pocienė.
„Nesureikšminu savo vardo, dargi atvirkščiai, jis man pernelyg tiesmukas, net grubus“,– tvirtina pedagogė, nors jokio kito vardo negalėtų turėti – juk kilusi iš Jonavos, Lietuvos Jonų sostinės.
Kol jauna buvo, savo tikrąjį vardą nuo aplinkinių slėpė – visiems Janina prisistatydavo. Jane tapo tuomet, kai per Lietuvos sieną važiuojant muitininkai paslaptį išdavė.
„Tėvelis taip mane pakrikštijo savo tėvo garbei. Negaliu skųstis – senelis šviesus ir garbingas žmogus buvo. Kai nuvažiuoju Jonavon į giminės susitikimą, apie jį išgirstu daug gražių žodžių, galiu net jo bajoriška kilme didžiuotis“,– sakė J. Pocienė.
Nors Joninių šventės, kaip ir savo vardo, mokyklos direktorė nesureikšmina, ilgiausią metų dieną visada sulaukia svečių. Su vardadieniu sveikina vaikai, kaimynai, bendradarbiai, todėl paslapčiom Janė  šiai šventei visada ruošiasi. Tik didelio šurmulio nemėgsta, dėl to miestelio linksmybėse ne visada dalyvauja.
„Ne vardas puošia žmogų, todėl nereikėtų manyti, kad tai tik Jonų ir Janinų šventė. Tai vasaros virsmas, apipintas legendomis, burtais, paslaptimis, ir šią šventę švenčia visos krikščioniškos tautos“,– tikina J. Pocienė.
Mokyklos direktorei apmaudu, kad dabar daug dažniau klasėje gali sutikti Džeiraną, Aironą ar Klaidą negu Jonuką ar Janytę. Ir Jurgiuką tik vieną Girdžių pagrindinė mokykla turi. „O juk kaip gražu būtų, jei šeimos savo vaikams duotų tradicinius lietuviškus vardus“,– su kolegėmis svajoja J. Pocienė.
Savo Joną turi ir Girdžiuose įsikūręs bei pastaraisiais metais nuolat didėjantis romų bendruomenės būrelis, Joninių gegužinę papuošiantis aistringais šokiais ir uždegančiomis dainomis. Jie neraginami apspinta vaišių stalą, užima šokių aikštelę, dalyvauja visuose žaidimuose. Girdžių seniūnas Darius Juodaitis įsitikinęs, kad drąsa ir linksmumas – išskirtinis romų tautos bruožas.
„Būtų gerai, kad taip linksmai mokėtų švęsti ir lietuviai – bet jie dažniausiai ne linksminasi, o tik stebi, kaip kiti tą daro“,– neslepia apmaudo A. Vizbara, gerai pažįstantis savo krašto žmones ir turintis įdėti nemažai pastangų, kol juos išjudina.
Pasak Algimanto, tik tuomet, kai vyrai kokius tris kartus nubraukia nuo ūsų alaus putą, o moterų žandai pražysta kaip bijūnai, šokių aikštelė tampa per maža, poros pasklinda ieškoti paparčio žiedo, plukdyti vainikų.
Nors burtais šiais laikais jau niekas lyg ir nebetiki, merginos atidžiai stebi, kur plaukia jų paleisti vainikai.  Tikima, kad drauge plaukiantys vaikino ir merginos vainikėliai pranašauja greitas vestuves, o jei jie plaukia į skirtingas puses – skyrybos neišvengiamos. Kai kurios merginos, norėdamos sužinoti ateitį, nupina ir paleidžia po du vainikėlius, nes tik jie gali išpranašauti, ar pavyks šiemet sumainyti žiedus.
Bet tie, kurie laimę žadančio žiedo eina ieškoti porom, labai klysta. Nuo seno tvirtinama, kad paparčio žiedo galima ieškoti tik po vieną, o einant gilyn į mišką, jokiu būdu negalima atsigręžti atgal. Suradus papartį, po juo reikia patiesti nosinaitę ar skarelę, šermukšnine lazda apibrėžti ratą aplink Joninių naktį stebuklingų galių įgaunantį augalą, pasidėti šalia indą su šventintu vandeniu, užsidegti žvakę ir melstis. Tuomet suspindės švytintis žiedas ir nukris tiesiai ant patiestos skarelės. Tik turi būti drąsus, susikaupti ir nesigręžioti – kol lauksi žiedo, tave stengsis išgąsdinti piktosios dvasios. Jei pavyks sulaukti akimirkai prasiskleidusio žiedelio, tapsi aiškiaregiu, galėsi atspėti žmonių mintis, sužinoti visas jų paslaptis, suprasti paukščių ir gyvulių kalbą.
Jei kam ši procedūra atrodys pernelyg sudėtinga, šv. Jono naktį nepatingėkite bent nusiprausti nuo žolynų nubraukta rasa. Veidui ji suteiks skaistumo, kūnui – sveikatos, rasos lašeliais pabarstytuose daržuose nebeaugs piktžolės, o rasos atsigėrusios karvės duos daugiau pieno.  Ūkininkai, apibėgę laukus ir pasivolioję nuogi rasoje, gali tikėtis didesnio derliaus.
Nors lietus gali sugadinti kiekvieną šventę, per Jonines jo bijoti nereikia. Krituliai trumpiausią metų naktį pranašauja laimę žemdirbiams ir sniegą bei pūgas per Kalėdas. Jei per Jonines dangus bus apniukęs, per Kalėdas greičiausiai bus vėjuota ir lietinga, o jei danguje sušvis žvaigždės – gražiausia žiemos šventė bus šalta ir snieguota.
Beje, šiemet kaip niekada anksčiau dovanų gali gauti visi, Jonams ir Janinoms paštu  išsiuntę sveikinimo laišką ar atvirlaiškį. Tokią akciją šiemet rengia  „Lietuvos paštas“, planuojantis išdalyti sveikintojams net 60 tūkst. dovanų. Gyventojų registro duomenimis, tiek Jonų ir Janinų šiuo metu gyvena Lietuvoje.

Daiva BARTKIENĖ