Žemėtvarkininkų planai gyventojams kelia paniką
Žemėtvarkininkų planai gyventojams kelia paniką (0)
Tarp miškų pasiklydusiuose Greičiuose – voskelios senosios sodybos, todėl dar sovietmečiu atokų panemunės kaimą nusižiūrėjo ir mažais sklypeliais išsidalijo sodininkai. Dauguma jų savo valdas jau seniai įsiteisino, kai kurie Greičiuose net apsigyveno. Keisčiausia, kad žemėtvarkininkai, ragindami sodininkus išsipirkti sklypus, pamiršo vietinius gyventojus, iki šiol šeimininkaujančius valstybinėje žemėje.
Sodai ir dykynės
Prieš ketvirtį amžiaus dalį sodybos Greičiuose nusipirkusio Juozo Kūgio duktė Vida Dargevičienė tvirtina, kad žeme po pastatais pradėjo rūpintis dar 1993 metais. Tada taip pat prašė leisti išsipirkti arba išsinuomoti kelis metrus žemės už daržinės, bet Jurbarkų seniūnijoje dirbęs žemėtvarkininkas paaiškino, kad gyvena jie valstybinėje žemėje, o ji – nedalijama, stovi ir stovės neliečiama.
Pasak Vidos, tą patį ji išgirdusi ir tuomet, kai su seseria paveldėjo tėvo sodybą. Tik šių metų pradžioje, perrašydama sodybą savo vardu, žemėtvarkininkų buvo įspėta, jog rudeniop bus daromas žemėtvarkos projektas ir reikės suformuoti sklypą.
V. Dargevičienė žemėtvarkininkų žodžiais niekada neabejojo, nes matė, kad abipus jos sodybos plyti niekieno netvarkomos laukymės. Į pietus – žvilgsniu neaprėpiamos panemunės lankos. Prieš 20 metų, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dėl jų susipykę kaimynai kraują liejo,tačiau dabar nei čia kas gyvuliusgano, nei pievų šienauja.
Šiaurinėje pusėje buvo kolūkio žolės miltų agregatas, kurį kažkada kažkas lyg ir nupirko, bet bebaigiantis nugriūti mūras per daugelį metų taip apžėlė krūmais, kad jau kuris laikas jo beveik ir nematyti. Vidai atrodė, kad jei nederlingi smėlynai niekam nereikalingi, tai niekas ir neprieštaraus, kad jie tvarko kelis metrus žemės už daržinės – iki kanaliuko, kuriuo pavasarį į panemunės lankas nubėga polaidžio vandenys.
Pasiūlė susitarti su kaimynais
Dabar V. Dargevičienė žino, kad smarkiai klydo. Spalio pradžioje grįžusi iš ligoninės ji pamatė prie pat daržinės įkaltą riboženklį. Namiškiai papasakojo, kad buvo užėjęs kažkoks vyras, pasakė, kad radę įkaltą stulpą neišsigąstų, bet neklausė nei ar jie sutinka su tokiom sklypo ribom, nei kur norėtų, kad jos būtų.
„Supratau, kad žemė prie žolės miltų agregato jau kažkam parduota, o man nepalikta net vietos prie daržinės privažiuoti”, – guodėsi V. Dargevičienė.
Didžiausią nerimą moteriai kelia mintis, kad naujiesiems kaimynams užsitvėrus tvorą, pavasario polaidžio ir vasaros liūčių vandenys nuo kalno bėgs tiesiai į jų kiemą.
„Dėl to mes ir prašėme, kad leistų išsinuomoti ar nusipirkti kelis metrus žemės iki kanaliuko. Matyt, kažkas gražiau prašė, jei mums neleido, o kitiems tą pačią žemę ėmė ir atmatavo”, – svarstė moteris, dabar bandanti rasti teisybę Žemės ūkio ministerijoje, Nacionalinėje žemės tarnyboje, net Specialiųjų tyrimų tarnyboje.
Vida įsitikinusi, kad kol nesuformuotas sklypas po jau esančiais pastatais, su jais besiribojančioje žemėje taip pat negali būti formuojami ir pardavinėjami sklypai.
„Be to, projektuojant naujus sklypus pirmiausia reikėtų atsižvelgti į vietos reljefą, palikti vietos vandenims nutekėti, antraip pavasariais skęsime ir niekas mums negalės padėti. Gal taip mus nori išvaryti iš namų, nes kažkas tą vietą jau nusižiūrėjo?” – svarstė moteris.
V. Dargevičienė tvirtina, kad dar spalio pradžioje savo nuogąstavimus išsakė Jurbarko žemėtvarkos skyriaus vedėjai Dalei Štuikinei, bet ji tik patarė susitarti su kaimynais.
„Keisčiausia, kad nenorėjo net priimti mūsų prašymo suformuoti sklypą po pastatais. Gal tą turėjome padaryti anksčiau, gal ne taip paklausdavome, bet juk žemėtvarkininkai geriau už mus išmano įstatymus – galėjo pasakyti, ką turime padaryti”, – jaudinosi moteris, dabar nekantriai laukianti ne tik valdininkų, bet ir teisėsaugininkų atsakymo.
Žemėtvarkininkai nebūna kalti
Jurbarko Žemėtvarkos skyriaus vedėja D. Štuikienė pripažino, kad V. Dargevičienė norėjo nusipirkti valstybinės žemės prie sodybos ir kad jai buvo pasakyta, jog žemė neparduodama.
„Tokios taisyklės – jei galima suformuoti atskirą sklypą, tai jis ir formuojamas. Be to, nuo rugpjūčio 24 d. nepriimami prašymai pirkti valstybinės žemės. Tada, kai kalbėjau su V. Dargevičiene, nepagalvojau, kad dar net nėra suformuota sklypo po jai priklausančiais pastatais ir, kad galima būtų atmatuoti keliais metrais daugiau. Iš kur galiu kiekvieno reikalus žinoti?” - stebėjosi vedėja.
Tačiau dėl to, kad sklypas iki šiol nesuformuotas, D. Štuikienė įžvelgia tik pačios V. Dargevičienės kaltę. Įsitikinti, ar ji tikrai buvo pateikusi prašymą Jurbarkų seniūnijos žemėtvarkininkui, dabar nėra jokių galimybių, tačiau jei toks prašymas ir buvo, pasak D. Štuikienės, tai greičiausiai sklypas nebuvo suformuotas dėl to, kad pastatai nebuvo teisiškai įregistruoti.
„Mūsų tarnyba tokio prašymo neturėjo, dėl to ir nė į vieną žemėtvarkos projektą šio sklypo neįtraukėme. Matuojant greta esantį miškelį buvusiems savininkams, buvo numatytos ir preliminaries sodybos ribos, todėl dabar žemėtvarkininkas pagal jas sukasė riboženklius”, – aiškino D. Štuikienė.
Tačiau net ir tie riboženkliai, kuriuos Žemėtvarkos skyriaus vedėja vadino matininko paliktomis žymomis, kol kas esą nieko nereiškia, nes sklypo ribos dar tik bus derinamos.
Netikėtai kabinete atsiradęs privatus matininkas Gintas Steponaitis patikino, kad dar tik ruošiasi rašyti pranešimą apie sklypo ribų derinimą ir kad jį V. Dargevičienė gaus ne anksčiau kaip lapkričio viduryje. Išgirdęs, kad jau parašytas įsakymas formuoti sklypą ir V. Dargevičienei, matininkas užtikrino, jog mielai imtųsi ir šio darbo.
Pabūgo naujo tyrimo?
„Be reikalo V. Dargevičienė pasiskubino tuos skundus rašyti – dabar turėsime pateikti atsakymus iškart keturiom institucijom, o tai smarkiai užtruks. Bet mes nepykstam, toks mūsų darbas. Greičiausiai moteris pernelyg susijaudino pamačiusi riboženklį”, – svarstė D. Štuikienė.
Paprašyta paaiškinti, kada į žemę įkasta žyma tampa saugotinu ir gerbtinu riboženkliu, vedėja ėmė vieną po kito vardyti įsakymus, aiškinti, kieno jie turi būti patvirtinti ir kur paskelbti. Suprasti tai greičiausiai nebūtų lengva ne tik V.Dargevičienei ir senam jos tėvui, privataus matininko G. Steponavičiaus pamokytam neišsigąsti prie daržinės kampo įkalto kuoliuko – vargu ar tai suprastų bet kuris kitas žemėtvarkininko išsilavinimo neturintis pilietis.
Todėl nekeista, kad kai kurie valdininkų sprendimai žemės reikalų sutvarkyti neįstengiantiems žmonėms atrodo nelogiški ir greičiausiai nesąžiningi. Pajutę, ką reiškia būti stumdomais, jie griebiasi paskutinio šiaudo – rašo skundus ir tikisi, kad teisėtus interesus apgins aukštesnės institucijos ar net teisėsaugininkai.
Antra vertus, kas paneigs, kad būtent jų susidomėjimas net ir sudėtingiausią reikalą paverčia paprasčiausia, lengvai išsprendžiama problema? Atrodo, kad V. Dargevičienės istorija kaip tik tokia ir yra.
Daiva BARTKIENĖ
