Balsavimas

Kaip vertinate savivaldos darbą gerinant rajono ekonominę situaciją?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Skirsnemunė: didinga praeitis

Skirsnemunė: didinga praeitis (0)

2013-12-25

Skirsnemunės ir jos apylinkių senoji istorija turi nemažai bendrų bruožų su kitų – Seredžiaus, Veliuonos ir Raudonės praeitimi. Skirsnemunė priklauso tam palyginti nedideliam skaičiui Lietuvos gyvenviečių, kurios anksčiausiai pradėtos minėti rašytiniuose istorijos šaltiniuose.

Pradžia – prie Nemuno salos

XIII-XV a. pr. Nemuno atkarpoje nuo Mituvos iki Dubysos žiočių vyko itin atkaklios lietuvių ir žemaičių kovos su kryžiuočiais, įrengusiais savo pilį ir Skirsnemunėje. Vietovė nuo XV a. pr., kaip ir Veliuona, likusį LDK gyvavimo laikotarpį buvo Lietuvos valdovo domenu, tik keletas apylinkės žemių ar didesnių dvarų tapo privačiomis valdomis. Skirsnemunės ekonominio pakilimo laikotarpis – Panemunės regionui politiškai ramesnis XVI a. Pagrindinis vietos gyventojų maitintojas dar prieš tai ir vėliau buvo Nemunas. Kartu nuo XVI a. pab. išryškėjo dar viena savita Skirsnemunės dvaro specializacija: čia buvo prižiūrimas karališkas žirgynas. XVII a. vid. vietovei teko išgyventi visas „tvanines“ negandas – švedų ir savųjų kariuomenių žygius, maro epidemiją. Šiuo laikotarpiu ypač sustiprėjo atskirų valdos dalių, kaip Eperješų Panemunės rezidencijos, reikšmė. XVIII-XIX a. svarbūs Skirsnemunei dėl magdeburginių teisių gavimo ir jų plėtojimo, ekonominio visos valdos atsigavimo.
Skirsnemunė (Christmemela, Crismemil, Kirsmemela) pirmą kartą paminėta 1313 m. kryžiuočių ordino magistro kapeliono Petro Dusburgiečio († 1326) „Prūsijos žemės kronikoje“, aprašančioje Vokiečių ordino žygius į lietuvių ir prūsų žemes (laikotarpis nuo 1190 iki 1326 m.). Atrodo, kad pagrįstai Skirsnemunės vietovardis siejamas su kryžiuočių įkurtos pilies geografine padėtimi – ši pilis, kaip manoma, buvo įkurta Nemuno išsišakojime, jo skirsnyje. Kadaise Nemune buvusi sala, šioje vietoje skyrusi jį į dvi dalis.
Senojoje kartografijoje yra žinomi bent trys ankstyvieji Skirsnemunės žymėjimai – XVI a. pab. LDK ir gretimų valstybių žemėlapiuose. Pirmasis tai padarė Gerardas Mercatorius dviejuose Lietuvos žemėlapiuose (1572, 1595 m.), tarp kitų 6 panemunės gyvenviečių užfiksavęs ir Skirsnemunę. Ji pažymėta 1584 m. Jano Portantijaus Livonijos žemėlapyje ir 1595 m. C. Hennebergerio Prūsijos žemėlapyje. Skirsnemunė žymėta mažiausiai devyniuose XVII a. žemėlapiuose.

Lietuvių Bisenės ir legendinė Vytėnų pilys

Skirsnemunė priklauso tai Žemaitijos teritorijai, kurioje nuo XIII a. vyko labai intensyvios kovos su kryžiuočiais, ne kartą keitėsi regiono politinė priklausomybė, o tuo pačiu ir administracinis valdymas. Iki kryžiuočių puolimų pradžios Skirsnemunės apylinkės priklausė Veliuonos (Junigedos) valsčiui. Greičiausiai čia Kartupėnų piliakalnyje XIII a. turėjo būti vietos reikšmės administracinis centras – pilis, kuri prasidėjus kryžiuočių puolimams buvo įjungta į Panemunės pilių gynybinę sistemą. Tokia galimai prie Skirsnemunės pastatyta lietuvių pilis tikėtina buvo Bisenės pilis.
Senųjų piliakalnių ir lietuvių bei kryžiuočių pilių Panemunėje lokalizacijos klausimas labai sudėtingas. Šiandieniniai piliakalnių vardai ne visuomet atitinka rašytiniuose šaltiniuose minėtų pilių pavadinimus, todėl neretai autoriai nagrinėdami tą patį klausimą skirtingai lokalizuoja Panemunės (tuo pačiu ir palei Skirsnemunę buvusias) istorines regiono pilis. Bisenės pilį Romas Batūra lokalizuoja Kartupėnų piliakalnyje ties Skirsnemune, nes ji buvo pulta iš gretimos Kristmemelio pilies. Tuo tarpu Vytauto Urbanavičiaus, pasirėmusio lingvistiniais duomenimis, teigimu, reikia Bisenės vietą sukeisti su Kolainių pilies vieta. Naujausiuose tyrimuose toliau laikomasi nuomonės dėl Bisenės prie Skirsnemunės lokalizacijos.
Dešiniajame Nemuno ir Kartupio upelio kairiajame krante esantis Kartupėnų piliakalnis datuojamas XIII-XIV a. pr. Keturkampė jo aikštelė yra 36x28 m dydžio. Jos rytiniame krašte supiltas 7 m aukščio ir 21 m pločio pylimas. Piliakalnio šlaitai statūs, 20 m aukščio, o į rytus nuo jo yra išlikusių gyvenvietės pėdsakų. Šiame piliakalnyje lokalizuojama pirmoji kryžiuočių Lietuvoje užpulta pilis po to, kai vokiečiai nukariavo jotvingius. XIII a. 8-me deš. Vokiečių ordinas pradėjo puolimus į Lietuvą. 1283 m. žygyje kryžiuočiai užpuolė Bisenę, išžudė gynėjus, o pilį sudegino.
Balandžio 4 d. trys Ragainės broliai su trimis ginklanešiais užpuolė menkai saugomą – 12 pilies gynėjų įgulą, kai ji keitėsi. Su jais susikauta prie pilies. Žuvo 6 gynėjai, likę pabėgo į mišką. Kryžiuočiai radę tuščią pilį ją sudegino. „Brolis Ditrichas iš Altenburgo, brolis Fridrichas Kvicas ir dar vienas brolis su trimis ginklanešiais iš Ragainės patraukė link Bisenės pilies irgi tuo laiku, kai lietuviai, baigę [paskutinę] savo pamainos savaitę, turėjo grįžti iš pilies sargybos ir šešis iš jų nukovė. Kiti šeši, išvydę du ginklanešius, kurie buvo paskirti saugoti kelią, pabėgo metę šalin ginklus. Po to broliai su savo ginklanešiais, pamatę, kad minėta pilis tuščia, ją iki pamatų sudegino, ir šitaip ta pilis paliko apleista po šiai dienai.“
Žinomi mažiausiai šeši Bisenės pilies paminėjimai istoriniuose šaltiniuose, perteikiantys pilėnų susidūrimus su kryžiuočiais. Taigi pilies reikšmė buvo gana didelė. Du kartus ją sugriovus (ar iš dalies suniokojus 1283 m. ir 1313 m.), pilis buvo atstatyta. Gana tiksliai galima nurodyti pilies gynėjų skaičių: pamainą vienu metu sudarė nuo 80 iki 85 gynėjų, be to, pilyje nuolat budėjo 12 žmonių įgula. Tad iš viso pilyje būdavo apie 100 žmonių. Nepaisant galutinio Bisenės sunaikinimo, ji minėtu laiku efektyviai atliko gynybinės sistemos užduotį. Pats medinės pilies sugriovimas greičiausiai nebuvo itin nuostolingas, tokias pilis, kaip matyti iš galimos Bisenės pilies rekonstrukcijos, nebuvo labai sunku atstatyti. Visgi apie Bisenės atstatymą po 1316 m. žinių nėra.
Su Skirsnemunės ankstyvąja istorija susijęs ir padavimas apie dar vieną šiose apylinkėse lietuvių, paties didžiojo kunigaikščio Vytenio (1295-1315/1316), įkurtą pilį Vytėnuose (vėlesnės Eperješų Panemunės pilies vietoje). Šis valdovas buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Pukuvero Butvydo sūnus. Nors Vytenis turėjo sūnų Žvelgaitį, tačiau po jo mirties sostą paveldėjo jo brolis Gediminas (kiti žinomi Vytenio broliai buvo Teodoras, Vainius ir Margiris). Tokią padėtį greičiausiai nulėmė realiai įgyta Gedimino galia. Vytenis istoriografijoje vertintinas kaip talentingas valdovas, o vienintele jo klaida laikoma tai, kad jis, anot S. C. Rowell‘o, neturėjo „gausaus vaikų būrio“. Vytenio valdymo dvidešimtmetis kartu ir LDK kovų su Lenkija ar Vokiečių ordinu laikotarpis, tuo metu buvo užmegzti diplomatiniai santykiai su Ryga. Šio valdovo pasiuntiniai 1298 m. sudarė sąjungą su Rygos miestiečiais ir Rygos arkivyskupu prieš Livonijos ordiną, Rygoje trumpam įsikūrė netgi lietuvių įgula. Visgi vienas svarbiausių Lietuvos priešininkų išliko Vokiečių ordinas, kaip minėta, pradėjęs intensyvius puolimus Nemuno ruože. Atsakydamas į puolimus Vytenis 1298–1313 m. organizavo net 11 žygių į kryžiuočių pavergtą Prūsiją, gynė Žemaitiją nuo Ordino.
Kol kas tikresnių istorinių duomenų apie Vytenio pilies buvimą vėlesnės Eperješų pilies vietoje nerasta, nors archeologai 1994 m. į vakarus nuo pilies rado ankstyvesnio laikotarpio nei Panemunės pilis mūrinio pastato liekanų. Be to, XV a. pr. vokiečių kronikoje minėtas „Wythes Hof“ gali būti siejama su Vytenio dvaru, įkurtu šiose apylinkėse. Istoriškai tikra ir tai, kad 1315 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytenis kovojo ties Skirsnemune. Jis tų metų rugsėjo 25 d. – spalio 11 d. atvykęs nuo Bisenės pradėjo vadovauti 17-os dienų Vokiečių ordino įkurtos Kristmemelio pilies apgulčiai. Vokiečių šaltiniai nurodo, kad lietuviai sutelkę nemažas pajėgas ir pasitelkę rusėnus lankininkus apsupo Kristmemelio pilį. Kartu atsigabeno „tris mašinas“ pilies šturmui. Negausiai kryžiuočių įgulai teko stoti į laivų mūšį, o netrukus jie gavo pastiprinimą iš Karaliaučiaus. Nepavykus šturmui, lietuviai spalio 11 d. turėjo atsitraukti.
Interpretuojant Vytenio buvimo šiose apylinkėse faktus kurtos romantinės istorijos apie jo vestus pulkus pro dabartinę Panemunės piliavietę ir jo palaidojimą čia.
XX a. pr. Panemunės pilyje įsikūrę saleziečiai aptikę du kalnelius ir žinodami apie Vytenio dalyvavimą lietuvių kovose su kryžiuočiais ne tik išplėtojo legendinę istoriją, bet ir ant pirmos kalvelės pastatė dabar neišlikusį aukurą. Kalvelės ir dabar žmonių vadinamos kunigaikščio Vytenio ir jo žmonos kapavietėmis.

Vokiečių ordino Kristmemelio pilis

Siekdamas pajungti Žemaitiją, Vokiečių ordinas numatė ne tik puldinėti lietuvių pilis, bet ir kaip atsvaros punktus joms palei Nemuną statyti savas pilis.
Vos už 6 km nuo Bisenės, ties Skirsnemune, kaip manoma Nemuno skirsnyje, iškilo pirmoji kryžiuočių pilis. Tai turėjęs būti motas su papiliu (supilti įtvirtinimai, sudaryti iš pagrindinės pilies ir didelio bokšto). Ties spėjama piliaviete Skirsnemunėje į pelkėtą lanką įsilieja dabar visai mažas upelis Talkotas. Šios pilies dabar nebeliko nė žymės, nors dar XX a. pr. piliavietės liekanos buvo matomos kalvoje prie Nemuno. Kalvelę visiškai nuplovė 1946 m. potvynis.
Vokiečiai netruko surengti puolamuosius žygius iš Kristmemelio į Bisenę. Lietuviai irgi stengėsi išstumti kryžiuočius iš jų pilies. Jau aptarta 1315 m. didžiojo kunigaikščio Vytenio organizuota nepavykusi Kristmemelio apgultis. Mažai sėkminga buvo ir 1324 m. lietuvių operacija. Lietuviai tų metų liepą sugebėjo suburti 400 vyrų, kurie naktį slapta bandė pulti Kristmemelį. Kaip paaiškėjo, kryžiuočius įspėjo vienas žvejys ir jie pasiruošė gynybai.
Gausių pajėgų sutraukimas rodytų, kad Lietuvos pusė skyrė didelį dėmesį šiai kryžiuočių piliai. Reikšmingumu Kristmemelis greičiausiai prilygo Klaipėdai, nes anot amžininkų, ordinas nebegalėjo išlaikyti abiejų lietuvių labiausiai puldinėjamų – Klaipėdos ir Kristmemelio pilių, todėl paskutinės nutarė atsisakyti. Pilis buvo apleista 1328 m. rugpjūčio 1 d., kai „Prūsijos broliai“ perėmė „Livonijos brolių“ pastatytą Klaipėdos pilį.
Kristmemelio pilies sunaikinimas atskleidžia Žemaitijoje įsikūrusių viduramžių kryžiuočių prietaringumą ir jų baimes. Priešiškame pagonių krašte vokiečių kariams buvo nelengva. Kronikose yra žinučių apie ne kartą juos lankiusias religines baimes.
Kristmemelio šeimininkai buvo ne mažiau prietaringi. Amžininkai pažymi, kad pilies pabaigą neva jau anksčiau išpranašavę lemtingi ženklai. Dar prieš metus trys pilies broliai sutemus Kristmemelio pilies refektoriuje (valgykloje) pastebėjo keistai judančią žvaigždę, kuri „paliovusi judėti keliu, kurį jai skyrė gamta, greitai pariedėjo atgal per šimtą žingsnių, ten sustojo ir jau nebesugrįžo, nors šie broliai ir ilgai lūkuriavo jos grįžimo“. Aišku, jog toks dangaus kūno judėjimas itin prietaringam viduramžių kariui reiškė blogą lemtį. „Prūsijos žemės kronikoje“ aprašytas dar labiau pilies šeimininkus išgąsdinęs Lietuvoje labai retas reiškinys – žemės drebėjimas. Nors Lietuva yra mažo seisminio aktyvumo zonoje, kristmemeliečiai 1328 m. pajuto žemės drebėjimą. Pilies kariai pranešė, kad „niekur kitur, o šioje pilyje taip siaubingai sudrebėjo žemė, kad grėsė pavojus, kad gali sugriūti aukštesni pastatai, o tie, kurie buvo pastatuose, jau rengėsi, vengdami mirties, šokti žemyn“. Minėtas žemės drebėjimas buvo užfiksuotas visoje to meto Rytų Europoje. Kartu tai pirmas šaltiniuose aprašytas žymesnis seismologinis įvykis Lietuvoje.
Dėl žemės drebėjimo pilis nesugriuvo. Jos sunaikinimo istorija berods buvusi kur kas dramatiškesnė ir įvyko dėl pačių kryžiuočių elgesio. Vokiečių kronikininkas Vygandas Marburgietis (apie 1365-1409) „Naujojoje Prūsijos kronikoje“ nurodė, kad „[Ordino didžiojo magistro] Vernerio [fon Orselno] laikais buvo surengtos didelės vaišės ir [magistras] liepė sudeginti Krismemelio pilį su daugeliu dorų vyrų, o ji buvo pastatyta didele kaina. Už tai, kaip jau rašyta, vienas iš [Ordino] brolių vėliau nužudė magistrą, išeinantį iš koplyčios, ties prieangiu“.
Kol kas tai vienintelė žinutė, interpretuojanti žiaurų kryžiuočių išsikraustymą iš Kristmemelio pilies. Galima prisiminti, kad prie Seredžiaus įkurtą Dubysos pilį kryžiuočiai pasitraukdami taip pat patys sudegino, tačiau tą sykį pleškėjo tik statiniai, o ne žmonės. Kita vertus, ne vienas vokiečių metraštininkas pažymėjo mįslingą minėto Ordino magistro Vernerio fon Orselno (1280-1330) žūtį. Jis kurį laiką buvo Ragainės ir Marienburgo komtūru, be kita ko išgarsėjo griežtesnės drausmės Ordino valdose įvedimu. Iki šiol neaiški smurtinė jo mirties priežastis. 1330 m. lapkričio 19 d. jį prie Marienburgo pilies Aukso vartų užpuolė ir subadė peiliu neva psichiškai nesveikas buvęs Klaipėdos pilies riteris Jonas fon Endorfas, pašalintas iš Ordino už pažeidimus.
Šaltiniuose negalima rasti žinių apie 1328-1383 m. Skirsnemunės apylinkėse buvusias ar sugriautas gyvenvietes. Sudėtinga nustatyti ir šios vietovės politinę-administracinę priklausomybę. Greičiausiai kaip ir likusi Žemaitijos dalis, Skirsnemunė bent jau kurį laiką nominaliai buvo pavaldi Trakų kunigaikščiui, o per jį ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Antai Trakų kunigaikštis Kęstutis 1382 m. pavasarį plaukė pro Skirsnemunę arba ir užsuko, nes „po Velykų, leisdamasis žemyn Nemunu, Kęstutis su bombardomis atplaukė prie Jurbarko“.
Po 1382 m. spalio 31 d. Jogailos ir kryžiuočių sudarytos Dubysos sutarties Skirsnemunės padėtis keitėsi. Tuometinis Žemaitijos užrašymas Vokiečių ordinui buvo daugiau formalus, bet atrodo, kad vokiečiai vis tik palaipsniui tvirtinosi Skirsnemunės apylinkėse. Apie tai byloja 1383 m. vasaros įvykiai, kuomet Jogaila su kryžiuočiais sutarė patvirtinti 1382 m. sutartį. Kaip tik Kristmemelį susitikimui pasirinko didysis Ordino magistras Konradas Ciolneris (1325-1390).
1382 m. liepos 19 d. kryžiuočių vadovas, anot vokiečių metraštininko, „atvyko į Krismemelio salą norėdamas surengti derybas su Jogaila ir Skirgaila bei kitais jų broliais. Jie abu anksčiau gera valia buvo pasižadėję pasikrikštyti. Bet Jogaila, apniktas ankstesnio pagoniško piktavališkumo, nepanoro pas magistrą atjoti vos 2 ar 3 mylias, gerai žinodamas, kad magistras dėl Nemuno seklumo pas jį negali atvykti“. Dėl seklaus Nemuno Ordino laivas ties Skirsnemune įstrigo ir magistras pasiuntęs savo maršalą pas Jogailą jam pasiūlė atvykti į Kristmemelį arkliais, tačiau Jogaila atsisakė.

Žemaičių sukilimo pradžios vieta

Jau XIV a. pab. Skirsnemunėje galėjo būti kuriamas Ordino dvaras. Bent jau toks, ir, atrodo, nemažas, egzistavo 1405-1409 m., kuomet kryžiuočiams pavyko jėga įsitvirtinti Žemaitijoje. Panašiai kaip ir Dubysos pilyje prie Seredžiaus, Skirsnemunės dvare kartais rezidavo vokiečių Žemaitijos vaitas Mykolas Kiuchmeisteris iš Sternbergo (1370-1423) (apie jį žr. Seredžiaus apraše). Apie tai leidžia manyti Skirsnemunėje prasidėję Žemaitijos sukilimo įvykiai.
Lietuvos didysis kunigaikštis buvo ne sykį teisiškai perleidęs Ordinui teises į Žemaitiją ar net padėjęs jam joje įsigalėti. Visgi Žemaitijos visiškai neatsisakė, stengėsi išlaikyti įtaką. Po 1401 m. Vilniaus-Radomo sutarties ir 1408 m. Ugros taikos susiklosčius tinkamoms politinėms aplinkybėms Žemaitiją buvo galima vėl susigrąžinti suorganizavus čia sukilimą. Kaip 1416 m. Konstancoje išdėstė kryžiuočiai, „kunigaikštis Vytautas pasiuntė žmones, kuriuos buvo prisitraukęs iš Žemaitijos, prijungdamas prie jų nemažą skaičių lietuvių prieš ordino brolius, paskirtus Žemaitijai valdyti, jis slaptai įžengė į žemę“. Bendrai veikė aukštaičių ir žemaičių jėgos, sukilimui vadovavo Vytauto skirtas vyriausiasis vadas Rumbaudas ir žemaičių bajorai Klausgaila iš Raseinių bei Galminas iš Ariogalos, taip pat Trumpa, Vaisebutas, Getautas ir kiti.

Valdovų susitikimai

Po žemaičių sukilimo kryžiuočių dvaras Skirsnemunėje buvo sunaikintas, tačiau galbūt jo vietoje Lietuvos didysis kunigaikštis įsteigė savąjį dvarą, apie kurį toliau plėtėsi gyvenvietė. Tai rodytų Skirsnemunės dvare surengti du svarbūs LDK ir Ordino politinio elito atstovų susitikimai. Lietuvai atstovavo didysis kunigaikštis Švitrigaila (apie 1370-1432), Ordinui – didysis magistras Paulius von Rusdorfas († 1441).
Švitrigaila (apie 1370-1432) – Gediminaitis, didžiąją gyvenimo dalį paskyręs kovai dėl Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžios, dėl jos pradžioje kovojo su pusbroliais Vytautu ir Žygimantu, o 1430 m. tapęs LDK valdovu – su vyresniuoju broliu, Lenkijos karaliumi Jogaila. Po Vytauto mirties apie 60 metų sulaukęs Švitrigaila LDK bajorijos, nepaisant, kad aukščiausioji valdžia priklausė Jogailai, buvo paskelbtas valdovu. Tęsdamas pirmtako politiką Švitrigaila ryžtingai gynė valstybės suverenitetą, netgi siekė vainikuotis Lietuvos karaliumi. Atsisakęs pripažinti savo, kaip Jogailos vietininko, statusą, pareikšdamas, jog niekieno neprašysiąs teisės valdyti teisėtos tėvonijos Lietuvos, pradėjo konfliktą su Lenkija.
Buvo suburta antilenkiška koalicija, kurioje svarbiausią vaidmenį atliko kryžiuočių Ordinas. Skirsnemunė tapo dviejų LDK ir kryžiuočių susitarimų, nukreiptų prieš Lenkiją, liudininke. Pirmą sykį Skirsnemunės dvare Švitrigaila ir didysis Ordino magistras susitiko 1431 m. birželio 19 d. Buvo sudaryta gynybos ir puolimo sąjunga prieš Lenkiją. Sutartis dar kartą patvirtinta Skirsnemunėje beveik po metų, 1432 m. gegužės 15 d. Tą sykį Švitrigaila su P. von Rusdorfu dvare buvo kelias dienas. Lietuvos valdovo itinerariumas žymi jo buvimą Skirsnemunėje 1432 m. gegužės 12-15 d. Šiame susitikime dalyvavo visas būrys LDK ir Ordino valdančiųjų elito narių. Reikia manyti, kad kaip įprasta aukščiausio lygio susitikime, nemažai vietos buvo skirta ir pramogoms, tarp kurių populiariausia tuo metu buvo medžioklė.
Žinoma, kokie dideli medžioklių mėgėjai buvo LDK ir Lenkijos valdovai Vytautas ir Jogaila. Pastarasis medžiodavo mažiausiai keliolika ar net keliasdešimt kartų per metus. Ypač mėgta tai daryti žiemą, kadangi buvo geriau išvažiuojami keliai ir takai, o žvėrieną buvo lengviau išlaikyti. Todėl kiekvieną žiemą Vytautas organizuodavo medžiokles Jogailai.
Medžioklės tarnybą tuomet sudarė 60-80 žmonių, tarp kurių pareigas užimdavo daugiausia lietuviai arba rusėnai. Taip pat būdavo pasitelkiama dvaruose (taigi ir Skirsnemunėje) buvusi medžioklės tarnyba (šunininkai, medžiokliai, šauliai). Medžioti tiek stambūs žvėrys (stumbrai, meškos, briedžiai, elniai), tiek ir smulkūs bei paukščiai. Medžiokliniai paukščiai pagelbėdavo medžiotojams ne tik gaudyti paukščius, bet ir smulkius žvėris. Dėl to sakalai, vanagai ir kiti medžioklėms specialiai ruošiami paukščiai buvo labai vertinamos brangios dovanos. Išmokytas paukštis kainavo kaip pora darbinių arklių. Antai 1409 m. Ordino magistras Ulrichas von Jungingenas Jogailai pasiuntė dovanų 8 sakalus ir vanagą. Už tai Jogaila jam pasiūlė pasirinkti kaip atsakomą dovaną tai, kas yra vertingiausia Lietuvoje ar Lenkijoje.
Medžioklėms buvo skirta speciali apranga. Kokia ji tuomet buvo, galima numanyti iš 1415 m. Jogailos gautos dovanos: Austrijos Tyrolio kunigaikštis jam atsiuntė, be kita ko, apsiaustą su pelerina, antblauzdžius iš audeklo, aukštus batus ir galvos apdangalą – pelerinos kapišoną ir ant jos uždedamą kepurę. Tuo tarpu Jogaila vienam didžiūnui pasiuntė titnagą įmovoje, kepurę, dvi poras pirštinių (vasarines ir žiemines) bei du lietuviškus peilius. Tad tokia medžioklės „ekipiruotė“ buvo būdinga XV a. pirmosios pusės valdantiesiems.
Žinomi ir trys ankstyvieji Lietuvos didžiojo kunigaikščio Skirsnemunės dvarui valdyti paskirti laikytojai. Tarp pirmųjų tokių šaltiniuose minimas Gedgaudas, buvęs valdos seniūnu 1446–1453 m. Atrodo, kad jis buvo kilęs iš Žemaitijos, greičiausiai fundavo Šv. Petro ir Baltramiejaus bažnyčią Šiluvoje. Tikėtina, kad su jo vardu reikia sieti Gelgaudiškio vietovės Skirsnemunės valsčiuje atsiradimą. Ji paminėta 1507 m. dokumente, privilegijoje Ivanui Sapiegai. 1486–1488 m. seniūnu minimas jau Alekna Mykolaitis, o 1499–1505 m. Fedka Januškovičius. Pastarasis buvo Kazimiero Jogailaičio raštininko Januškos sūnus, kilęs nuo Voluinės. Dirbti LDK kanceliarijoje pradėjo 1486 m. ir raštininku išbuvo iki pat Aleksandro Jogailaičio mirties. Nuo 1501 m. buvo vyriausias raštininkas rusėniškoje kanceliarijos dalyje. Iš valdovo gavo nemažai dovanojimų ir teisių. Tarp tokių paminėtinas 1502 m. Aleksandro Jogailaičio leidimas „Skirsnemunės vietininkui Teodorui Januškovičiui“ mainyti Rečicos palivarką, o 1507 m. Melnike jis užrašė kelis savo kaimus Vladimiro stačiatikių vyskupui. Buvo pirmas asmuo LDK, kuris darbo kanceliarijoje dėka tapo netgi vaivada – iš valdovo gavo Vladimiro ir Lucko seniūnijas bei Voluinės žemės maršalkystę. Skirsnemunės seniūnija šiam asmeniui buvo svarbi ne tiek karjeros, kiek pelno požiūriu. Iš šios valdos Januškovičius gaudavo net 1400 kapų gr. kasmetinių pajamų (palyginimui, Vladimiro seniūnija jam teduodavo 400 kapų gr.). Tai leidžia teigti, kad jau XV a. pab. – XVI a. pr. Skirsnemunės seniūnija buvo ekonomiškai stipri, nemažą pelną duodanti Lietuvos didžiojo kunigaikščio valda.

Karališkas žirgynas ir miško verslai

Skirsnemunę XVI a. sudarė valdovo dvaras, greta jo besiplečiantis miestelis ir aplinkiniai kaimai. Nepaisant tuo metu gerokai įsibėgėjusio miškų kirtimo, didžiulį pelną valdos savininkams teikė Skirsnemunės giria. Visas Skirsnemunės dvaras priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. XVI a. Skirsnemunės savininkais buvo visi to šimtmečio Jogailaičiai, pirmieji elekciniai ir pirmasis Vazų dinastijos atstovai. 1549-1551 m. – dvejus metus Skirsnemunė kartu su kitais Panemunės dvarais (Vilkija ir Veliuona) priklausė Barborai Radvilaitei. Žygimantas Augustas šiuos dvarus užrašė jai kaip dovį. Tačiau vargu, ar Radvilaitė kada nors čia lankėsi, nors jai ėjo iš valdos surenkami mokesčiai. Tikrai žinoma, kad 1552 m. vasarą Skirsnemunėje, po to ir Veliuonoje lankėsi Žygimantas Augustas (1520-1572) grįždamas iš Gdansko.
Tai, kad XVI a. Skirsnemunės dvaras ekonomiškai buvo ganėtinai stiprus rodytų valdos vietininkais paskirti aukšti valstybės pareigūnai. Ne veltui 1529 m. Žygimanto Senojo rašte skiriant Stanislovą Skopą Žemaitijos kiauninės mokesčio prižiūrėtoju ir Skirsnemunės seniūnu nurodyta, kad daug kas nori valdyti šią seniūniją.
1537 m. didžiojo kunigaikščio pasiųstas revizorius Andrius Mackavičius surašė Žemaitijos valsčius ir tarp jų Skirsnemunės dvarą. Dvaro tijūnu tuomet buvo Andriuška Gricovičius. Jame tuo metu būta 15 valstiečių sodybų (Tolušaičio, Mažutaičio, Mečiūno, Argilaičio, Dusetaičio, Jonaičio, Mešikaičio, Rotulaičio, Zanilaičio ir kitų šeimos), atlikusių darbus dvare su arkliu ir kirviu. Be to, 10-je sodybų gyveno naujakuriai (Sudikaitis, Macovičius, Agirdovičius, Martinaitis, Vilkiškis, Vaidaitis ir kiti) ir turėjo žagres bei jaučius. Dvarui priklausė ir 5 žvejai (Martynas Motiejevičius, Juchna Jonavičius, Stanys Rimkovičius, Petras Mackevičius, Stanys Mackevičius), kurie privalėjo trečiadieniais, penktadienis ir šeštadieniais į dvarą pristatyti žuvies. Nemažą dalį dvare sudarė žirgininkai – net 27 (Daujotas Jonavičius, Petras Mikolajevičius, Mantautas Ivaškevičius, Stanys Narutavičius, Povilas Gedminavičius, Petras Jurdaitis ir kiti), jiems vadovavo tijūnas Budrys.
Skirsnemunės miestelis pirmą kartą paminėtas 1526 m., nors neabejotinai buvo įsikūręs daug anksčiau. Visgi tik 1598 m. balandžio 9 d. buvo gavęs vieną pirmųjų privilegijų rengti turgus ketvirtadieniais ir du prekymečius: rugpjūčio 24 d. bei rugsėjo 29 d. 1537 m. surašymo duomenimis, Skirsnemunės miestelyje gyveno 17 šeimų (per 100 gyventojų), viena įsikūrusi neseniai ir atleista nuo mokesčių, kiti už alaus gamybą mokėjo po kapą, o už midaus ir alaus gamybą – po dvi kapas grašių (tokių buvo tik du miestiečiai). Iš miestelio buvo gaunama 17 kapų gr. už gėrimus. Iš viso iš valsčiaus surinkdavo 43 kapas ir 35 grašius. Dvarui priklausančiuose arimuose buvo sėjami rugiai, kviečiai, miežiai, vasariniai kviečiai, avižos ir grikiai. Kiek padidėjusios pajamos – iš viso 53 kapos ir 7 grašiai buvo gautos iš Skirsnemunės dvaro 1538 m.
1537-1538 m. šaltinių duomenys byloja, kad tarp skirsnemuniečių užsiėmimų/verslų svarbią vietą užėmė žvejyba ir žirgininkystė. Ne veltui 1545 m. į Veliuoną ir Skirsnemunę Žygimantas Augustas pasiuntė Valentiną Veliogurskį pirkti avižų valdovo arklidėms. 1546 m. vasario 15 d. Vilniuje įvyko atsiskaitymas su valdovo dvaro iždininko Jono Liutomirskio tarnu minėtu V. Veliogurskiu. Buvo nurodyta, kad 1545 m. lapkričio 26 – kitų metų vasarį jis Veliuonoje pirko 200 pusstatinių avižų už 40 kapų grašių. Už išlaidas maisto produktams ir kelionei arkliu Kaunas–Kėdainiai–Veliuona ir Skirsnemunė jis išleido 2 kapas gr. Specializavimasis žirgininkystėje Skirsnemunėje išryškėja iš XVI a. pab. priimtos ordinacijos. 1574 m. pirmasis elekcinis Abiejų Tautų Respublikos valdovas Henrikas Valua išleido „Karališkosios žirgų kaimenės ordinaciją“. Joje buvo pateikti nurodymai LDK arklidininkui Jokūbui Piaseckiui dėl karališkųjų žirgų LDK apžiūros. Iš 951 žirgų įvairiuose valdovo dvaruose numatyta atrinkti 530 geriausių, o likusius parduoti. Ordinacijoje tarp kitų dvarų, prižiūrinčių itin stambias žirgų kaimenes, tokių kaip Naujadvaris, kuriame laikyti 105 žirgai, Lipniškės – 69, Alytus – 80, Vilkija – 98 ar Veliuona – 64, paminėta ir Skirsnemunė, kurioje tuo metu buvo prižiūrimi 56 rinktiniai karališkieji žirgai. Nuostatuose pažymėta, kad karališką kaimenę tikslinga palikti Veliuonoje, Skirsnemunės žirgus perkeliant į ten. Tačiau skirsnemuniečiai toliau turėjo šienauti pievas ir ruošti šieną, statyti arklides, mėžti mėšlą ir taip pat prižiūrėti į Veliuoną perkeltus žirgus. Visgi atrodo, kad karališkojo žirgyno bent jau dalis taip ir liko Skirsnemunėje, nes 1580 m. Stepono Batoro rašte Skirsnemunės laikytojui pabrėžta, kad jis kaip ir seniau turi auginti ir rūpintis valdovo žirgais.
Ne mažesnį pelną LDK valdovams, valdos laikytojams ir privatiems asmenims, gavusiems valdovų privilegijas, teikė Skirsnemunės giria. Antai 1542 m. „Dvarų nuostatuose“ buvo pažymėta, kad „jei kuriame nors mūsų dvare gaunamas pelnas iš miško, tai yra derva, vančosas, klepkos, pelenai – visa tai [pajamas] sau [valdovui] paliekame“. Iš tiesų girių ir Nemuno teikiama nauda buvo didelė, neliko ji nepastebėta ir XVI a. poetų.
LDK giriose paruoštos miško prekės XVI-XVII a. pr. buvo vienos svarbiausių, išvežamų iš Lietuvos į užsienį Nemuno prekybos keliu. Gautos pajamos iš prekybos buvo labai svarbus pirmiausia valdovo, taip pat ir valstybės bei atskirų asmenų, įsitraukusių į miško verslą, pajamų šaltinis. Valdovo išnuomotoje Skirsnemunės ir kitose jo giriose gaminta mediena, pelenai ir dervos buvo vežama parduoti paprastai į Karaliaučių. Išsinuomotose giriose būdavo įkuriamos specialios verslovės, taip vadinamos būdos. Miške būdavo statomi laikini gyvenamieji būstai ir patalpos medienai ir miško prekėms gaminti. Nusamdyti specialūs žmonės – budnikai, arba būdininkai, medkirčiai, klepočiai, pelenų ruošėjai, darbų prižiūrėtojai, virėjai ir kt. sezono metu apsigyvendavo miškuose. Vienoje būdoje dirbdavo iki keliasdešimt samdinių.
Pelenus degdavo specialiose duobių pavidalo krosnyse, todėl jie neužsiteršdavo žemėmis. Atvėsę pelenai buvo beriami į medines statines ir kraunami šalia krosnių pastatytose daržinėse. Patyręs ruošėjas iš 1 ha nupjautos žolės pagamindavo daugiau kaip 5 cnt laužo pelenų. Geriausi laikyti tokie, kuriuose būdavo daug potašo (tai nustatydavo pagal skonį, nes daug potašo turintys pelenai degina liežuvį). Prasčiausi lauko ir ypač krosniniai medienos pelenai, todėl juos parduodavo pigiausiai. Iš medžio pelenų gamino ir potašą, reikalingą stiklo pramonei. Ypač stiklui gaminti tiko žolių ir lapuočių medžių (drebulė, klevas, guoba, uosis, lazdynas) pelenai. Jie buvo sijojami, po to mediniuose kubiluose drėkinami silpnu tirpalu ar vandeniu, parą laikomi ir išmaišomi. Tokia masė pilama į kubilus dvigubu dugnu, tuomet nušarminama pilant ant jų karštą tirpalą. Vėliau potašas iškaitinamas.
Vančosas – vienas populiariausių ąžuolų medienos eksporto prekių iš LDK į Vakarų Europą (per Gdanską), tai yra dideli balkiai, išpjauti iš stambių ąžuolų kamienų. Vančosas tiko „tūkstančio įvairių daiktų“ gamybai – nuo laivų iki baldų.
Klepkos – pagrindinė įvairios paskirties statinių gamybos žaliava.
Pirkliai, prekiaujantys miško prekėmis, turėjo mokėti specialius mokesčius. Nuo pelenų – 4 auks., nuo 100 klepkų – 4 auks., o nuo 100 vančoso – 2 auks. III Lietuvos Statute aiškiai nurodyta, kad už ąžuolų gabenimą reikėjo mokėti net 1 kapą grašių, už pušų – pusę kapos, o už vežimą malkų – 2 grašius. Taigi valdovas gaudavo pelną ne tik iš girių nuomos, miško prekių ruošimo, bet ir iš pirklių, gabenusių paruoštas prekes.
Miško prekių gamyba vertėsi praktiškai visi Skirsnemunės laikytojai.
Leidimą naudoti Skirsnemunės girią iš XVI a. valdovų gavo nemažai privačių asmenų.
1526 m. leidimą iš Žygimanto Senojo 5 metus gaminti pelenus ir vančosą gavo Prūsijos kunigaikščio Albrechto sekretorius Povilas Miličius. Į iždą turėjo mokėti tiek pat, kaip ir kiti miško medžiagų ruošėjai.
1530 m. Prūsijos kunigaikščio Albrechto pirklys Faeroventas gavo teisę iš Žygimanto Senojo Skirsnemunės girioje metus gaminti tokias pat miško medžiagas. Skirsnemunės seniūnas turėjo prižiūrėti, kad giriai nebūtų daroma žala, o muitai būtų mokami visi ir laiku.
Pelenų gamybos verslą Skirsnemunėje plėtojo ir stiklininkystės pradininkas Lietuvoje Martynas Paleckis. Tai jis darė kartu su keliais miško verslovininkais: nuo XVI a. trečiojo dešimtmečio miško verslovių Vilkijos, Veliuonos ir Skirsnemunės pavietų miškuose turėjusiu Kauno burmistru Pranciškumi Mackovičiumi, taip pat Vilniaus burmistru Andriumi Morštinu, Kasparu Novoselskiu ir Luku Rožskiu. Minėti partneriai turėjo bendrą būdą, tačiau 1552 m. spalį P. Mackovičius, nepatenkintas indėliu, siekė sudaryti naują susitarimą dėl būdos su Dysnos laikytoju Beniašu Mlinovskiu.

Skirsnemunė ir jos apylinkės XVII-XVIII a.

XVII a. pirmoje pusėje Skirsnemunė išlaikė ekonomiškai stiprios valdos padėtį. Nebūti užkampiu leido patogi strateginė padėtis: per miestelį ir valdą ėjo Karaliaučių ir Upytę jungęs „didysis traktas“. Jis driekėsi per Jurbarką, Skirsnemunę, Veliuoną, Seredžių, Vilkiją, Josvainius. Greičiausiai todėl XVI a. pab. valdos laikytojai sugebėjo išsirūpinti kelias ekonomiškai itin svarbias turgų ir prekymečių rengimo Skirsnemunėje privilegijas.
1598 m. balandžio 9 d. gauta privilegija rengti turgų Skirsnemunėje ketvirtadieniais ir du prekymečius – rugpjūčio 24 d. (šv. Baltramiejus) ir rugsėjo 29 d.
1644 m. vasario 13 d. nauja privilegija rengti turgų sekmadieniais ir tris prekymečius – kovo 4 d. (šv. Kazimieras), balandžio 23 d. (šv. Jurgis) ir rugsėjo 14 d. (šv. Kryžiaus išaukštinimas).
1647 m. gegužės 14 d. privilegija rengti turgų sekmadieniais ir keturis prekymečius (kovo 4 d., balandžio 23 d., tarp balandžio 30–birželio 2 d. (per Kristaus žengimo į dangų šventę) ir rugpjūčio 24 d.). Be to, Skirsnemunės miestiečių Jono Krutinaičio ir Kazimiero Varnaičio bei kitų prašymu, valdovas leido „miestiečiams kaip ir kauniečiams prie Nemuno kranto iš pergų arba valčių pardavinėti alų, degtinę, plaukiant Nemunu ir Prūsijos upėmis, o prie Ragainės ir Tilžės pardavinėti statinėmis, gorčiais ir kitas prekes.“
1687 m. kovo 18 d. duota privilegija rengti turgų sekmadienį ir tris prekymečius (kovo 4 d., balandžio 23 d. ir rugsėjo 14 d.).
1731 m. kovo 3 d. patvirtinta privilegija rengti turgus antradieniais.
Kaip matyti iš leidžiamų prekymečių ir turgų skaičiaus, valdos ekonominė padėtis iki XVII a. vidurio turėjo būti nebloga. Miestiečių verslumui ypač dėkinga buvo 1647 m. Vladislovo Vazos privilegija, duota prašant valdos laikytojui Zigmantui Ozemblovskiui, leidusi jiems laisvai prekiauti Nemune. Ji kartu atskleidžia, kad skirsnemuniečiai statydinosi vytines ir pergus, formavosi turtingesniųjų pirklių sluoksnis.
Daugelį pozityvių procesų nutraukė amžiaus viduryje per Lietuvą nusiritęs pražūtingas LDK karas su Švedija ir Rusija. Tik galbūt „tvano” laikmečio negandos Skirsnemunę galėjo paveikti kiek mažiau nei kitas Panemunės vietoves. Visgi ir čia 1655 m. rudenį šeimininkavo okupantai švedai. Tačiau Skirsnemunėje jie tik rinko maistą ir pašarus savo kariuomenei, bet dalinių čia nedislokavo. Po XVII a. tvaninių įvykių Skirsnemunės seniūnijos ekonominė padėtis nebuvo tokia gera kaip iki karų. Ganėtinai dažnai keitėsi seniūnijos valdytojai.

Ankstyvieji panemunės savininkai ir Panemunės pilis

Į rytus nuo Skirsnemunės dešiniajame Nemuno krante stūkso Panemunės pilis. XVII a. kartografijoje ji įvardyta kaip Eperješų pilis, XVIII a. pagal naujus savininkus vadinta Gelgaudų, XIX a. antroje pusėje turėjo Zamkaus, o XX a. pr. nuo Vytėnų kaimo gavo Vytėnų pilies vardą. Tik XX a. pab. piliai buvo grąžintas senasis istorinis Panemunės pilies vardas. Visą gyvavimo laikotarpį pilis išlaikė turtingųjų jos savininkų – bajorų ir didikų rezidencijos statusą. Tuo tarpu paprastų Panemunės gyventojų istorinėje atmintyje ši pilis prisimenama kaip paslaptinga, baimę kelianti vieta. Iš kartos į kartą buvo perduodami sunkiais baudžiavos laikais sukurti pasakojimai apie bokšto rūsyje buvusį kalėjimą, į kurį baudžiamuosius nuleisdavo virve ar kopėčiomis. Pasakojama ir apie paslaptingus požeminius tunelius, vedančius iš pilies į kitoje Nemuno pusėje esantį Gelgaudiškį. Pasak padavimo, parko pietvakarių pusėje augančios liepos buvo pasodintos sesers, gedėjusios mirtinai nuplaktų savo keturių brolių baudžiauninkų.
Ankstyviausias istoriografijoje nurodomas Panemunės dvaro savininkas – XVI a. pab. gyvenęs Stanislovas Stankevičius Bilevičius. Tačiau Bilevičių giminė Panemunės istorijoje suvaidino kur kas didesnį vaidmenį. Jiems Panemunės dvaras priklausė nuo daug ankstesnių laikų, dar XV a. antroje pusėje, tad šiose vietovėse Bilevičiai gyveno ir valdė vos ne pusantro šimtmečio.
Įdomu ir tai, kad šios giminės atstovai Nobelio premijos laureato rašytojo Henryko Sienkiewicz‘iaus dėka, ko gero, geriau žinomi Lenkijoje, o ne Lietuvoje. Rašytojo vienoje trilogijos dalių – romane „Tvanas“ viena pagrindinių herojų yra žemaičių bajoraitė Aleksandra Bilevičiūtė (Olenka). O ir pats romano veiksmas vyksta XVII a. viduryje, LDK ir Lenkijai kovojant (be kita ko ir Žemaitijoje) su švedais. Pagal šį romaną 1974 m. pastatytas meninis filmas (rež. Jerzy Hoffman), Lenkijoje sulaukęs milžiniško žiūrovų dėmesio.
Istorinė Bilevičių giminė iš tiesų priklausė XV–XVI a. Žemaitijos valdžios elitui. Jų atstovai ėjo tijūnų ir kitas pavieto lygio pareigas, buvo valdovo dvarionys. Labai ryškus giminės atstovų giminiavimasis su kitomis Žemaitijos elito giminėmis. Giminės pirmtakas Bilius minimas XV a. vid. šaltiniuose, o 1528 m. kariuomenės surašyme nurodomas Bilevičius, kaip vienas iš Žemaitijos bajorų. Tad jau XVI a. vid. Bilevičiaus patronimas nusistovėjo kaip pavardė. XVII a. susiformavo legendinė giminės kilmės legenda. Pagal ją, garsus žemaičių bajoras Žadeika už nuopelnus Ldk Vytautui į žmonas gavo šio seserį Milušą, su kuria susilaukė dviejų sūnų: Biliaus ir Mąstvilo. Taip iš Biliaus ir kilusi Bilevičių gimnė, o iš jos ir dar viena – Stankevičių. Šioje legendoje susipynė prasimanymas (vedybos su Vytauto seserimi) su tikrais istoriniais faktais (realiai egzistavo Bilius ir Mąstvilas bei jų palikuonys). Vienas Biliaus palikuonių buvo Veliuonos vietininkas Daugirdas Bilevičius, paminėtas 1487-1489 m. Kaip tik jis ir pradėjo Bilevičių istoriją Panemunėje.
D. Bilevičiaus sūnus Venclovas († 1509) 1488 m. buvo didžiojo kunigaikščio dvarionis. Pagal 1509 m. vyro testamentą Darata Jundilaitė (1509-1536) buvo palikta prižiūrėti turtą ir rūpintis dviem neištekintomis dukromis Elžbieta ir Ona. Su šiomis dukromis baigėsi Bilevičių Daugirdaičių šaka, o dukrų gauti tėvoniniai dvarai, tarp jų ir Panemunio dvaras, perėjo kitai Bilevičių šakai – Stankevičiams.
Stankevičių Bilevičių giminės pradininkas Ivaška (Jonas) Bilevičius. Visgi vardą šiai šakai suteikė jo sūnus Stankus († apie 1524). Tai 1486 m. paminėto Jono ir Giedraičių kunigaikštytės sūnus. Stankus Bilevičius buvo Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Elenos Dirvėnų tijūnas. Su žmona, nežinomo vardo Nemėžaite, turėjo sūnų Joną Stankevičių – Didžiųjų Dirvėnų ir Beržėnų tijūną, 1534 m. ir 1545 m. laikinai ėjusį net Žemaitijos laikytojo pareigas. Jis, atrodo, priklausė pirmiesiems LDK evangelikams: susirašinėjo su Prūsijos kunigaikščiu, bendravo su Martynu Mažvydu ir Stanislovu Rapalioniu. Buvo vedęs du kartus ir iš abiejų santuokų turėjo keturis pilnametystės sulaukusius vaikus. Sūnus Mikalojus († apie 1580) Stankevičius su šeima kaip tik ir apsigyveno paveldėtame Panemunės dvare.
Panemunę Bilevičiai valdė visą XVI a. Paskutinysis jos savininkas buvo jau minėtas Stanislovas Mikalojaitis Stankevičius Bilevičius. Išlikęs 1597 m. valdos inventorius pateikia tikslius duomenis apie tuometinę valdą: dvarui priklausė 62 valakai dirbamos žemės bei 15 valakų tuščių žemių. Centrinis dvaro pastatas stovėjo dabartinės Panemunės pilies vietoje. Išvardyti ir valdai priklausę kaimai: Kaniukų (13 valakų), Venclaviškio (15 valakų), Šandriškiai (11 valakų), Požikriai (16 valakų) ir Mituvos kaimas (6 valakai).
S. Bilevičius 1597 m. Panemunės dvarą pardavė atvykusiam į Lietuvą vengrui Jonušui Eperješui. Ši giminė iki 1753 m. – daugiau kaip pusantro šimtmečio buvo Panemunės savininkai, įkūrę čia ir šiandien išlikusią rezidenciją – pilį. Pirmasis iš Panemunės Eperješų buvo miestiečių kilmės pirklys Jonušas (Kristupo sūnus) Eperješas (XVI a. vid. – 1608 m.). Šis vengras buvo atsikviestas Stepono Batoro laikais vieno artimiausių valdovo patarėjų, karo vadų ir Livonijos didvyrių – rotmistro Kasparo Bekešo sūnaus Vladislovo Bekešo († 1599/1600). J. Eperješas buvo Vladislovo Bekešo klientas. Lietuvoje vengrui netrūko užtarėjų. Be pagrindinio savo patrono, jis sulaukė ir įtakingiausio to meto didiko Vilniaus vaivados Kristupo Radvilos Perkūno paramos. V. Bekešas trumpam išvykdamas į Vengriją, savo klientą kaip tik pavedė vaivados globai.
J. Eperješo veiklą Lietuvoje galima pradėti skaičiuoti nuo 1594 m. Čia jis gana greitai padarė nemažą karjerą. Jau 1594 m. su greičiausiai vengru Jurgiu Šepru ir Krišpinu Kiršenšteinu gavo privilegiją nuomoti Lazdijų, Merkinės, Seinų, Nemunaičio ir kitus miškus ir gaminti miško prekes. 1603 m. jam ir Kiršenšteinui buvo išnuomotos 4 metams Kauno ir kitos girios, dar vėliau šios sutartys buvo tęsiamos. Tai buvo vienas svarbiausių vengro turtėjimo šaltinių. Suprasdamas Nemuno reikšmę, verslininko gyslelę turintis pirklys pradžioje kūrėsi prie Birštono, mat jo globėjas V. Bekešas nuo 1582 m. buvo Birštono laikytojas. Matyt, ne be įtakingųjų globėjų paramos 1595-1603 m. J. Eperješas nusipirko Birštono Paverknių valdą, dar po kurio laiko Panemunį Birštone, o 1603 m. kovą Balbieriškyje kartu su žmona pasirašė pirkimo sutartį: už 1420 kapų gr. iš kunigaikščio Rapalovskio įsigijo Žvergždų ir Dautertiškių valdas Punios valsčiuje bei Nečiūnų ir Girvėnų kaimus Birštono valsčiuje. Antrąjį vengro valdų kompleksą LDK sudarė minimos Panemunio žemės Žemaitijoje. Jau 1595 m. jis išsinuomojo Panemunės dvarą iš minėtų Bilevičių, o dar po poros metų nupirko jį už 14 000 kapų gr. Čia J. Eperješas įrengė savo rezidenciją, nuolat lankėsi. Vienas ankstyvesnių jo laiškų iš Panemunės - 1598 m. rašytas Vilniaus vaivadai Radvilai Perkūnui.
LDK J. Eperješas ne tik įsigijo valdų už įspūdingas sumas ir pasistatė išskirtinę rezidenciją savo šeimai, bet ir 1601 m. buvo nobilituotas. Kaip nurodyta 1607 m. Volumina Legum 84 paragrafe, suteikti bajorystę jam valdovo prašė ir vengrą užtarė tiek Lenkijos, tiek ir LDK didieji etmonai. Vadinasi, J. Eperješas dalyvavo XVII a. pr. Livonijos karo reikaluose ir tikėtina ten neblogai pasirodė.
Jau gyvendamas Lietuvoje J. Eperješas vedė vietinę, greičiausiai Naujadvario vietininko Simono Geco dukrą Uršulę. Pavyko aptikti Eperješų sūnaus Jurgio laišką, kuriame šis 1636 m. rašė apie savo motinos mirtį. Jonušo našlė vyrą pergyveno daugiau kaip 20 metų ir jai priklauso ne ką mažesni pilies statymo nuopelnai. Jie turėjo tris pilnametystės sulaukusius sūnus: Žemaitijos stalininką Jurgį, Kauno stalininką Kristupą (mirė apie 1664 m.) ir Joną Eperješus, kurie ir paveldėjo Panemunės dvarą. Manoma, kad Panemunės pilies rezidencijos projektą parengė ir statybą prižiūrėjo olandų kilmės Vilniaus pilies statytojas ir architektas Petras Nonhartas, įsirengęs panašią gynybinio pobūdžio rezidenciją Gaičiūniškėse. Pagrindiniai statybos darbai vyko 1604–1610 m.
Dar keli faktai iš mažiau žinomos Eperješų giminės istorijos. 1636 m. Eperješai dalijosi valdas lygiomis dalimis. Savo ir iš brolio Jono išpirktą dalį Jurgis padovanojo broliui Kristupui. Tad nuo 1636 m. (28 metus) pilies savininkas buvo Kristupas, rekonstravęs rūmų ansamblį, pastatęs dar du pilies bokštus.
K. Eperješas nuo maskvėnų saugodamas savo Panemunyje turėtus turtus, 1655 m. juos sukrovė į vytinę ir išplukdė į Prūsiją. Apie tai sužinojęs Labguvos seniūnas Kleinas, be jokios priežasties atėmė iš jo daiktus ir nusivežė į Labguvos pilį, o Prūsijos kunigaikščio medžioklis iš vytinės paėmė špižinę patranką su visais įrenginiais. Po visų negandų pašlijus sveikatai Kristupas 1658 m. grįžo į Panemunį, kur nemažai laiko skyrė susigrąžinti per karą dingusius giminės turtus.
Kristupas buvo vedęs Vilniaus valdančiojo elito nario Jurgio Štrunko dukterį Barborą. Taip pat giminiavosi su Engelbrechtu Bonaventura. Tai jam leido gauti valdyti stambias Radvilų jiems įkeistas Svisločės, Lipičino valdas.
Vėlesni Eperješai – Kristupo sūnus Adomas Chrizostomas taip pat gyveno Panemunyje. Žinomi jo iš čia 1669–1694 m. rašyti laiškai. Jis buvo Kauno pastalininkis ir Žemaitijos vaiskis (1673-1705). Buvo vedęs Oną Klarą Pacaitę, LDK sargybininkaitę.
1731–1740 m. Antanas ir Mykolas Eperješai buvo Skirsnemunės seniūnai.
Iš viso su Panemuniu susiję 5 Eperješų kartos. 1753 m. Eperješai Panemunės dvarą pardavė baronui pulkininkui Leonui Igolštromui.



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook