Patirtis išmokė: akys bijo, rankos daro

Patirtis išmokė: akys bijo, rankos daro (0)

2011-04-04

Jurbarko rajono bendruomenių sąjungos pirmininkas Sigitas Vaitiekūnas mano, kad burtis žmones verčia problemos.

Septintus metus veikianti Jurbarko rajono bendruomenių sąjunga tapo kelrode žvaigžde kaimo bendruomenėms, patikėjusioms, kad norint gyventi kitaip, pirmiausia reikia keistis patiems. Apie tai, kas skatina žmones burtis ir kokią galią turi bendruomenių veiklai skirti pinigai, kalbėjomės su Jurbarko rajono bendruomenių sąjungos pirmininku Sigitu Vaitiekūnu.

– Kas paskatino Jurbarko rajono kaimo bendruomenes susiburti į sąjungą?
– Jurbarko rajono bendruomenių sąjunga įsteigta 2004 metais. Kas paskatino? Sunku ir prisiminti, greičiausiai, suvokimas, kad bendrai veikdami galėsime padaryti daugiau, būsime stipresni, atsiras daugiau galimybių pasidalyti patirtimi, veikti ne tik vietos bendruomenės lygmenyje, bet ir įsijungti į Lietuvoje vykstančius bendruomenių judėjimo procesus.
– Kokia šiandienė kaimo bendruomenių padėtis?
– Kaimo bendruomenės akivaizdžiai stiprėja, jų veikla darosi įvairesnė, sakyčiau, net sudėtingesnė. Jei bendruomenių steigimosi pradžioje dažnai būdavo apsiribojama švenčių rengimu, nesudėtingais kompiuterinio raštingumo projektais ar kitokių mokymų organizavimu, tai dabar mes įsitikinome, kad bendruomenės gali statyti net vėjo jėgaines, pirkti techniką, tvarkyti sporto aikštynus, remontuoti ir atnaujinti pastatus, rengti stovyklas. Bendruomenės pamažu pradeda galvoti netgi apie galimybę teikti socialines paslaugas. Tokių minčių atsirado įgyvendinant Jurbarko rajono bendruomenių sąjungos projektą „Jurbarko ir Kazlų Rūdos bendruomeninių organizacijų partnerystė mažinant socialinę atskirtį kaimo vietovėse“. Ar jos taps gyvenimu – kas žino, tačiau reikia pripažinti, kad visi dideli darbai prasideda nuo idėjų.
– Kokias problemas turi spręsti bendruomenė, nutarusi susiburti? Kaip manote, kas sunkiau – rasti lyderių ar gauti pinigų veiklai?
– Jei žmonės nutarė susiburti į bendruomenę, vadinasi, jie turi problemą. Jei norisi tik būti kartu, pasikalbėti, gal ir neverta registruoti organizacijos, nes tai gana brangu. Bet jei yra vizija, jei yra matymas į priekį, – tuomet taip.
Ar sunku rasti lyderius? Vėlgi, nebūna taip, kad vienu metu visiems kaimo ar miestelio gyventojams kilo mintis burtis į organizaciją. Kažkas pirmas pradeda apie tai galvoti, pakalbina vieną, antrą, trečią... žiūrėk, jau ir visą kaimą kviečia į susirinkimą. Lyderių ieškoti nereikia, jie matomi. Tačiau dažnai būna taip, kad atvedę bendruomenę iki organizacijos steigimo tie lyderiai nebenori prisiimti vadovo vaidmens, nes jie turi savo darbų, turi begales kitų užsiėmimų ir reikalų. Tačiau dar nėra buvę, kad bendruomenė nerastų žmogaus, galinčio būti vadovu. Sunkumų atsiranda vėliau, kuomet įsteigiama organizacija, išrenkami vadovai, valdymo organai ir visa veikla paliekama jiems vieniems. Štai čia ir pasijaučia gal ne lyderių, o tiesiog veiklių, atsakingų žmonių stygius. Jei taip atsitinka, tai ne dėl to, kad žmonės vengtų atsakomybės ar bijotų darbo. Manau, kad dėl to kaltas lietuviškas, gal kaimiškas kuklumas, kuomet žmonės patys nesisiūlo, bet paprašyti niekuomet neatsisako pagelbėti. Kita vertus, tai ir lyderio gebėjimas suburti visus bendrai veiklai.
Negalima sakyti, kad įsteigus bendruomenę pinigų upės pačios pradeda tekėti. Visur lėšos ribotos, norint jų gauti, reikia atitikti reikalavimus, didėjant bendruomenių skaičiui, didėja ir konkurencija, taigi gauti finansavimą nėra paprasta. O ir gavus lėšų reikia turėti gebėjimų tinkamai jas administruoti. Bendruomenėms patarčiau nepradėti nuo didelių projektų, pabandyti įgyvendinti smulkesnių, padedančių įgyti patirties, pajusti, kaip tai nėra lengva.
– Ar kaimo bendruomenių būrimosi etapas – jau praeitis? Ar susibūrė visi, norėję susiburti? Ar verta burtis į bendruomenes kiekvieno, net ir mažo kaimo žmonėms?
– Tikrai ne praeitis. Sakyčiau, šiuo metu vyksta naujas etapas – buriasi būtent mažesnių kaimų bendruomenės. Ar verta joms tai daryti? Nuspręsti turi patys žmonės. Jei jie mato perspektyvą, galimybes – kodėl ne? Manyčiau, joms labai svarbu bendradarbiauti su jau veikiančiomis, patirties įgavusiomis bendruomenėmis, pažiūrėti, o ką gretimam kaime turi tai padarę kolegos – gal įrengę bendruomenės salę ar įsigiję treniruoklius, kuriais ir jūs galėtumėte naudotis? Vertėtų daryti tai, ko kaimynai neturi, ir taip pat pasidalyti su jais.
– Pasidalykite mintimis, kas sunkiausia bendruomenių lyderiams – uždegti žmones, įveikti biurokratijos naštą ar atlaikyti projektams keliamus reikalavimus?
– Rūpesčių daug ir įvairių. Tai ir žmonių abejingumas, netikėjimas, kad įmanoma ką nors padaryti ir įvairūs teisiniai klausimai dėl pastatų ir žemės nuosavybės, kuriuos reikia išspręsti norint įgyvendinti vieną ar kitą sumanymą. Tai ir laiko stoka, ir lėšų trūkumas. Bet, kaip sakoma, akys bijo, o rankos daro. Kas sunkiau? Nieko nėra lengva. Reikia mokytis, reikia bendrauti, dalytis patirtimi. Tam mes ir buriamės. Niekas geriau neįtikina, kaip geri pavyzdžiai. Taigi jeigu dar kas netiki bendruomenės veiklos nauda, tiesiog apsidairykim aplink, pažiūrėkim į tai, ką jau nuveikė mūsų bendruomenės.

Danutė BAKAITYTĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook