Balsavimas

Ar palaikote sprendimą savavališkai įjungti apšvietimą Imsrės pėsčiųjų take?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Bekelės maratone Rusijoje nugalėjo smalininkietis

Bekelės maratone Rusijoje nugalėjo smalininkietis (1)

2017-07-10

Specialų automobilį bekelės maratonui Nerijus Gurklys pasigamino pernai, dirbo prie jo ir pats, todėl myli savo mašiną, su kuria įveikia sudėtingiausias varžybų trasas.

Verslininkas iš Smalininkų Nerijus Gurklys birželio pradžioje tapo Rusijoje vykstančio sunkiausio pasaulyje bekelės maratono „Ladoga Trophy“ sudėtingiausios kategorijos nugalėtoju. Varžybose, kurių trasos eina aplinkui didžiausią Europoje Ladogos ežerą, smalininkietis automobilių sporto mėgėjas dalyvavo ne pirmą kartą, ir visada jam gerai sekasi.

Nežadėjo lengvos pergalės
Rusijoje rengiamos varžybos „Ladoga Trophy“ pernai atšventė 20-metį. Startas 21-ajam bekelės maratonui birželio 2-ąją buvo duotas, kaip ir pernai, Sankt Peterburge, Isakijaus aikštėje. Išbandyti savo jėgų į bekelės maratoną suvažiavo per 160 automobilių bei motociklų ekipažų. 
Nuo Sankt Peterburgo iki Ladogos ežero ir aplink jį varžybų dalyviams teko įveikti per 1200 kilometrų, iš jų apie 450 km – specialūs ruožai, kur varžomasi skaičiuojant laiką. Smalininkietis pirmą kartą šiose varžybose startavo 2005 m. „Tuomet važiavom su smalininkiečiu Adomu Bialogloviu – jis turi uoslę, važiavom su daug prastesne mašina, atvažiavom treti, aplenkėm tokių varžovų, kur nesitikėjom. Paskui buvau 2007 metais, pernai, ir šiemet jau ketvirtas kartas“, – pasakoja N. Gurklys. 
Bekelės varžybose važiuojama specialiai paruoštais automobiliais. Pagal transporto priemonės paruošimą yra keletas kategorijų, sudėtingiausia – „PROTO“, joje ir startavo smalininkiečio N. Gurklio ir latvio šturmano Aigars Zeiza ekipažas.
Specialų automobilį bekelės varžyboms N. Gurklys pasigamino jau pernai. Tai plaukianti mašina. Per Nemuną, pasak Nerijaus, gal ir neperplauktų, bet Karelijos pelkynus įveikė puikiausiai. „Mašina, kuria važiuodavau pirmąsias „Ladoga Trophy“, buvo paprastesnė, sėdėdavom vandenyje. Šitai pagrindą padarė latvių konstruktorius Vilnis Zeiza, su jo sūnumi aš važiuoju, Aigars – mano šturmanas. O visą karkasą darėm su jurbarkiečiu Linu Tamošaičiu. Automobilio konstrukcijos aliuminės, kad būtų kuo lengvesnis, sveria 1,25 t, oras padangose reguliuojamas iš salono. Praktiškai visi važiuoja su tokiomis mašinomis, tik mano daugiau su meile, nes aš pats ją dariau“, – sako Nerijus, gyvenantis bekele. Savadarbis automobilis jam kainavo apie 60 tūkstančių eurų. 
Pernai N. Gurklys ir A. Zeiza laimėjo aplenkę gal tik 15 minučių estų ekipažą. Šiemet jų pagrindiniai konkurentai buvo rusai – labai patyrę, ne kartą važiavę ir Ladogoje, ir kitose sudėtingose varžybose, tokiose kaip „Vitiebskij lies“. Niekas lietuviui ir latviui nepranašavo pergalės, juolab lengvos, ir kai jie savo konkurentus paliko antroje vietoje, atsiplėšę nuo jų 16 valandų, visi, pasak Nerijaus, liko nesupratę. „PROTO“ kategorijoje šiemet varžėsi 7 ekipažai.
Lyderis skina kelią
„PROTO“ kategorijos trasa – pati sudėtingiausia, nors yra ruožų, kuriuose susitinka ir kitose kategorijose lenktyniaujantys automobilininkai. 
„Yra trys stovyklos, o tarp jų – greičio ruožai, kuriuose lenktyniaujama. Ruožas – tai startas ir GPS kordinatėse sužymėti taškai, jų koks šimtas, išmėtyti, visus turi surasti paeiliui. Važiuok, kaip tu nori, skaičiuojamas laikas, per kurį nuvažiuoji. Taškai dviejų rūšių: geltoni – orientaciniai, lengvi, ir mėlyni – sudėtingi. Tašką turi pravažiuoti 30 metrų spinduliu, kai kuriuos 15 metrų nuo centro. Už geltono taško neįvykdymą, jei nutolsti bent metrą, baudos taškų gauni minutę, už mėlyno – dvi minutes. Yra ir kitokių baudų už kitokius pažeidimus“, – bekelės taisykles dėsto Nerijus.
Bekelės varžybose kelio, suprantama, nėra – važiuoji per miškus ieškodamas proskynų, per pelkes ir durpynus, ropoji per didžiulius akmenis, kyli į uolėtus kalnus ir smingi nuo jų tarsi į bedugnę. Nors varžybų organizatoriai būna visas trasas pervažiavę, vėžių nematyti, todėl sunkiausia yra lyderiui. 
„Kai pirmas važiuoji, turi ieškoti kelio, o visa gauja iš paskos – jiems nieko nereikia galvoti. Startuojama pagal eilę, kurią sudaro kompiuteris. Antrą dieną trasa buvo ypač sudėtinga, įsivaizduokit, kai 70 km važiuoji 7 valandas. Startavom paskutiniai, aplenkėm savo pagrindinį varžovą ir važiavom taip: tai jis mus, tai mes jį praleidžiam. Visi gudrūs, visi leidžia į priekį kitą“, – pasakoja Nerijus. Bepigu leisti, kai turi laiko rezervą – smalininkiečio ekipažas jau pirmą dieną varžovus aplenkė 1,15 val.
Su nuotykiais ir pavojais
Trečiąją varžybų dieną, o varžomasi 8 dienas, buvo toks nutikimas: konkurentų ekipažo vairuotojas susižeidė akį – pataikė šaka. Tuomet nebėra konkurentų, reikia nelaimėliui padėti. „Išplovėm jam tą akį, sunaudojom visą geriamąjį vandenį, neliko nė lašo. Parodėm jam žemėlapyje, kaip išvažiuoti į kelią – visada yra tokia galimybė, jei kas blogo nutinka. Kelyje jau kitos mašinos nuveža suteikti pagalbą, stovyklose budi medikai“, – pasakoja smalininkietis. O nutikti gali daug kas, ir nutinka. Tačiau bekelės aistruolių tai nebaugina. „Kai pradedi stresuoti, atsiranda klaidų“, – sako Nerijus.
Tą pačią dieną, likus apie 40 km iki finišo, paskutinėje pelkėje, dingo sankaba: „Neina išmint. Kaip be sankabos? Atidirbom sistemą ir važiuojame! Išvažiavom iš pelkės, ir visa laimė, kad išvažiavom. Paskui keliukai tapo geresni, per senus kaimus, kur žmonių nelikę, tik vidury – didžiulė medinė cerkvė stovi...“, – pasakoja vyriškis.
Sankabą pasikeitė pernakt. Tarpinėse stotyse ekipažo laukė mechanikai – jurbarkiečiai Ligitas Kordušas ir Aivaras Norkus. Pasak N. Gurklio, šie vyrai – ne tik mechanikai, bet ir virėjai, gydytojai, pagalbininkai. „Kibom į darbą, šeštą ryto viskas buvo baigta, aštuntą – startavom. Apsnūdę, bet ruožas neilgas, apie 30 km, tik labai statūs kalnai. Įsivaizduokit, kyli į kalną, o kelio nematai, žiūri į medžių viršūnes ant kalno ir pagal jas orientuojies, duodi gazo ir varai, tačiau negalima nė pusmetrio nusukti į šoną. Kai kurie tokiose situacijose naudoja gervę – specialų įtaisą traukti mašinai. Mes nenaudojom, rizikavom. Daug kas rizikuoja, bet būna ir apsivertusių. Mums pasisekė. Bet likus gal 10 km – baisus smūgis į dešinę. Visi, sakė, trenkėsi į tą akmenį. Vairuoti eina, bet vairo stiprintuvo nebėra. Tą dieną konkurentui atvežėm vėl valandą“, – pasakoja varžybų nugalėtojas. 
Veda pasitikėjimas
Tris greičio ruožus, kuriems skirtos dvi dienos, N. Gurklio ekipažas įveikė per vieną, o jo konkurentas po antrojo ruožo pareiškė, kad į trečią nebevažiuos – nebeturi jėgų. „Toks sprendimas reiškė, kad varžybas jis jau pralaimėjo, o mes galėjome pagudrauti. Važiuojam per pelkę, iki taško apie 20 metrų, bet privažiuoti sunku, jau ten daug sulindusių skęsta. Jau ten blogai. Šturmanas patarė neimti to taško. Patarė verčiau pataupyti mano nugarą, nes tokiais atvejais daroma taip: lipi iš mašinos, paleidi ją savo eiga, o patys einam iš šonų prilaikydami už slenksčių, kad mašina neskęstų. Bet pats grimzti dar labiau negu mašina, ir kol išsikapanoji, ji jau būna nuvažiavusi kelis metrus“, – pasakoja Nerijus. 
Savo šturmanu Nerijus pasitiki: „Niekada nebus rezultato, jei tu pradėsi priekaištauti šturmanui ar jis tau. Jei nepasitikėsi, nieko nebus. Aigars – profesionalas, važiuoja nuo 14 metų. Jis pats susikūrė kompiuterinę bekelės navigacinę programą, o žemėlapių turi tokių, kokių retai kas teturi. Kiekvieną vakarą susižymi visus taškus, analizuoja kelio knygą. Tai yra juodas darbas.“ Be to, kad yra profesionalus bekelės šturmanas, latvis A. Zeiza yra ir profesionalus įspūdingos išvaizdos muzikantas.
Nors už sąmoningai prarastą tašką gavo 40 minučių baudos, jie buvo atsiplėšę tiek, kad paskutines varžybų dienas galėjo net nebevažiuoti – vis tiek būtų išlikę lyderiais. Bet važiavo, pasak Nerijaus, iš pagarbos organizatoriams ir todėl, kad buvo atvažiavę ne tik nugalėti, bet ir pasimėgauti ypatingais, nekasdieniais nuotykiais. Varžybas pabaigė be nuotykių, nes paskutines dienas trasos buvo nesudėtingos – alpinizmas per akmenis, kaip vadina bekelės mėgėjai. 
Nuo antroje vietoje likusio ekipažo smalininkietį N. Gurklį ir latvį A. Zeiza skyrė 16 valandų – tokia bekelės maratono „Ladoga Trophy“ sudėtingiausios „PROTO“ kategorijos lyderių pergalė. Už ją vyrai gavo taurę ir diplomą. 
Ekstremalu ir nepigu
„Varžybos komercinės, bet nei piniginių, nei kitokių prizų jose jau nebūna, nors seniau būdavo, esam gavę didelę guminę valtį, vos nunešėm ją nuo scenos, – prisimena Nerijus ir neslepia, kad tos varžybos – nepigus malonumas. – Nepigios atostogos, jokia čia ne paslaptis. Starto mokestis 1000 Eur – už sportinę ir už techninės pagalbos mašiną. Jei varaisi dar vieną, dar 200 Eur. 1000 eurų keitiesi į rublius – kurui, maistui. Plius pasiruošimas. Reikia 7-8 tūkst., kad į lyderius išvažiuotum.“ 
Tad kodėl jis renkasi tokias nepigias ir dargi pavojingas atostogas? „Na, reikia, reikia to ekstremalumo. Apkrova ten tokia, kad – patikėkit! Nors niekaip ypatingai nesiruošiu toms varžyboms, ištvermės man užtenka“, – sako Nerijus ir patikina, kad nevengia atostogauti ir kitaip: kasmet su šeima važiuoja į Turkiją ir mėgsta gulinėti paplūdimiuose. 
Kalbant apie ištvermę reikia pasakyti, kad šiemet į Ladogą Nerijus važiavo su skaudama nugara. Jau kurį laiką jautė nugarą, o ypač skausmas paūmėjo prieš pat išvykstant. Bet – prisipirko vaistų ir išvažiavo, o trasoje, neslepia, skausmas kartais būdavo sunkiai pakeliamas. 
Grįžęs iš bekelės varžybų vyras gulė ant operacinio stalo. O savo mašiną, sakė, jau pradėsiąs ruošti kitiems metams, ir, jei tik daktarai leis, vėl važiuos į Ladogą. Norėtų kartu pasiimti žmoną ir sūnus – tegul važiuoja dviračiais. „Trasos ten įdomios ir gražios – važiuoji palei ežerą, kalniukais, serpantinais, grožiesi nepaprasta Karelijos gamta, gali pamatyti net mešką“, – sako ekstremalių atostogų mėgėjas. 
Danutė Karopčikienė



« Back

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook