Žindaičių bendruomenė stipri tradicijomis (4)

Kaimo bendruomenių kaip juridinių asmenų steigimosi procesas ypač suaktyvėjo po to, kai atsirado galimybė gauti finansinę paramą iš ES struktūrinių fondų įgyvendinti projektus. Nors šia galimybe dar nė karto nepasinaudojo viena pirmųjų Jurbarko rajone įregistruota Žindaičių bendruomenė, tai anaiptol nereiškia, jog ji silpna ar neveikli. Žindaičių kaimo žmones sieja bendruomeniškumo jausmas ir stipriai įsišaknijusios tradicijos.
Žindaičių bendruomenę 2003 m. įkūrė ir jai vadovavo ūkininkas Stanislovas Žilinskas – didelis autoritetas ne tik savo kaime. Jį, mokslinį agronomą, atliekantį įvairius eksperimentus, pažįsta ir kiti rajono ūkininkai. Paskui bendruomenės vairą jis perdavė savo žentui Almantui Bietkiui. Nuo 2007-ųjų Žindaičių bendruomenei vadovauja Silvija Pužeckaitė.
„Nesiveržiau į tas pareigas,– prisipažįsta Silvija, – tačiau bendruomenės taryba taip nusprendė.“ Taryba žino, kokio žmogaus bendruomenei reikia. Silvija yra bibliotekininkė, o biblioteka – ta vieta, kur niekieno neverčiami žmonės ateina ne tik knygų, bet ir pasišnekėti, įvairius bendruomeninius reikalus aptarti. Silvijos mama Irena Pužeckienė ne vieną dešimtmetį yra kultūros darbuotoja – tas žmogus, kuris žindaitiškius buria šventėms, įvairiems laisvalaikio renginiams. Tad ir dirba dabar abi – dukra ir mama – išvien, nes senos ir naujai atsirandančių švenčių tradicijos ir yra bene svarbiausia, kas vienija jų bendruomenę.
Gal kam pasirodys, kad anoks čia nuopelnas – atėjai, pašventei ir išsiskirstei. Bet juk su kuo darbą dirbti, ne visada gali rinktis, o su kuo laisvalaikį praleisti – kiekvienas pasirenka pats. Jei žmonės švenčia bendruomenėje, vadinasi, jiems taip patinka, o vienija ne tik šventė, bet ir pasiruošimas jai.
„Vienas būtum bejėgis. Kai darai šventę, kas kuo prisideda – viskas yra brangu“, – sako bendruomenės pirmininkė ir vardija daugybę žmonių, kurie ruošė šių metų Jonines – moterys pynė vainikus, jaunimas parvežė ąžuolų, mergaitės ėjo į pievas gėlių – triūsė visi.
Joninės – didžiausia Žindaičių kaimo šventė. Ją dar 1975 m. pradėjo I. Pužeckienė, tik anuomet Joninės vadintos tai vasaros, tai jaunimo švente. Ir šiemet bendruomenė pagerbė ir puošniomis skrybėlėmis apdovanojo gausų būrį Janinų ir Jonų: mažiausiam dar tik metai, vyriausiam – jau aštuoniasdešimt. Juos pasveikino ir garbus svečias Seimo narys Bronius Pauža, ir Jurbarkų seniūnas Audronis Kačiušis.
Linksmos varžybos, varžytuvės ir atrakcijos, kai nė vienas neturėjo nė menkiausios progos nuobodžiauti, koncertai ir iki nakties užsitęsusi jaunimo diskoteka, kurios laukė ir mamos bei močiutės, nes norėjo pamatyti, kokius pasirodymus parengė jų dukros ir anūkės. Dovaną, kokios čia dar nebūta, – šventinius fejerverkus savo kaimui dovanojo Česlovas Petraitis. Šventės rengėjai dėkojo rėmėjams – Jurbarko savivaldybės administracijos direktoriui Petrui Vainauskui, Jurbarko kredito unijos direktorei Nijolei Petraitienei, UAB „Savas medis“ vadovui Č. Petraičiui, UAB „Jurbarkų mėsa“ – Vytautui Giedraičiui, IĮ „Mituva“ savininkui Kęstučiui Mockaičiui, seniūnaitei Ritai Kalinskaitei, Jurbarkų seniūnijai. Gausus būrys rėmėjų turbūt byloja ir apie tai, kad šventės rengėjai moka rasti, o rėmėjai – žino, kam duoda.
„Tai tradicinis renginys, jis negali neįvykti, – tvirtina Silvija. – Joninių laukiame ne tik mes patys, bet ir aplinkinių ir tolimesnių kaimų gyventojai. Privažiuoja svečių, giminių, kraštiečių – per Jonines visus traukia į Žindaičius.“ Ir šįmet koncertavo jau seniai gyvuojantis ir visame rajone puikiai žinomas Žindaičių moterų ansamblis ir kapela „Šilas“, vadovaujami Vytauto Partiko.
Pagrindinį koncertą surengė visų mėgiama grupė „Jonis“. Dėl jo, pasak bendruomenės pirmininkės,  teko ištuštinti bendruomenės kasą, pridėti rėmėjų lėšų – užtat „Jonis“ žindaitiškių Joninėse grojo kone keturias valandas.
Bendruomenės kasa – tai nario mokesčiai ir už kugelį uždirbti pinigai. Žindaičių kugelio skonis vertinamas toli už kaimo ribų. „Panemunių žiedų“ šventėje dalyvauja nuo pat pirmosios ir senojo kaimo stiliumi įrengtoje „Žindaičių karčemoje“, kurios pavyzdžiu pasekė ir kitos seniūnijos, vaišina kugeliu, sūriais, saldumynais. „Vaišės – tik naminės. Kaime tai nieko ypatingo, beveik visos šeimininkės pačios verda ir kepa, bet džiaugiamės, kad mūsų kugelis pelnė pripažinimą“, – sako Silvija. Žindaičių moterys šventėms kugelį kepa per naktis, o visą gautą pelną atiduoda į bendruomenės kasą – tokia tradicija.
Yra Žindaičiuose ir kitų tradicijų. Labai sena – giedoti Kalvarijų kalnus palydint mirusįjį ir gavėnios laike namuose. Giedojimo iniciatoriai – ūkininkai Irena ir Vidmantas Pinkevičiai. Žindaičių ir gretimo Vertimų kaimo giedotojus yra nufilmavusi etnologė Gražina Kadžytė kaip beišnykstančią archaišką tradiciją. Jaunimas, deja, giesmių nebemoka, bet – dar gali išmokti, juk tradicijos Žindaičiuose branginamos.
Bendruomenės pirmininkė S. Pužeckaitė sako, kad kai nuolat būni toj aplinkoj, su tais pat žmonėmis, neatrodo, kad kaimas būtų kuo nors ypatingas. Tačiau kiek pamąsčiusi ir pavarčiusi savo rašomą bendruomenės kroniką pripažįsta, kad Žindaičiai – turtingas kaimas. Žmonės darbštūs ir tvarkingi – puošiasi, gražinasi, vasarą visur klesti darželiai, o Vidos ir Antano Rukšnaičių sodyba pavyzdinė ne tik savam kaime, bet ir rajone. Nemažai stambių ūkių – Danutės ir Jurgio Kalinskų, Anelės ir Albino Kriaučiūnų, Irenos ir Vidmanto Pinkevičių. Lijana ir Almantas Bietkiai ne tik ūkininkauja, bet įkūrė ir parduotuvę – ne kiekvienas kaimas savo parduotuvę turi. Birutės ir Česlovo Petraičių graži sodyba, jų ūkis pelnė Metų ūkio nominaciją, o savo įmonėje yra įsteigę nemažai darbo vietų.
„Turim savo veterinarijos gydytoją Algirdą Venckų – punktualus, paslaugus, geras specialistas. Ir savo elektriką Kęstutį Lipinską, kuris ir bendruomenei niekada nieko neatsako. Tokie specialistai kaimui labai reikalingi“, – džiaugiasi bendruomenės pirmininkė.
Nors Žindaičiuose jau nebėra mokyklos, bet nemažai jaunimo, kuris, Silvijos džiaugsmui, labai bendruomeniškas. „Norėčiau išvardyti visus, bet juk ir į laikraščio puslapį nesutilps“, – sako ji. Seniūnija Jurbarkuose, bet seniūnas pasirūpina, kad visada ir ypač prieš šventes būtų sutvarkytos bendrosios teritorijos. Net ir žindaitiškių bažnyčia – Vertimuose, bet jie puikiai sutaria ir bendradarbiauja su Vertimų bendruomene.
Visos Žindaičių įstaigos sutelpa po vienu tvarkingo, suremontuoto administracinio pastato stogu. Savo pašto žindaitiškiai neįsivaizduoja be ilgametės darbuotojos Vidos Stonienės, o kultūros centro – be Irenos Pužeckienės. Kasdien atvažiuoja medikė Danutė Davidavičienė, žindaitiškių vadinama „mūsų daktarike“, o kartą per mėnesį – ir suaugusiųjų bei vaikų gydytojos. Bibliotekoje prieš porą metų atsirado kompiuterių ir internetas, pasak Silvijos, – didelė naujiena kaime, kurią pažinti nori daugelis gyventojų.
Aktyviausi bendruomenės nariai  Aušra Žebrauskienė, Birutė Petraitienė, Reda Venckienė, Irma Kimutienė, Lijana ir Almantas Bietkiai, Antanas Puidokas, Kęstutis Lipinskas, Daiva Danielienė, Dalia ir Algimantas Rainiai irgi dažnai užsuka į administracinį pastatą – pasitarti, pasidalyti idėjomis. „Tai žmonės, kurie neabejingi bendruomenės gyvenimui ir pagrindiniai mano pagalbininkai“, – taip juos pristato bendruomenės pirmininkė.
Iš įdomesnių – yra Žindaičiuose ir vandens matavimo stotis, kurios darbuotoja Danutė Lenktienė kasdien matuoja Mituvos upelio vandens lygį.
„Vasaras pas mus leidžia žinomas politologas Vytautas Dumbliauskas – Žindaičių žentas. Jo laukia gyventojai – malonus, parvažiuoja su naujienomis iš Vilniaus“, – pasakoja S. Pužeckaitė. O neseniai ją maloniai nustebino Teresė Paulaitienė, atnešusi ir padovanojusi bibliotekai keturiasdešimt knygų – naujų, išleistų pastaraisiais metais. Pati su šeima perskaitė ir, užuot padėjusi dulkėti į lentyną, atidavė bibliotekai – tegul skaito ir kiti. Ar ne puikiausias bendruomeniškumo pavyzdys?
Žinoma, kaip ir visur dalis gyventojų yra tik stebėtojai, tačiau bendruomenės taryba kviečia visus įsilieti į veiklą. Visus kvietė kartu švęsti Valstybės dieną – tai nauja žindaitiškių tradicija. Šįmet Tautišką giesmę jie giedojo gražioje B. ir Č. Petraičių sodyboje. Susirinko apie pusšimtį žmonių ir ilgai vakarojo bei vaišinosi sodybos šeimininko išvirta žuviene.
O projektai, o europiniai pinigai? „Kad nežinau... Nėra laiko ir nemokame rašyti tų projektų. Ir net nežinau, ko mums labai reikėtų, neturime gerų idėjų“, – sako bendruomenės pirmininkė. Tačiau žindaitiškiai – galvoti, tad neatmeskime, kad jie pasinaudos ir šita galimybe.
Nors kai turi savo, kam meilyti svetimo – ar ne tokia yra graži ir garbinga tradicinė lietuvio nuostata.
Danutė KAROPČIKIENĖ