Jurbarko pašto šimtmetis paminėtas muziejuje

Jurbarko pašto šimtmetis paminėtas muziejuje (0)

2019-11-23

Profesinės šventės proga pašto veteranus prie vaišių stalo pakvietė Jurbarko krašto muziejus – viešnios turėjo ką prisiminti ir papasakoti apie ryšių tarnybą, kurios paslaugos dar prieš gerą dešimtmetį buvo visiems labai reikalingos.

Lapkričio 15 d. Jurbarko krašto muziejuje surengta popietė Lietuvos pašto dienai paminėti ir pasveikinti ilgamečiai pašto darbuotojai. Paštas Lietuvoje buvo įsteigtas 1918 m. lapkričio 16 d., o Jurbarke – po metų, 1919-aisiais, ir šiemet pažymi gyvavimo šimtmetį. Įvairiausių pokyčių per šį laiką buvo ir tebevyksta pašte, o daug kas jau tapo tik muziejine vertybe.

Dabartinius Jurbarko pašto darbuotojus muziejininkės pasveikino spalio 9-ąją – Tarptautinę pašto dieną, o į Krašto muziejuje surengtą popietę, skirtą paminėti Lietuvos pašto dieną, kvietė šios tarnybos veteranus ir visuomenę. Renginyje buvo pristatyta pašto istorija, eksponuoti istoriniai laiškai, atvirlaiškiai, atvirukai iš muziejaus fondų bei nuotraukų videoparoda.

Jurbarko bardų klubo dainininkai popietės svečiams įteikė malonią muzikinę dovaną. Svečių susirinko nedaug – be poros susidomėjusių miestiečių, tik būrelis buvusių pašto darbuotojų, dirbusių tada, kai ši įstaiga dar tebebuvo visiems žinoma ir labai reikalinga. Kad renginys nepatraukė visuomenės dėmesio, galbūt kaltos ir šių dienų realijos – paštai kaimuose uždarinėjami, o jaunoji karta, ko gero, bežino tik paštomatus.

Dėl poreikio bendrauti

Muziejininkė Adelija Meizeraitienė renginyje pristatė pašto istoriją, parengtą bendradarbiaujant su Jurbarko viešosios bibliotekos bibliotekininke Jūrate Korsakaite.

Pašto tarnyba atsirado iš žmogaus poreikio bendrauti ir keistis informacija, nes tokia ir yra pašto teikiamų pasaugų pagrindinė paskirtis. Tačiau, pasak A. Meizeraitienės, ir kol nebuvo pašto, žmonės sugalvodavo įvairiausių komunikavimo būdų – tai ir laužų dūmai, ir pašto balandžiai. Muziejininkė minėjo ir įdomias komunikavimo priemones, esančias šalia mūsų: Jurbarko dvaro parke gulintį akmenį, kuriame įrėžtas telefono numeris, ir drevę medyje, kur jaunuoliai palikdavę vienas kitam laiškelius.

Pirmoji oficiali valstybinė pašto tarnyba buvo įsteigta 1512 m. Anglijoje – karališkasis paštas. Po 100 metų pagaminti pirmieji vokai, XIX a. pirmojoje pusėje sugalvota išankstinio apmokėjimo už pašto paslaugas sistema, naudojant klijuojamuosius pašto ženklus.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje valstybinio pašto užuomazga irgi siekia XVI a. – 1562 m. paštas reguliariai pradėtas gabenti maršrutu Vilnius–Krokuva–Viena–Venecija. Laiškai iš Krokuvos Vilnių pasiekdavo per 7 dienas. XVIII a. veikė tarptautinis Karaliaučiaus–Vilniaus pašto traktas, kuriuo buvo gabenama ir privati korespondencija, vežami keleiviai. Tuomet atsirado stotys pašto arkliams keisti. Jurbarke tokia stotis pradėjo veikti 1768 m.

Vėliau pašto gabenimą perėmė geležinkelis. Siaurojo geležinkelio linija Pagėgiai–Smalininkai paštas buvo gabenamas 1914-1923 m.

Lietuvos pašto istorija skaičiuojama nuo 1918 m. lapkričio 16 d., kai Lietuvos Respublikos finansų, prekybos ir pramonės ministro Martyno Yčo potvarkiu įkurta Lietuvos pašto valdyba. Taip pačiais metais per Kalėdas buvo išleisti pirmieji lietuviški pašto ženklai.

1921 m. liepos 21 d. atidaryta pirmoji tarptautinė oro linija Kaunas–Karaliaučius–Dancigas–Berlynas. O iš Amerikos korespondenciją oro paštu pirmąkart gabeno Steponas Darius ir Stasys Girėnas legendine „Lituanica“ 1933 m. vasarą. Brezentinis pašto maišelis su 983 laiškais po lėktuvo katastrofos rastas Soldino miške.

Prieš šimtą metų

Jurbarke pašto skyrius pradėjo veikti 1919 m. kovo 23 d. dabartinėje Donelaičio g. 20. 1935 m. pavasarį paštas persikėlė į Vytauto Didžiojo g. 4, deja, nepraėjus nė metams, 1936 m. kovo 6 d., pašto rūmus nusiaubė gaisras. Pašto viršininkas buvo Jonas Smetonius, jo padėjėjas – Juozas Kaminskas. Įstaigoje dirbo dar 11 tarnautojų.

Per šventes jurbarkiečių namus pašto darbuotojai lankydavo pasipuošę tautinėmis juostomis ir su aukų dėžute – jie rinkdavo paramą beglobiams ir benamiams gyventojams.

Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos ryšių infrastruktūra buvo sunaikinta, apie pokario metų Jurbarko paštą irgi išlikę nedaug žinių. Tik žinoma, kad 1946 m. paštas pradėtas gabenti garlaiviais.

Iš pirmų lūpų

Paminėti profesinę šventę muziejuje susirinkę pašto veteranai dalijosi prisiminimais iš tų laikų, kai laiškas ir telegrama buvo vienintelės susisiekimo priemonės.

Keturis dešimtmečius, nuo 1957 m., Jurbarko pašte dirbo Stanislovas Stanys – septynerius buvo pašto viršininko pavaduotojas, vėliau vadovavo šiai įstaigai.

S. Stanys susitikime muziejuje pasakojo, kad teko vadovauti ir mažesniam, ir dideliam kolektyvui. „Ypač didelis jis buvo tada, kai paštui priklausė telegrafas ir telefonas. Padidėjo ir tada, kai buvo prijungtas techninis centras, kuris reguliavo ryšio linijas. Kai buvo didinamos rajono ribos – ir pašto skyrių padaugėjo nuo 9 iki 21“, – sakė pašto veteranas.

Stanislovas juokiasi, kad viršininkui nieko dirbti ir nereikėjo, nes buvo daugybė pašto darbuotojų, vien laiškininkų – daugiau negu šimtas. Ir visi turėjo daug darbo: žmonės tada prenumeravo daug laikraščių, siųsdavo daug laiškų – laiškininkų krepšiai visada buvo pilni ir sunkūs. Pašto viršininkas pamini, kad rajono laikraštis „Šviesa“ buvo leidžiamas apie 10 tūkstančių egzempliorių tiražu, ir nebuvo namų, į kuriuos jis nebūtų nešamas.

Dabartiniai laiškininkai pas gyventojus atvažiuoja automobiliais, nors pašto krepšiai nebėra tokie pilni. O anksčiau? Tuomet, pasak S. Stanio, laiškininkai buvo kolūkių, ir kolūkiai jiems mokėdavo atlyginimą, o ne ryšių mazgas. Ir transportu aprūpindavo kolūkis – žiemos metu laiškininkas visada turėjo arklį su rogėmis. O mieste laiškininkai vaikščiodavo pėsčiomis, tačiau dalį korespondencijos pasidėdavo vadinamuosiuose atramos punktuose, kad nereikėtų nešiotis po visą miestą.

Nuo 1954-ųjų pašte dirbusiai Birutei Urbutienei korespondenciją miestiečiams teko plukdyti ir valtimi – 1956 m., kai Jurbarke buvo didelis potvynis.

Iki pat 1992 m. paštas ir telegrafas buvo viena įstaiga. Telegrafiste, vėliau laiškininkų brigadininke, Jurbarko pašte 43 metus dirbo Genovaitė Kožemiačenko. Ji buvo vienintelė, Maskvoje baigusi specialius telegrafininko mokslus. Kitos profesijos paslapčių mokė viena kitą ir draugiškai dalijosi darbais, kurių buvo daug – pasinaudoti telefonu ir išsiųsti telegramą galėdavai tik pašte. Telefonistės Vilija Šnarskienė, Danutė Mikelaitienė, Eugenija Urbutienė, Nijolė Pikčiūnienė, Birutė Juškaitienė junginėdamos komutatoriaus laidus sujungdavo pašnekovus tiesiogine to žodžio prasme. Jurbarkiečiai skambindavo į įvairius Sovietų Sąjungos miestus, ir pašnekovės sako buvusios geros geografijos žinovės. Būdavo skambučių ir į užsienį, o telefono ryšys į Ameriką buvęs net geresnis negu į Viešvilę.

Telegrafe iki 1954 m. buvo naudojama Morzės abėcėlė. Aparatūra tobulėjo ir, pasak pašnekovių, per jų darbo dešimtmečius pasikeitė bent du kartus.

1981 m. Jurbarko paštas persikėlė į naują didžiulį pastatą, kuriame veikia iki šiol. Nors paštas jau kitoks. Dabar didžiąją dalį teikiamų paslaugų sudaro siuntos, dažniausiai iš Kinijos, laiškus daugiausia siunčia ne gyventojai, bet įmonės ir įstaigos, o telefonininko ir telegrafininko profesijos išmaniųjų technologijų laikais tapo nebereikalingos.

Darbas suartino

Ilgametis Jurbarko pašto viršininkas dėkojo muziejaus darbuotojoms, kad sukvietė, sudarė progą susitikti, pasidalyti prisiminimais ir įspūdžiais.

Gyvo, o ne virtualaus bendravimo malonumus pašto veteranai prisiminė žiūrėdami muziejininkės Aušros Smirnovienės parengtą nuotraukų videoparodą, priminusią Jurbarko pašto darbuotojų kasdienybę ir turiningo laisvalaikio akimirkas. Fotografijose – turistų sąskrydžiai su palapinėmis, dramos ratelio, moterų vokalinio ansamblio pasirodymai, linksmi vaidinimai ir karnavalai vaikams. Prie pašto šliejosi ir muzikuojantys jurbarkiečiai, nes geriausią tuo metu mieste muzikos aparatūrą ir naujus muzikos instrumentus turėjo Jurbarko paštas.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook