Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Senoviniai motociklai – ir darbas, ir atgaiva jų restauratoriui

Senoviniai motociklai – ir darbas, ir atgaiva jų restauratoriui (0)

2015-10-16

Tie, kam akys sublizga ir širdis ima stipriau plakti suburzgus senam motociklui, greičiausiai pažįsta Kiduliuose gyvenantį šių vertingų senienų restauratorių Valdą Dvilaitį. Vyras rado puikų užsiėmimą – restauruoja senus sovietinius motociklus. Nors jo kolekcijoje ne vienas įdomus egzempliorius, įspūdingiausi – 1957-aisiais pagamintas „IŽ 49“ ir 1959-aisiais nuo konvejerio nuriedėjęs „IŽ 56“.

Užtrunka ne vienus metus

Priklausomai nuo nupirktų motociklų būklės, V. Dvilaitis užtrunka apie porą metų, kol plieniniai žirgai vėl suburzgia, tampa tinkami važiuoti ir įgyja originalią išvaizdą. Per tą laiką motociklai išrenkami iki menkiausių dalių, jos restauruojamos, perkamos trūkstamos, o nepavykus įsigyti, reikalingos detalės gaminamos.
„Visą gyvenimą taisiau techniką, jaunystėje – motociklus, vėliau automobilius. Todėl kai išėjau į pensiją ir atsirado daugiau laiko, nusprendžiau grįžti prie motociklų. Ne prie bet kokių, o tų, kuriuos geriausiai pažįstu – „IŽ“. Taip ir prasidėjo. Tiesa, užsiimti restauracija ne visada užtenka kantrybės. Kartais būna, kad numetu į kampą ir stovi kurį laiką nejudinami“, – juokėsi V. Dvilaitis.

Griebėsi klastos

Su motociklais susijusi visa V. Dvilaičio jaunystė. Sovietmečiu automobilių buvo vos vienas kitas, todėl pagrindinė transporto priemonė tiek žiemą, tiek vasarą būdavo motociklas. Plieniniu žirgu vyras ne tik važinėdavo kasdien, bet ir apkeliavo pusę Lietuvos, buvo nuvykęs į Kaliningrado sritį.
„Tuo metu būsimą žmoną irgi motociklu vežiojau, kitokių transporto priemonių tiesiog nebuvo. Bet vieno cilindro „IŽ“ motociklai man visada patiko – jie kantrūs ir patikimi. Skirtingai, nei su dviem cilindrais. Pamenu, kai į seną rėmą įdėjau naują variklį, nuvažiavau apie 50 tūkst. kilometrų, o tai tikrai nemažai“, – pasakojo V. Dvilaitis.
Pakeisti variklį – ne vienintelis motociklo patobulinimas, kurį sovietmečiu atlikdavo eksperimentuojantys, naujovių viliojami žmonės. Tuomet visi konstruodavo, pritaikydavo motociklus savo reikmėms, dėdavo naujesnių modelių detales. Todėl dabar atstatyti motociklus į pirminę ar bent panašią būklę – itin sunku. Reikia ne tik kruopštaus darbo, žinių, užsispyrimo, bet ir klastos.
„Yra čia netoliese vienas žmogus, kuris turi seną „IŽ“ motociklą, tokį, kaip manasis. Bandžiau nupirkti, tačiau už rūdžių gabalą jis nori neprotingai didelės sumos. Prašiau, kad leistų bent pažiūrėti motociklo išdažymą, kad savo galėčiau perdažyti tinkamai, tačiau neleido. Teko nutaikyti progą, kai prisigėrė, o tada priprašyti vieną iš jo giminaičių, kad leistų apžiūrėti“, – prisiminė V. Dvilaitis.

Litai tapo eurais

Noras už surūdijusį „IŽ“ gauti daug pinigų V. Dvilaičiui suprantamas – tokie motociklai kainuoja įspūdingas sumas. Už restauruotą „IŽ 49“ šiandien galima gauti tris tūkstančius ar net daugiau eurų. Tačiau nerestauruoti, nudremžti egzemplioriai verti kur kas mažiau, nes juos atstatyti kainuoja milžiniškus pinigus.
„Būna, kad važiuoju į Kauną, į turgų, kur prekiaujama senos technikos dalimis. Tokie turgūs yra ir Lenkijoje. Jei turėtum begalę pinigų, viską padarytum greitai, tačiau taip nėra. Kiekvienas geležiukas anksčiau kainuodavo dešimtis ar net šimtus litų. Dabar kainos pasikeitė į eurus, tik niekas jų teisingai neperskaičiavo. Tarkim, kokia smulkmena kainuodavo 20 litų, dabar kainuoja tiek pat eurų“, – apgailestavo restauratorius.
Žinoma, į motociklus įdėtų lėšų ir darbo V. Dvilaitis nesigaili. Sutvarkytos dviratės transporto priemonės vertos kur kas daugiau, nei joms išleista.

Istoriją sužinojo ligoninėje

Iš Jurbarko ir Šakių rajonų motociklus supirkęs kiduliškis pažįsta ne tik kiekvieną jų geležėlę, bet daugmaž žino ir istorijas. Vieną jis jaunystėje pats matė važiuojantį ir pažinojo savininką, apie kitus papasakojo žmonės.
„Daugiausia žinau apie „IŽ 49“, kuris atkeliavo iš Raudonės apylinkių. Kai buvo sveikata sušlubavusi ir gulėjau ligoninėje, palatoje gulėjo motociklo savininką pažinojęs vyras. Jis man daug papasakojo apie „Ižo“ vairuotoją“, – prisiminė V. Dvilaitis.
Vyras atviras – jo restauruotų motociklų likimas kol kas neaiškus. Jei gyvenimas eisis gerai – jie greičiausiai liks jo vaikams ir vaikaičiams. Tačiau jei ateitų sunkių dienų, motociklai taptų garantija, kad nereiks maitintis vandeniu ir duona. Tokiu atveju transporto priemonės būtų parduotos už nemažus pinigus.

Lukas PILECKAS

 



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook