Ant stichijų tako – Smalininkų vandens matavimo stotis (0)

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Hidrologijos skyriaus vedėjas Aleksandras Kajutis sako, kad Smalininkų vandens matavimo stotis nusipelnė išskirtinio dėmesio – nors 1811 metais Lietuvoje buvo įkurtos penkios vandens matavimo stotys, dabar veikia tik trys, o Smalininkų vandens matavimo stotis yra vienintelė, kurios visi duomenys išlikę nuo pirmosios dienos. Iki 1830 m. autentiški stebėjimų duomenys saugomi Berlyne, nuo 1830 m. – Lietuvoje.
„Du šimtmečius atliekami matavimai hidrologams iškalbingi – jie leidžia atsekti klimato kaitos dėsningumus ir kalbėti apie tendencijas“,– sakė Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Hidrologijos skyriaus vedėjas A. Kajutis.
Smalininkų vandens matavimo stoties įkūrimo data – 1811 m. spalio 1 d. Hidrologinių stebėjimų stotį carinė Rusija patikėjo prižiūrėti pasienio muitinės tarnybai, todėl pirmąjį matavimą atliko muitinės kontrolierius Buttrimus.
Prieš 200 metų Smalininkuose įvairiame aukštyje buvo įrengtos trys matuoklės. Pati žemiausia pritvirtinta prie didelio akmens Nemuno upėje, antra – Šventosios upelio žiotyse, trečioji – prie muitinės pastato. Matuoklės anuomet buvo sužymėtos coliais, o stebėjimai atliekami vieną kartą per parą. Metams pasibaigus, buvo braižomas vandens lygio svyravimo grafikas.
1871 m. matuoklės buvo pakeistos, parinktas ir įrengtas naujas reperis, dar po metų pereita prie metrinės sistemos matavimų. 1886–1888 m. pastatytas Smalininkų uostas, įrengtas 400 m ilgio pylimas. Gilinant uostą ir Šventosios upelio vagą nukreipus rytų pusėn, akmuo atsidūrė toliau nuo kranto, o Šventosios šlaite, buvusioje matuoklės vietoje, įrengti kapitaliniai akmeniniai laiptai su keturiais mūriniais sparnais. Prie jų sienelių pritvirtintos matuoklės, o papildomos dvi prie muitinės pastato sienelės – labai aukštiems lygiams matuoti.
2006 m. Smalininkų uosto statinių kompleksas įrašytas į Kultūros vertybių registrą, o 2008 m. vienam šio komplekso statinių – vandens matavimo stočiai suteiktas nacionalinio reikšmingumo lygmuo.
Kasdien 9 val. ryto ir 9 val. vakaro stoties duris atrakina ir matavimo duomenis specialiame žurnale užrašo smalininkietis Remigijus Mikutaitis. Pasak jo, pamatuoti vandens lygį, temperatūrą, kritulių kiekį reikia ne tiek daug specialių sugebėjimų, bet punktualumas ir atsakomybė už duomenų tikslumą – būtina.
Dvylikti metai stotyje dirbantis R. Mikutaitis į Nemuną žiūri profesiniu žvilgsniu ir pastebi net menkiausius pokyčius upėje. Vandens aukštis virš jūros lygio stotyje stebimas fiksuojant penkių liniuočių ir keturių polių matavimus. Liniuočių daug, nes vanduo, pasak R. Mikutaičio, būna ir aukštesnis, ir žemesnis. Per didžiuosius potvynius liniuočių nepakanka, tada matuojama ant kranto, kur matuoklė pritvirtinta prie akmeninio vandens matavimo stoties pamato.
Toks potvynis, koks buvo 2010-ųjų pavasarį – retas reiškinys, nelankęs mūsų krašto nuo tų laikų, kai buvo pastatyta Kauno hidroelektrinė. 2010 m. kovo 25 d. vanduo Nemune ties Smalininkais buvo pakilęs kone 8 metrus virš jūros lygio. Panašūs matavimai buvo užfiksuoti tik 1966 metais.
Bet Nemunas, pasak R. Mikutaičio, stebina ne tik potvyniais. Žiemą, upei užšalus,  ledu galima vaikščioti, kai ploniausioje vietoje jis siekia bent 12 cm, tačiau būna, kad vandenį sukausto net 70 cm lediniai šarvai. Kartą per mėnesį matuojant upės srovės greitį tenka gerokai paplušėti, kol tokius šarvus prakerti. Įdomiausia, kad ten, kur srovės beveik nėra, ledas upę sukausto iki pat dugno.
Vandens srovės greičiui išmatuoti Kauno hidrometeorologijos stoties darbuotojai gauna pasieniečių leidimą, jų darbo laikas suderinamas su Rusijos Federacijos Kaliningrado srities sienos apsaugos tarnybomis. „Plaukiame arba ledu einame iki pat kito Nemuno kranto – mūsų toks darbas, nustatyta tvarka nekeičiama jau 200 metų”,– sakė R. Mikutaitis, ne kartą Rusijos pusėje patekęs į keblią padėtį.
R. Mikutaičiui pradėjus dirbti, Smalininkų vandens matavimo stotis buvo modernizuota. Dabar čia stovi ne tik kompiuteris, automatinės matuoklės duomenis perduodantis tiesiai į Kauno hidrometeorologijos stotį, bet ir Danijos meteorologų įranga. 
„Vandens lygis Nemune svarbus ne tik mūsų šalies hidrometeorologams, bet ir Europos mokslininkams, todėl duomenimis keičiamasi, jie analizuojami ir apibendrinami”,– sakė R. Mikutaitis.
Nei poilsio dienų, nei tikrų atostogų per 11 savo darbo metų smalininkietis neturėjo – jei jau kas atsitinka, vandens lygio svyravimo duomenis užfiksuoja jo žmona. R. Mikutaitis tikina, kad 2004 m. kapitaliai suremontavus stotį ir atvežus čia kompiuterinę įrangą,  dirbti pasidarė lengviau. Tačiau kompiuteris, pasak smalininkiečio, bijo drėgmės ir šalčio, todėl jo matavimais ne visuomet galima pasitikėti. „Kai žmogus užfiksuoja – daug patikimiau”,– tvirtino R. Mikutaitis.
Prieš jį net keletą dešimtmečių hidrologinių postų prižiūrėtoju Smalininkuose dirbęs Petras Mačiulaitis labai laukia vandens matavimo stoties jubiliejaus. Buvusioje darbovietėje retai beapsilankantis senolis gerai prisimena, kaip nelengva žiemą būdavo kapoti ledą prie matuoklių ir kirsti eketes srovės greičiui išmatuoti. „O potvyniui prasidėjus matuodavome vandens lygį kas 4 valandas, jei vanduo kildavo smarkiai, kartais net naktį. Žinias ne telefonu perduodavome – telegramas rašydavome”,– prisimena buvęs hidrologas.
Smalininkuose vargiai rastum žmogų, kurio žvilgsnis nebūtų nukreiptas į Nemuną. Kyla ar krinta vanduo upėje, tikriems smalininkiečiams aiškinti nereikia – tą jie supranta ir be liniuotės, tačiau kas vyksta dviejų šimtmečių istoriją turinčioje vandens matavimo stotyje,  įdomu visiems be išimties. Smalininkų seniūno pavaduotoja Onutė Bastienė tikina, kad panemunė prie vandens matavimo stoties yra judri vieta – čia sustoja pasižvalgyti ekskursijos, dažnai sukiojasi studentai, pro šalį nepravažiuoja per panemunės miestelius keliaujantys dviratininkai ir būtinai užsuka upe plaukiantys laiveliai. Net žiemą prie vandens matavimo stoties galima sutikti žmonių – dažniausiai smalininkiečių, ateinančių pasigėrėti Nemuną sukausčiusia arba iš ledų jį vaduojančia stichija.
Mažiausio Lietuvoje miestelio gyventojai įsitikinę, kad vieta vandens matavimo stočiai parinkta tiesiai ant stichijų tako, todėl duomenys ir yra tokie svarbūs.
Greta vandens matavimo stoties ne vieną dešimtmetį gyvenanti Marijona Grigonienė tvirtina, kad stichija – baisus dalykas. „Potvyniai mus gąsdina kiekvieną pavasarį – susikrauname rūbus ne žemiau kaip į trečią lentyną ir laukiame, kol vanduo ateis į namus. 2010 m. pavasarį ir buvo atėjęs iki pat durų, bet per tiek metų prie visko pripratome, kantrybės išmokome”,– tikino moteris, kasdien pro langą žiūrinti į Nemuną.
Kai 2010-ųjų pavasarį vanduo pradėjo laužti cementinę M. Grigonienės tvorą, jos dukters šeima nutarė trauktis tolyn nuo Nemuno – statytis namą Ąžuolų alėjoje. Marijona pasiliko gyventi prie uosto. „Stichija ne tik baugina, ji ir žavi. Kai pradeda eiti ledai, atrodo, kad tūkstantis velnių po vandeniu dirba. Potvyniui artėjant, vanduo iš po žemės sunkiasi, burbuliuoja. Savotiškai gražu čia ir vasarą, ypač naktimis, kai žaibus Nemunas į save traukia”,– pasakojo moteris.
Ne ją vieną Smalininkuose pakerėjo Nemunas ir nuo jo jau 200 metų neatskiriama vandens matavimo stotis. Smalininkiečiai šią vietą ypač saugo ir brangina, todėl artėjant jubiliejui pasistengė, kad jos atminimas būtų įamžintas. Vilniuje įsikūręs Algimantas Petkūnas pasirūpino, kad vandens matavimo stoties jubiliejui būtų išleistas specialus pašto ženklas.
„Šiai idėjai pritarė ir ją palaikė tiek daug kraštiečių, jog negali sakyti, kad tai mano nuopelnas. Ir Jurbarke, ir Vilniuje radau daug pagalbininkų – sunku būtų visus išvardyti, bet tikrai neapsieita be Justino Stonio, Petro Vainausko, Arnoldo Piročkino, kurie ne tik moraliai palaikė ir pagelbėjo, užtardami autoritetingą žodelį, bet ir nuolat klausė, kokios dar paramos reikėtų”,– tikino A. Petkūnas.
Tačiau bene labiausiai iš Smalininkų kilusį entuziastą nudžiugino valstybės įmonės „Lietuvos paštas” Ženklų leidybos skyriaus dailininkės Evelinos Paukštytės pastangos būtiną pašto informaciją įkomponuoti į Lidos Meškaitytės akvarelę „Vandens matavimo stotis”.
Dailininkė E. Paukštytė ne tik sukūrė Smalininkus įamžinantį pašto ženklų lapelį, bet ir specialiai jam išleisti skirtą pirmosios dienos voką, antspaudą ir suvenyrlapį. Liepos 16 d. Smalininkų paštą turėtų užplūsti ne tik kraštiečiai ir miestelio gyventojai, norintys turėti tokį neįkainojamą vandens matavimo stoties jubiliejaus atminimą, bet ir filatelistai iš visos Lietuvos.
Pašto ženklo išleidimas – didelis įvykis, nes, pasak dailininkės E. Paukštytės, pašto ženklai leidžiami ne kiekviena proga, juos griežtai vertina speciali leidybos komisija. „Smalininkiečiai turi kuo didžiuotis. Patikėkite, ne tik 200 metų vandens matavimo stoties istorija, bet ir neįtikėtinu žmonių entuziazmu, be kurio daug kas nebūtų įvykę”,– sakė dailininkė, šią savaitę kartu su bendradarbiais apžiūrėjusi Smalininkų vandens matavimo stotį.
Keturių ženklų pašto lapelį „Lietuvos paštas” planuoja išleisti šimtatūkstantiniu tiražu.

Daiva BARTKIENĖ