Balsavimas

Ar pritariate mokytojų reikalavimams ir streikams?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Ugniagesių darbai ir šventės – budėjimo režimu

Ugniagesių darbai ir šventės – budėjimo režimu (1)

2018-07-27

Mieste gaudė sirenos, skelbdamos šventę! Jurbarko priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba mini 120 metų jubiliejų. Priešpiet Jurbarko gatvėmis nusidriekė gaisrų gesinimo technikos paradas, Švč. Trejybės bažnyčioje aukotos šventosios Mišios už žmones, kurie gina mus nuo ugnies pavojaus. O pietų pertrauką daug jurbarkiečių paskyrė prasmingai pramogai – aikštelėje prie Nemuno pareigūnai vaizdžiai pristatė gaisrų gesinimo mūsų mieste istoriją.

Jubiliejų sutiko atsinaujinę

Ugniagesių draugija Jurbarke įsteigta 1898-ųjų liepą. Gaisrų gesinimo tarnybos pavadinimas ir statusas per 120 metų ne kartą buvo keičiamas, o misija išliko nepakitusi, ją apibrėžia ugniagesių šūkis: „Artimui pagalba – Dievui garbė!“ Gaisrai šiandien gesinami jau kitaip, o ugniagesiai gelbėtojai, kaip ir anuomet, yra visuomenės pasitikėjimo reitingų viršūnėje.

Jubiliejinę šventę ugniagesiai pasitiko su naujovėmis – 2016 m. rugsėjo 1 d. Jurbarko priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba iš miesto centro persikėlė į naujas patalpas Dainių kaime, palikusi senąjį, 1925 m. pastatytą, gaisrinės namą.

Naujajame tarnybos viršininko kabinete kabo dailininko Zigmo Morlenco nutapyta senoji Jurbarko gaisrinė. „Man tas paveikslas svarbus, kaip ir tas pastatas, kuris čia pavaizduotas. Gaila buvo jį palikti. Po mūsų išsikraustymo jis stovi tuščias ir jau buvo nusiaubtas. Tikiuosi, kad jam bus surastas naujas šeimininkas“, – sako T. Statkus.

Tačiau emocijos emocijomis, o naujasis pastatas, kuriame anksčiau buvo elektros tinklai, – daug erdvesnis ir, jį pritaikius, darbo sąlygos priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai žymiai pagerėjo.

„Viskas keičiasi. Mums reikia geresnės ir didesnės technikos. Tie garažai ten jau buvo ir didinti, ir platinti, ir gilinti. Gavę naujausią automobilį 2015 m. turėjome daugiau kaip metrą pagilinti garažą. Kasėme. Jei būtume nekasę, automobilis būtų nukeliavęs į kitą rajoną“, – sako Tomas Statkus.

Be šio, naujausio, Jurbarko priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba dar turi 2008 ir 1978 m. laidos automobilines cisternas. Pastaroji – vokiečių padovanotas „Mercedes“ – sena, bet gerai tebetarnaujanti pagal paskirtį. Beje, garaže visi ugniagesių automobiliai atrodo kaip ką tik nuo konvejerio. Sugrįžus iš gaisro jie nuplaunami – dabar tarnyba turi ir savo plovyklą, ir nublizginami, nes, kaip šypsodamasis sakė pamainos vadas Ramūnas Dobilas, vyrai myli mašinas kaip moteris.

Garaže taip pat stovi automobilinis keltuvas, dvi gelbėjimo valtys ir cheminių įvykių likvidavimo priekaba – viskas sukomplektuota ir parengta taip, kad prireikus nedelsiant būtų išvykstama. O pareigūnai, pagal jiems priskirtą techniką, privalo turėti ne tik vairuotojo, bet ir laivavedžio pažymėjimą.

Žvilgsnis į istoriją

120-ies metų ugniagesių tarnybos istorijai vietos rasta ir Jurbarko priešgaisrinės apsaugos tarnybos internetiniame puslapyje jpgt.lt. Pažvelkime, kas gaisrinės garažuose stovėjo prieš šimtmetį.

Dabartinėje Dariaus ir Girėno gatvėje 1925 m. pastatytas pastatas išliko išoriškai beveik nepakitęs, tik garažų vartai buvo siauresni, nes anuomet gesinti gaisrų ugniagesiai vykdavo arkliais.

Garažuose buvo laikoma ugniagesių įranga. Pavyzdžiui, 1937 m. ugniagesių komanda turėjo vieną motorinį siurblį ir 4 rankinius, l2 statinių, 5 švirkštus, 26 kibirus, 2 skirstytuvus. Taip pat 28 varinius šalmus ir 12 diržų. Beje, tais metais buvo numatyta įsigyti ir gaisrinį automobilį.

Ugniagesių komandą sudarė 56 vyrai. Jie dėvėjo juodą su raudonais apvadais uniformą ir jau minėtus varinius šalmus. Du kartus per savaitę ugniagesiams vykdavo pamokos. Gaisrinės namo bokšte tuomet būdavo iškeliama vėliava (ją turėti numatė statutas), kad laisvi nuo darbo ugniagesiai susirinktų mokytis.

Jurbarko ugniagesiams gaisrus gesinti buvo priskirta ne tik mieste, bet ir 5 varstus aplink miestą. 1911 m. mieste buvo 240 plytinių namų ir 2882 mediniai, o apylinkėse – 320 sodybų, taip pat veikė fabrikas ir keturios gamyklos.

Kilus gaisrui aliarmą skelbdavo Feinbergo malūno ir elektrinės, kuri buvo netoli bažnyčios, varpas bei gaisrinės bokšte buvusi sirena. Gaisrai Jurbarką siaubė ne kartą. Vienas didžiausių kilo 1940 m. liepos 7 d. – sudegė visa pietvakarinė miesto dalis. Padėti gesinti gaisrą atvyko ugniagesiai iš Veliuonos, Tauragės, Šakių, Raseinių, Kauno. Pagalbą norėjo suteikti ir Tilžės bei Smalininkų ugniagesiai, tačiau šie miestai tuomet priklausė Vokietijai, ir sovietų valdžia jų neįsileido.

Visada pasiruošę

Gaisrų, pasak Jurbarko priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko, mažėja, tačiau ugnis įsižiebia nepranešusi, tad ugniagesiai visada turi būti pasiruošę gesinti, ir ne tik mūsų rajone kylančius gaisrus.

„Pajėgos išsiunčiamos pagal pajėgų sutelkimo planą, kuris sudaromas atsižvelgiant į atstumus, nes svarbiausia ugniagesių tarnyboje yra greitis. Didelėje dalyje Šakių rajono gaisrus gesiname mes, o jei gaisras Juodaičiuose, pirmieji atvažiuoja Raseiniai – nes jiems arčiau“, – sako T. Statkus.

O žmonės, nesvarbu kur nutiktų nelaimė, skambina į Bendrąjį pagalbos centrą. „Mes visi bijojome to 112, neįsivaizdavome pajėgų valdymo, be to, buvo atleisti mūsų dispečeriai. Bet siaubo nėra. Žmonės nervinasi, kad paskambinus jų ilgai klausinėja. Bet reikia suprasti, kad informacija apie įvykį ir jo vietą yra svarbi, o kalbėdamasis su jumis operatorius jau spaudžia mygtukus, ir pajėgos jau pradeda judėti“, – abejones išsklaido pareigūnas.

Gaisrai priklauso ir nuo sezono: pavasarį dega pievos, rudenį ir žiemą – nevalyti kaminai, netvarkingai šildomi tvartai ir rūsiai. „Kartais būna visiškas štilis, o būna, kad po kelis tuo pat metu. Ačiū Dievui, kad kai toks sausringas periodas, didelių gaisrų kol kas nebuvo. Klausučiuose degė ūkinukas, anoj pusėj, prie Kidulių, automobilis. O tauragiškiai vos ne kasdien važiuodavo gesinti miško, kol pagaliau pagavo padegėją. Baisiausia, kad jis jau artinosi prie Jurbarko“, – pasakoja tarnybos viršininkas.

O gelbėjimo darbų daugėja. Pagrindiniai – po autoįvykio išsiliejusių tepalų surinkimas, medžių šalinimas nuo kelio po stiprių vėjų, skenduolių paieška. Taip pat pagalba buityje: užsukti neužsisukančio dujų baliono, padėti įeiti į namus, kai durys užsitrenkusios.

„Nors tai nėra mūsų funkcija – atrakinti duris, bet jei viduje mažamečiai vaikai, turime padėti. Tačiau tokios pagalbos prašantis žmogus pirmiausia turi įrodyti, ar tas butas jo nuosavybė. Esame važiavę traukti karvę iš srutų duobės, į tvorą įstrigusią stirną, gelbėti įšalusių gulbių – nors mūsų pagalbos neprireikė, juk paukštis ne toks kvailas, kad įšaltų. Tačiau privalome vykti į kiekvieną iškvietimą, nes tik nuvykus išaiškėja tikroji padėtis, – sako T. Statkus, prisiminęs ne tik gulbes, bet ir neseną įvykį, kai neblaivus vyras pamelavo apie gaisrą, nes pametė buto raktus.

Nemažai bėdų kyla dėl žmogaus neatsakingumo, kaip ir minėti nevalytų kaminų gaisrai. Beje, kaminkrėčiai irgi priklausė 1898 m. įsteigtai Jurbarko ugniagesių draugijai. Jie už mokestį valydavo kaminus ir, kaip ir ugniagesiai, turėjo savo atributą – juodas cilindro formos skrybėles.

„Kaminų valymas – jau ne mūsų funkcija, – sako T. Statkus. – Bet kai nėra kaminkrėčių – blogai. Dirbdavo mūsų kolega Audvydas Šukauskas, bet dabar jau jis nebespėja, o jaunimas to darbo neperima.“

Stiprūs vyrai

Jurbarko priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje dirba 32 ugniagesiai gelbėtojai – keturios pamainos po 8 vyrus, kurioms vadovauja Virginijus Zaranka, Ramūnas Dobilas, Giedrius Aleksandravičius ir Gintaras Palaitis.

Pamaina budi parą – nuo ryto iki kito ryto. „Pamaina prasideda pusę aštuonių ryto – ne ateiti tokiu laiku, bet jau būti pasirengus išvykti į įvykį, – akcentuoja tarnybos viršininkas. – Reikia pasidėti šalmą, rūbus, batus, pasitikrinti, ar veikia kvėpavimo aparatas, patikrinti visą įrangą. Nesvarbu, kad automobilis nebuvo išvykęs – tokia yra tvarka.“

Tvarką T. Statkus žino ne tik todėl, kad viršininkas. Dar studijuodamas gaisrinės saugos inžineriją Vilniaus Gedimino technikos universitete, jis perėjo ugniagesių rengimo kursus ir dirbo ugniagesiu gelbėtoju Šakiuose – teko gesinti gaisrus, todėl ne tik teoriškai, bet ir praktiškai žino, koks tai darbas. 2007 m. liepą pradėjo dirbti Jurbarko priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko pavaduotoju, o 2010 m. buvo paaukštintas – tapo viršininku.

Dabar Vilniuje yra ugniagesių gelbėtojų mokykla su praktinio parengimo baze Valčiūnuose, mokslas trunka 9 mėnesius. „Minimaliausias reikalavimas – vidurinis išsilavinimas. Kreiptis reikia į priešgaisrinės tarnybos teritorinį padalinį. Kandidato laukia trys patikros – specialioji, sveikatos ir fizinio pasirengimo. Specialiąją atlieka policija ir kitos tarnybos – tai reputacijos patikrinimas. Sveikatos reikalavimai taip pat yra labai griežti, o fizinis pasirengimas tampa kriterijumi, jei stojant yra konkursas tarp pretendentų tapti statutiniais pareigūnais“, – pasakojo T. Statkus.

Tačiau antplūdžio nėra. Pasak T. Statkaus, Jurbarke trūksta 4 pareigūnų, o norinčių jais tapti šiemet kreipėsi 3, bet tik vienas perėjo sveikatos patikrą.

Ugniagesio gelbėtojo darbas – sunkus ir pavojingas. Atlyginimas – apie 500 eurų. Ir jokių privilegijų, tik statute numatytos padėkos, atostogos, vienkartinės piniginės išmokos, bet tokių, pasak T. Statkaus, nėra. Dar – galimybė jaunam išeiti užtarnauto poilsio. Bet tai nebūtinai privilegija.

Tik stiprūs vyrai renkasi šį garbingą ir reikalingą kelią. O jurbarkiečiai Karolis Mileris ir Kęstutis Skrodenis randa jame ir savo tėvų – Gražvydo Milerio ir Vytauto Skrodenio įmintas pėdas.

Šeimyniškai

Kartais jokių įvykių per budėjimą ir neįvyksta, aliarmo signalas neskamba. Tačiau tai nereiškia, kad vyrai nedirba. Jiems pagal tvarkaraštį vyksta teoriniai ir praktiniai užsiėmimai su gelbėjimo įranga: hidraulinėmis žirklėmis, plėstuvais, žemo slėgio oro pagalvėmis, taip pat kovinio išsidėstymo pratybos su vandens žarnomis, švirkštais. „Visi dalykai, kurie būtini gesinant gaisrą ar atliekant gelbėjimo darbus, yra atidirbami pratybose“, – užtikrina tarnybos viršininkas ir pasidžiaugia, kad dabar teorinėms pratyboms turi klasę, praktinėms – vidinį kiemą, nebereikia, kaip anksčiau, vykti į lanką prie Nemuno. 

„Po užsiėmimų, kurie paprastai vyksta iki 17 val., kas sportuoja, kas skaito knygą, žiūri televizorių. Tik nesu matęs, kad kas loštų kortomis“, – sako T. Statkus.

Yra poilsio kambariai su kušetėmis – galima pasnausti, dušai, erdvi virtuvė. „Buities sąlygos labai puikios. Turiu su kuo palyginti – senąją ir naująją tarnybas. Ten 8 žmonės valgyti darydavosi 8 kvadratų virtuvėlėje, dabar ji per 20 kvadratų“, – sako viršininkas, pravėręs duris į virtuvę, kuri kvepėjo tarsi šeimos pietumis.

Jurbarko ugniagesiai gelbėtojai gyvena draugiškai, netgi šeimyniškai. Ir kasdien, ir per šventes. Gyventojų pasitikėjimą, pagarbą ir dėkingumą pelnantys vyrai bendrąjį visuomenės gėrį kuria ne tik tiesioginiame darbe, pagalbos ranką ištiesia ne tik nelaimės atveju. Šiemet jie prisidėjo prie miesto viešųjų erdvių tvarkymo – atnaujino vieną pėsčiųjų tako pavėsinių.

Jubiliejai, kokį vakar paminėjo Jurbarko priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, būna retai, o šventojo Florijono – gaisrų sergėtojo diena švenčiama kasmet. Tai ne tik pareigūnų, visuomenės, bet ir jų šeimų šventė. Kuriama šašlykinė, kurią padarė ir savo darbovietei padovanojo pamainos vadas R. Dobilas, pakvimpa vaišėmis, gera nuotaika ir nuoširdžiu bendravimu.

Tačiau kiekviena ugniagesių diena ir kiekviena akimirka pažymėta budėjimo režimo – pasigirdus pavojaus signalui privalu išvykti nedelsiant. Budinčios komandos vyrai tam pasirengę ir per šventes. 

Danutė Karopčikienė

Daugiau nuotraukų fotogalerijoje



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook