Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Jurbarkiškio kodas – daug sudedamųjų dalių ir spalvų

Jurbarkiškio kodas – daug sudedamųjų dalių ir spalvų (0)

2019-08-31

Jurbarko krašto šventės rengėjai sekmadienį, rugpjūčio 25-ąją, tradiciškai kvietė praleisti Jurbarko r. savivaldybės viešosios bibliotekos parkelyje ir susitikti su žymiais kraštiečiais. Šventės dalyvių laukė ir šeimų piknikas bei aibė pramogų.

Linksmybės ir vaišės

Jaukiame bibliotekos parkelyje šurmuliavo šventė: skambų koncertą surengė Jurbarko partnerių iš Lenkijos – Hajnuvkos miesto gminos ugniagesių savanorių orkestras, vaikai dūko žaidimų erdvėse ir ant pripučiamų batutų, dalyvavo robotikos užsiėmimuose, leido muilo burbulus, spalvino paukščių figūras, šeimos kviestos dalyvauti edukacijose – uostyti įvairiausių mėtų arbatų, mokytis karpinių iš popieriaus meno ar net išsikepti duonos, kurios receptu taip pat buvo pasidalyta.

Bibliotekos kiemelyje įsikūrė visa virtuvė – šventės dalyviai vaišinti Mero sriuba, kurią pilstė prijuoste pasipuošęs Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius. Bibliotekininkės vaišino arbata, o griliuose čirškė kepamos daržovės ir mėsa. Ant ilgo pievoje stovinčio stalo gardumynus sukrovė ne tik bibliotekų darbuotojos, bet ir į pikniką atskubėję jurbarkiečiai.

Renginio vedėjas – Jurbarko viešosios bibliotekos skaitytojų skyriaus vedėjas Lukas Bakšys įvairiais prizais apdovanojo prieš renginį bibliotekos feisbuko paskyroje vykusio konkurso nugalėtojus – rėmėjų – Happy Cafe, Juras & Barkus kolektyvų ir UAB Čekauskas ir Ko įsteigtais prizais. Vaišių, gėlių ir kitokią paramą renginiui skyrė UAB „Mes ir Mūras“, Rimanto Pinaičio IĮ, Jurbarko rajono ūkininkų sąjunga, verslininkė Giedrė Vasilijevaitė-Jackienė.

Bibliotekos darbuotojams padėjo šaunieji Jurbarko savanoriai, vaikus linksmino ir energingieji milžinai Juras ir Barkus.

Laužyti stereotipus

Ieškoti atsakymo, koks yra jurbarkiškio kodas, buvo pakviesti šeši labai skirtingi kraštiečiai: žurnalistas ir keliautojas Rimas Bružas, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė bei ilgametė šios komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė, profesionalus pirtininkas, TV laidos vedėjas ir renginių organizatorius Saulius Tučkus, Lietuvos ambasados Jungtinėse Amerikos Valstijose Ministrė patarėja Lyra Puišytė-Bostroem, virtuvės virtuozas ir renginių organizatorius Simonas Jankauskas bei asociacijos „Klaipėdos regionas“ vykdančioji direktorė Klaudija Kionies.

Pasak L. Bakšio, šiųmečiam renginiui ieškota mažiau girdėtų, bet savo srityse gerai žinomų specialistų. „Paprastai į kraštiečių susitikimus kviečiame garbius, daug pasiekusius vyresnio amžiaus profesorius, akademikus, o šį kartą paklausinėjome, kas ką pažįsta, ir radome daug įdomių jaunų kraštiečių“, – sako L. Bakšys. Dauguma pašnekovų kilę net ne iš paties Jurbarko, o iš rajono.

Žurnalistas R. Bružas Jurbarke praleido, pasak jo, visą sąmoningą vaikystę ir jaunystę, nes čia su tėvais atsikraustė būdamas ketverių. Jis puikiai atsimena kur bėgo jo dienos – Vytauto parkas, Mituva, karjeras, kuriame lenktyniaudavo su draugais kas pirmas pasieks jame buvusią salelę. Geriausi draugai taip pat liko iš laiko, praleisto Naujamiesčio tada dar vidurinėje mokykloje. Jurbarke būdamas 15-os būsimas keliautojas iš tėvo gavo pirmąjį motociklą iš konfiskuotų transporto priemonių aikštelės, kurį reikėjo pačiam susirinkti.

„Mūsų, lakstančių „Javomis“, tada nemėgo, o draudžiamų muzikos įrašų ėjome pirkti į buitinį, kur juos iš lagamino parduodavo kažkoks vyras. Buvome padūkę, bet žinojome, kad be mokslo nieko nebus. Mokėmės gerai, o gerai mokytis buvo lygis“, – Jurbarke praleistas dienas prisiminė R. Bružas.

Pasak žurnalisto, apibrėžti jurbarkiškio kodą būtų tolygu jį subanalinti. „Kiekvieną žmogų kuria aplinkybės, patirtys, asmenybę formuoja aplinka. Jei būčiau augęs kitur, greičiausiai būčiau kažkiek kitoks. Nebūtina tą kodą rasti. Svarbiau – pokalbiai, diskusijos“, – įsitikinęs R. Bružas.

Keliaujantis motociklu ir dokumentinius filmus kuriantis jurbarkiškis savo kraštiečiams negailėjo patirties padiktuotų patarimų. „Mes esame pilni stereotipų, dogmų. Kelionės, kaip ir kodo paieškos, tave sulaužo. Pamatai, kad yra kitaip, nei įsivaizdavai. Jei Egiptą matei tik iš jo kurorto, vadinasi Egipto nematei. Pasaulis daug spalvingesnis ir įdomesnis. Jis patenka į mus tiek, kiek mes pasiruošę priimti“, – atsiverti pasauliui ir atsikratyti stereotipų ragino R. Bružas.

Nebijoti rizikuoti

Simonas Jankauskas prisistatydamas visada pasako, kad yra iš Seredžiaus. Vaikinas baigęs Veliuonos vidurinę mokyklą išvyko gyventi į Kauną. „Mokykloje buvau protingas tinginys – žinojau su kuo ir ką reikia pakalbėti, o iš neturėjimo ką veikti patys organizuodavome renginius, buvome aktyvistai“, – šypsojosi Simonas.

Serediškis niekad nebijojo rizikuoti ir daryti tai, kas patinka. Jo domėjimasis roko muzika išaugo į idėją Seredžiuje surengti sunkiosios muzikos festivalį. Su draugais taip ir padarė. „Daubos griaucmas“ buvo rengiamas 5 metus. „Kaime sunkiosios muzikos festivalį išauginti iki 500-700 žiūrovų buvo šis tas. Ta patirtis išugdė manyje organizatoriaus savybes“, – mano S. Jankauskas. Su bendraminčiais Kaune jis atidarė klubą „Lemmy“, kuriame koncertuoja grupės iš viso pasaulio.

Ieškodamas naujų patirčių ir nuolatinio pragyvenimo šaltinio S. Jankauskas įsidarbino restorano virtuvėje. Nuo vaikystės mamai – virėjai padėti nevengęs serediškis greit pasiekė aukštumų šioje srityje. „Čia atradau pats save. Restoranas, kuriame dirbu, Lietuvos geriausių restoranų TOP 30 užima dvyliktą vietą ir yra geriausias Kaune. Turiu didelių tikslų šioje srityje – eiti į mažesnes vietas ir padaryti jas lankomomis, prikelti“, – lengvo kelio Simonas nesirenka.

Pasak S. Jankausko, jam Jurbarko kraštas pirmiausia asocijuojasi su panemunių keliu. „Kelias nuo Dubysos iki Jurbarko kelia daug pačių geriausių prisiminimų. Tai nuostabiausia šio krašto dalis, ir jurbarkietis be šio kelio neįsivaizduojamas“, – mano Simonas.

Žavi įvairovė

Iš Lybiškių kilusi Lietuvos nacionaliniame muziejuje dirbanti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė, 2014 m. ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanota Daiva Vaišnienė nuopelnus už tai, kuo tapo, pirmiausia atiduoda mokytojoms. „Niekada nesitikėjau, kad būsiu čia, kur esu. Buvau maža kaimo mergaitė. Gyvenimas nuveda savo keliu ir pasiūlo galimybių. Stebėkite, kur jis veda ir ką siūlo“, – pataria Daiva.

Ji vardijo mokytojas, turėjusias įtakos jos asmenybės formavimuisi – pirmoji mokytoja, o kartu ir teta Zofija Remeikienė, penketukininkei parašiusi vienintelį dvejetą, Varlaukyje dirbusi lituanistė Vida Švedaitė, Eržvilke mokytojavusios Birutė Genienė ir A. Kimutienė.

„Jurbarko kraštas – labai įvairus. Čia ir aukštaičiai, ir žemaičiai, ir Mažosios Lietuvos kraštas. Mano – Eržvilko kraštas, visai kitoks nei miestas. Skiriasi ir tarmės, ir charakteriai. Mano pietų žemaičių tarmė atvėrė man daug durų“, – pasakoja D. Vaišnienė.

Paradoksas, bet tarmėms atvėrus kelius į profesines aukštumas, Daiva dirba kalbos bendrinimo, kalbos politikos srityje. „Viskas pasaulyje dera. Kaip ir šiame krašte dera daug skirtingų tarmių“, – įsitikinusi lituanistė. Ji prisipažįsta, kad netaiso buitine kalba kalbančių žmonių, jei jie ir suklysta, ir pati namuose kalba tarmiškai. „Yra skirtumas tarp privačios ir viešosios kalbos. Viešai kalbantys, rašantys žmonės privalo mokėti lietuvių kalbą, o kasdienybėje ypač žavi įvairovė. Tarmė užkoduota genuose ir išlieka. Tikiuosi ji jaučiasi ir manyje“, – sako D. Vaišnienė. Lybiškietė prisipažįsta, kad šis kaimas – iki šiol yra jos meilė, nes tai – gimtinė.

Pasididžiavimas kilme

Iš rajono kilusios ir kitos dvi viešnios: iš tų pačių Lybiškių – Klaudija Kionies, 13 metų gyvenanti Klaipėdoje ir ieškanti šio regiono tapatybės ir DNR kodo, kad būtų galima jį vystyti, iš Eržvilko – Lyra Puišytė-Bostroem, 20 metų dirbanti Užsienio reikalų ministerijoje ir keliaujanti po pasaulį.

K. Kionies pripažįsta, kad ryšys su gimtine dar išlikęs stiprus, nes Lybiškiuose tebegyvena jos tėvai. „Didžiuojuosi, kad esu iš to krašto. Nesvarbu, kad augi kaime, visada yra galimybė siekti ir pasiekti profesinių aukštumų“, – įsitikinus Klaudija. Ji mano, kad kiekvienas žmogus kuria savo kodą, jį formuoja aplinkos kultūra. „Kodas – žmonėse, jų elgesyje. Labai svarbu didžiuotis savo kraštu, kalbėti apie tai, tada sklinda geras garsas apie miestą. Netgi užsienyje galima kurti tvirtas diasporas, kurios garsintų savo kraštą“, – sakė K. Kionies. Ji linkėjo kurti ir skleisti pozityvaus krašto įvaizdį.

„Laikau save eržvilkiške. Stengiuosi bent kartą per metus čia atvažiuoti, dar gyvena čia keletas giminių, draugų. Svetur gyventi pripranti, bet visada prisimeni iš kur esi“, – sakė L. Puišytė-Bostroem. Jurbarkiečio kodui Lyra priskyrė nuotykių ieškojimą ir kūrybingumą. „Visais laikais Jurbarke buvo daug kūrybingų žmonių, veikė teatras, išskirtiniai meno kolektyvai. Ta kūryba – žmonėse“, – mano L. Puišytė-Bostroem. Kraštiečiams, likusiems gimtajame krašte, ji linkėjo kurti miestą iš visos širdies, o išvykusiesiems – sugrįžti, nors ir trumpam.

Pirtininko įžvalgos

Puikią nuotaiką ir įžvalgas renginyje skleidė tikras jurbarkietis, Barkūnų gatvėje užaugęs profesionalus pirtininkas Saulius Tučkus. Tiesa, pirtininku jis tapo sulaukęs 40, kai ieškojo malonios veiklos. Iki tol su pirtimi nieko bendro neturėjęs vyras baigė Pirtininkų akademiją ir jau 12 metų džiaugiasi mėgstama veikla – domisi pirties kultūra, veda TV laidą „Vantos lapas“. Pagrindinis S. Tučkaus darbas – renginių organizavimas.

Saulius su nostalgija ir meile prisiminė Jurbarke praleistą vaikystę. „Turėjau didžiausią smėlio dėžę mieste – šalia namų buvo karjeras, į duonos kepyklą bėgdavome kaulyti batono, į pieninę – pieno ar net ledų. Augau laisvas. Ir dabar ten gyvena mano vaikystės draugas, kurį visada aplankau, apeiname mielas vietas“, – sakė S. Tučkus.

Pirtininkas prisiminė, kad jaunystėje tvyrojo įtampa tarp dviejų tiltu sujungtų krantų – neretai užvirdavo mūšis tarp Kidulių ir Jurbarko gyventojų. „Mes eidavome į šokius Kiduliuose, o po to, priklausomai nuo jėgų pasiskirstymo, pareidavome arba parbėgdavome. Nesuprantu, kada jurbarkiečiai (nuo žodžio „kietas“) tapo jurbarkiškiais (nuo žodžio „kiškis“). Nesąmonė. Mes buvome kieti jurbarkiniai. Iš karto aišku, kad priklausai šiam kraštui“, – juokėsi S. Tučkus.

Pasak Sauliaus, jurbarkiečio kode tikrai įmaišyti tekantys, žuvų pilni vandenys, kurie šio krašto žmonėms suteikia judėjimo, drąsos veikti, miškai, gamta, žvyras ir skalda, kelias, vedantis į šį miestą palei Nemuną ir didžiausias tiltas, atskiriantis jurbarkiečių tapatybę nuo kitoje pusėje Nemuno esančios Suvalkijos.

Į klausimą „Koks yra jurbarkiškio kodas?“ vieno atsakymo nėra ir negali būti. Jį gali sudaryti milijonas sudedamųjų dalių. Tarp jų tikrai yra nepakartojama Jurbarko karšto gamta, laisvė joje augti, drąsa rizikuoti ir daryti tai, kas patinka, tarmių ir charakterių įvairovė, nuotykių troškimas ir kūrybingumas, kelias panemuniais iš bet kur parvedantis savo kraštu besididžiuojančius žmones namo, prie 100-mečio tilto, čia, kur užauga ypatingi žmonės.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook