Dainos pasiilgusias moteris subūrė „Saulės“ choras

Dainos pasiilgusias moteris subūrė „Saulės“ choras (0)

2020-01-22

Sausio 10 d. Jurbarko kultūros centro mažoji salė sušilo nuo geltonos spalvos ir moterų juoko – čia pirmą kartą rinkosi naujai buriamo „Saulės“ moterų choro būsimos dainininkės, pasipuošusios geltonais akcentais, simbolizuojančiais choro pavadinimą. Jurbarkietes į chorą atviliojo dvi pagrindinės priežastys – meilė dainai ir choro vadovė Danutė Lapienė.

Nori suaugusiųjų

Chorvedė Danutė Lapienė Jurbarko gimnazijos merginų chorui vadovavo daugiau nei 25 metus. Paskutiniuosius 15 gyvavimo metų, prisiminus senąjį gimnazijos pavadinimą, choras buvo vadinamas „Saulės“ vardu. „Idėja vėl suburti chorą kilo pamažu – sutikdavau savo buvusias choristes, likusias gyventi Jurbarke, kurios su nostalgija prisimindavo dienas, praleistas chore, buvo pasiilgusios dainuoti. Na ir pagalvojau, kodėl nesukvietus visų“, – sako D. Lapienė.

Šiuo metu chorvedė  vadovauja berniukų chorui „Bildukas“, vaikinų ansambliui „Bildukas“ ir mišriam jaunimo chorui. Nemažai metų D. Lapienė dirbo su vaikais ir meno mokykloje. „Labai nelengva dirbti su vaikais, tačiau man pavykdavo susitvarkyti. Labai sunku siekti kokybės, kai kolektyvas nuolat pabyra – baigę mokyklą vaikai išeina. Bet mano choristai pasiekia puikių rezultatų. Mišriam jaunimo chorui netgi buvo suteikta I kategorija. Tokios neturėjo nė vienas Jurbarko choras“, – savo choristais didžiuojasi vadovė.

Nors jurbarkiečiai įpratę matyti D. Lapienę stovinčią vaikų choro priešakyje, chorvede dirbti ji pradėjo su suaugusiaisiais – 1977 m. ėmė vadovauti Smalininkų technikumo dėstytojų mišriam chorui, dirbo su Jurbarko medicinos darbuotojų choru, Dainų šventei ruošė rajkopsąjungos suaugusiųjų chorą, puikių rezultatų pasiekė su vyrų choru, kuris gyvuoti baigė apie 1987 metus. „Labai noriu vėl dirbti su suaugusiaisiais. Tikiuosi, nebus labai sunku. Išėjus iš meno mokyklos atsirado laisvesnio laiko, energijos. O jei jau nevaliosiu, bus kam tą chorą perimti“, – svarsto D. Lapienė.

Choristės ir mamos

„Jos niekas nepakeis. Ji mūsų energijos užtaisas, bomba. Danutė – griežta ir atlaidi, ji tobula ir tikrai tokia vienintelė. Tikra saulė. Net šiurpas bėga apie ją kalbant“, – jausmų neslėpė Vilma Bunikienė, ilgai, iki 2007 m.  dainavusi gimnazijos merginų chore ir dabar su malonumu grįžtanti į jį dainuoti. Jai pritartų dauguma moterų, kurioms teko su D. Lapiene dirbti chore.

Į pirmąjį susitikimą sugužėjo beveik 30 dainininkių. „Sąrašuose yra per 40 moterų. Susitikimas vyko penktadienį, tad kitos pranešė, kad negalės dalyvauti. Bet pasklidus žiniai apie naują chorą, sulaukiu dar skambučių. Manau, moterų bus daugiau“, – džiaugiasi D. Lapienė. Kai prikalbinti žmones savanoriškai dalyvauti mėgėjų kolektyvų veikloje ne taip paprasta, toks aktyvumas – tikras fenomenas, daug pasakantis apie vadovo charizmą.

Chorvedė įsitikinusi, kad geras chorvedys pirmiausia turi būti puikus vadybininkas, organizatorius, mokėti bendrauti su žmonėmis. Jau po to reikia muzikinio išsilavinimo, profesionalumo. „Būk tu kažin koks muzikantas, bet jei nesirgsi savo darbu, nebūsi malonus ir bendraujantis, choro nesurinksi“, – mano ji.

D. Lapienei užteko pakalbinti vieną kitą buvusią choristę ir informacija ėmė sklisti – moterys žinią apie galimybę grįžti į chorą perdavė anksčiau drauge dainavusioms choristėms. Dainuoti atėjo ir akademiniuose choruose, kituose studentiškuose kolektyvuose dainavusios jurbarkietės, pasiilgusios veiklos, dainavimo, užauginusios vaikus, norinčios atrasti sau mielą užsiėmimą ir bendraminčius.

Didelę dalį chorisčių sudaro D. Lapienės vadovaujamų vaikų ir jaunimo kolektyvų choristų mamos.  „Tokių labai daug. Vienų vaikai dainavo anksčiau, kitų – ir dabar dar dainuoja. Vienas choristas pats paskambino ir paklausė, ar jo mama galėtų ateiti. Dažniausiai būna, jei vaikai dainuoja, tai ir mamos gali“, – šypsosi chorvedė ir pripažįsta, kad mamų balsus ir klausą vis tik tikrino, nes tikrai ne visi gali dainuoti chore. Ypač, jei nori siekti kokybės.

Margas, kaip dainos

Choras bus itin margas – „Saulėje“ dainuos pačių įvairiausių profesijų, pomėgių moterys. Ir amžius jų įvairus – yra ir dar nesulaukusių trisdešimties, yra ir vyresnių nei penkiasdešimties, bet visos energingos, mylinčios dainą ir pasiruošusios nuversti kalnus. Choras turės ir solisčių – prie jo veiklos prisijungia gerai žinomos dainininkės – seserys Andžela Jagminaitė ir Gitana Tenikaitienė.

Didelę dainavimo chore patirtį turinti V. Bunikienė neįsivaizduoja, kaip galima nedainuoti. „Ir dainuoju, ir groju. Šaukia ta daina. Parodysime, ką gali „Saulė“. Nuo galingo choro, net lubos dreba“, – juokiasi jauna moteris.

Renata Ivaškevičienė su D. Lapiene prieš daug metų susidūrė muzikos mokykloje – Danutė buvo jos mokytoja. „Mano specialybė buvo chorinis dainavimas ir dirigavimas. Baigiamajam darbui ruošiau kūrinį diriguojant. Kai pakvietė prisijungti, pagalvojau, kad bus labai smagu“, – sako savivaldybės Finansų skyriuje dirbanti moteris. Ji patikino, kad priimti naujus iššūkius – visai įdomu.

„Vaikai išėjo, tėvai išėjo. Laiko – begalės, o dainuoti norisi. Sūnus dainavo „Bildukuose“ ir dabar dar grįžęs padainuoja, o ir aš pati dainuoju nuo mažens, visą gyvenimą“, – sako be dainavimo savęs neįsivaizduojanti Romutė Kačiušienė, dirbanti administracinį darbą Girdžių seniūnijoje.

Itin smagiai nusiteikusios susitikime buvo Vilma Petraitienė, Vilma Butėnienė ir Rasa Matukevičienė. Jas drąsiai galima vadinti „choro mamomis“, nes visų vaikai dainavo arba dar dainuoja D. Lapienės vadovaujamuose choruose.

V. Petraitienė ir R. Matukevičienė – draugės nuo studijų laikų, prieš 30 metų dainavo universiteto folkloro ansamblyje. „Tada buvo Lietuvos atgimimas, visi dainavo tautines dainas. Ir mes su Rasa. Kai pasiūlė prisijungti prie choro, atsiminėm savo patirtį. Mano abu vaikai dainavo pas Danutę, tai ji sakė, kad ir mama sugebės“, – juokiasi V. Petraitienė.

R. Matukevičienė į Jurbarką atitekėjo iš Marijampolės. Jos dvi dukros – dabar jau studentės, dainavo Danutės chore. „Vaikai užaugo, galim sau daugiau laiko skirti“, – šypsosi moteris.

V. Butėnienės dukra Aistė dar ir dabar dainuoja mišriame jaunimo chore. „Dukra – nuo mažens pas Danutę. Ji kalbino visas mamas, patikrino klausą – kūkavom visos. Kai kam pasakė, kad geriau nedainuoti, o va mes – atranką perėjome“, – juokiasi V. Butėnienė, dainavusi tik mokykliniame chore.

Moterys nusiteikusios ir rimtai padirbėti, patobulėti, ir gerai praleisti laiką, pakeliauti.

Repertuaras – aiškus

Pirmojoje rimtoje repeticijoje moterų laukė sunkiausias darbas – balsų patikra, tipo, diapazono  nustatymas. „Reikia pažiūrėti, kas dainuos altu, kas sopranu. Visų balsai skirtingi. Chore negali dainuoti kaip nori – turi ir žiotis taisyklingai, ir kvėpuoti. Tai – akademinis dainavimas. Jo reikia mokytis“, – choro lipdymo subtilybes aiškina D. Lapienė. Choristui būtina harmoninė klausa – turi girdėti, ką dainuoja kiti ir laikyti savo partiją, į darnią melodiją turi susilieti skirtingų tembrų, garsumo, skaidrumo balsai. „Labai sunkus darbas. Ypač išlaikyti savo partiją. Tam reikia laiko ir patirties“, – tikina chorvedė.

O laiko choro vadovė sau ir dainininkėms davė nedaug – suplanuota parengti 7-8 kūrinių programą iki Motinos dienos koncerto. D. Lapienė repertuarą jau apgalvojo, choristės gavo natas ir kūrinius. „Repertuaras bus įvairus: dainuosim apie mamą, tėvynę, bus bendras kūrinys su „Bildukais“, duosiu ir religinės muzikos, dainuosim angliškai ir net latviškai“, – neleisti tinginiauti choristėms užsimojusi D. Lapienė.  Dirbant su choru jai talkins koncertmeisterė Jolanta Gudelienė.

„Darbo bus, bet šios moterys, manau, daug gali. O rezultatai priklausys nuo lankomumo, atsakomybės, požiūrio į darbą“, – įsitikinusi chorvedė. Pasak jos, kiekvieno choro garbės reikalas ir siekiamybė – dalyvauti Dainų šventėse. Apie tai D. Lapienė jau taip pat pasvajoja. O už sunkų darbą moterims pažada pirmą kelionę į Prahos festivalį – su daina galima ir dirbti, ir ilsėtis.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook