Balsavimas

Ar palaikote sprendimą savavališkai įjungti apšvietimą Imsrės pėsčiųjų take?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Įdomaus gyvenimo receptas išrašomas Išlestakiuose

Įdomaus gyvenimo receptas išrašomas Išlestakiuose (0)

2017-10-18

Kaip į vieno žmogaus kasdienybę sutalpinti kelis ar net keliolika gyvenimų? Seredžiaus seniūnijos Išlestakių kaime įsikūręs Erikas Laiconas galbūt atsakytų šeimos internetinės svetainės šūkiu: „Mėgaujamės gyvenimu!“ Bet receptas galėtų būti ir toks: būti smalsiu, stebėti pasaulį ir norėti jį žinoti, nebijoti bandyti ir atrasti, daug dirbti ir mąstyti netipiškai, turėti visada palaikančius artimuosius. 

Gyvenimas gamtoje

Į Išlestakių kaimą, kuriame tik viensėdis tarp Žvėrupio ir Margupio upelių, Laiconai atsikraustė prieš 26 metus. Dabar šis viensėdis – keli įvairios paskirties pastatai, tvenkinys ir baseinas, daržai ir sodas, ganyklos su Šarolė veislės galvijais ir asilais, greta besidriekiančiu kadagynu bei žvilgsniu pasiekiama senąja, jau Burbiškių kaime stovinčia, sodyba, kurioje įkurtas etnografinis muziejus. „Kai atsikėlėme, čia nebuvo rojaus kampelis, tačiau sužavėjo laukinė gamta“, – sako E. Laiconas.

Vasarą sodyboje Erikas – retas svečias, o ir kitu laiku dažnai išsiruošia iš namų – vyras dirba gidu arba atsiduoda viso gyvenimo aistrai – speleologijai ir landžioja po urvus. Tačiau grįžęs kimba į darbus – projektuoja, stato, rašo, renka informaciją, rūpinasi gyvūnais bei augalais.

Dėmesio laukia ir šeima – žmona Edita ir drauge gyvenantys penki vaikai. Aštuoniolikmetis Lukas jau rengiasi kraustytis į Burbiškėse esančią sodybą – tėtis jam patikėjo rūpintis entografiniu muziejumi, o dar penkios atžalos jau gyvena savo gyvenimus. Iš viso Erikas turi 10 vaikų – septynis savo ir tris globojamus. Vaikai – ne tinginiai. „Ūkyje išmokę visokiausių darbų ir kitur pasižymi darbštumu, o tokių darbuotojų reikia visur“, – atžalomis džiaugiasi Edita.

„Vaikų priežiūra, ūkio darbai – ant Editos pečių. Aš namuose retai būnu“, – žmoną giria Erikas. Jo darbams ir užsiėmimas išvardyti reikia vietos – speleologas ir jos pradininkas Lietuvoje, kolekcininkas, ūkininkas, kelionių gidas, projektuotojas ir statybininkas, rašytojas ir publicistas, draustinio įkūrėjas ir prižiūrėtojas, fotografas, genealogijos tyrinėtojas.

Aistra urvams

E. Laiconas urvais susidomėjo dar vaikystėje, kai didžiulį įspūdį paliko perskaityta prancūzų tyrinėtojo Norberto Kastere knyga „10 metų po žeme“, o būdamas dvidešimt vienerių keliaudamas po kalnus iš arti pamatė urvus. Tais pačiai metais pirmą kartą jis ir įlindo į urvą Kryme.

Nuo tada urvai tapo neatskiriama E. Laicono gyvenimo dalimi. Netrukus jis pats tapo instruktoriumi, o 1978 m. įkūrė speleologų sekciją Lietuvoje. Kitąmet Lietuvos speleologų asociacija švęs 40-metį.

Speleologas aplankė jau beveik 80 šalių, o urvai, į kuriuos leidosi, skaičiuojami šimtais. Bene įsimintiniausias nusileidimas buvo į 1315 metrų Sniego urvą Gruzijoje, kuriame ekspedicija išbuvo 24 paras. „Į gilius urvus leidiesi su keliais maišais krovinio. Jei tyrinėji urvą, braižai žemėlapius, viskas užtrunka ilgiau, o jei tai tik sportinis ėjimas pagal žemėlapį, galima apsisukti greit“, – sako E. Laiconas.

Speleologas su bendraminčiais buvo subūręs grupę „Delta“, kuri tikslindavo senus žemėlapius ir darydavo techninius aprašymus, kad besileidžiantieji į urvus tai galėtų daryti saugiai. Erikas džiaugiasi, kad nė vienoje ekspedicijoje, kurioje dalyvavo, neįvyko tragiškų nelaimių, nes urvų tyrinėtojų kalnuose žuvo ne vienas.

Neseniai E. Laiconas atrado naują sritį – atogrąžų miškų urvus. Į Meksiką, Belizą, Gvatemalą, Salvadorą, Hondūrą, Nikaragvą, Kosta Riką, Barbadosą bei Trinidadą ir Tobagą bei kitas egzotines šalis jis keliavo jau šešis kartus, o netrukus ruošiasi leistis į Papua Naujosios Gvinėjos urvus. Per metus Erikas į urvus iškeliauja tris kartus. „Traukia ir tiek. Darbas niekada nemaišė mano pomėgiui, o jei būtų maišęs, būtų tekę jį mesti“, – tikina Kauno politechnikos institutą baigęs, gamykloje, elektrinėje ir turizmo gidu dirbęs vyras.

Iš urvų tyrinėtojas grįžta su įvairiais mineralais. „Mes imame tik tai, ką palieka prieš tai praėję niokotojai. Mineralus galima išsinešti tik tada, kai jie būna nulaužti, nukritę. Tai iš urvo ištempiau 20 kg stalagmitą. Jį nudaužusiems, mineralas, matyt, buvo per sunkus. Turiu sukaupęs mineralų kolekciją“, – sako speleologas.

Išvykose Erikas mėgsta ir fotografuoti. Nuotraukas naudoja savo knygose. Atogrąžų džiunglėse tikėjosi nufotografuoti vieną ypatingą paukštį, tačiau planas nepavyko, bet urvuose padarė per 2000 šikšnosparnių nuotraukų, kurių bent 50 – itin geros.

Gausios kolekcijos

Per beveik 50 po urvus landžiojimo metų E. Laiconas sukaupė ne tik neįkainojamos patirties, bet ir įvairių eksponatų. Viename speleologų susitikime kilo mintis įkurti speleologijos muziejų. Erikas jam skyrė vietą savo sklype, o kolegos atskubėjo į talką – prie 50 kv. m namelio triūsė kelios brigados talkininkų.

Muziejų E. Laiconas planuoja atverti kitą pavasarį – Lietuvos speleologijos jubiliejaus proga. Pirmasis pastato aukštas imituos urvą – jame bus galima pasišviesti žvakėmis, ant grindinio bus įrengta palapinė, kokioje gyvena urvų tyrinėtojai, šalia kabės hamakas. Palapinėje galės pernakvoti keletas žmonių. Ant sienų bus sukabinti speleologų įrankiai, virvės, leidimosi, apšvietimo įranga. Šiltuoju metų laiku sienas puoš urvų atvirukai, kurių speleologas turi per 700, bus demonstruojamas trumpas filmukas. „Ant sienų pakabinsime ir virvių bei įvairių mazgų pavyzdžių. Lankytojai galės mokytis juos rišti“, – sako Erikas.

Antrame pastato aukšte galės glaustis gamtos mylėtojai. Per ten įrengtus didelius langus rytais bus galima stebėti bundančią gamtą, pievose takus minančius šernus, stirnas.

Kita speleologijos eksponatų dalis įkurdinta E. Laicono kabinete. Ten surinkta didžiulė knygų, leidinių kolekcija, kabo žymiausių urvų tyrinėtojų nuotraukos, tarp kurių du lietuviai – Jonas Čerskis ir Antanas Poška, taip pat – nuotraukos iš ekspedicijų, radinių reprodukcijos. „Tokios kolekcijos, drąsiai galiu teigti, Lietuvoje daugiau nėra. Kolekcionuoti man patinka“, – tikina Erikas.

Kitoje sodyboje E. Laiconas įkurdino etnografinę kolekciją, kurią surinko iš aplinkinių kaimų, namuose įkurtame draustinio informaciniame centre surinkta knygų apie gamtą ir kadagynus kolekcija, o žmona vis pildo asilų kolekciją.

Nauda ir malonumas

„Mėgstu netipinius dalykus, todėl ir auginu asilus“, – juokiasi Erikas. Šalia sodybos ganosi prieauglio atsivedę ilgaausiai, kurių dainavimą girdi už kelių kilometrų. Asiliukus Laiconai parduoda, o jų auginimas teikia didelį malonumą.

Ekologinis ūkis Laiconams – pragyvenimo šaltinis. Nuo 2003 m. Erikas ir Edita augina mėsinius galvijus. Jų karvės gyvena laisvėje, žiemą glaudžiasi atviruose tvartuose, net veršiuojasi pievose. Mėsą ūkininkai parduoda perdirbėjams, bet dabar jau suka galvą, kaip ją padaryti dar sveikesnę. „Esame entuziastai. Norime auginti „pievų mėsą“. Mūsų karvės ganosi natūraliose pievose, pasirenka, ką nori ėsti. Taip augintų galvijų mėsa – ypač skani ir sveika“, – tikina ūkininkas.

Iškovojo draustinį

Net ir pievos aplink Laiconų ūkį – ypatingos. Tai paaiškėjo, kai Erikas sugalvojo apsaugoti šalia viensėdžio augantį kadagyną ir įregistruoti draustinį. Aštuonerius metus mynė valdininkų slenksčius įrodinėdamas, kad kadagyną verta saugoti, ir 2012 m. buvo užregistruotas Valstybinis Margupio botaninis draustinis. Pusė 25 ha draustinio – Laiconų žemėje.

Margupio kadagynas – vienas iš penkių Lietuvoje, o šalia esančios stepinės pievos, pasirodo, neliestos nuo poledynmečio laikų. „Gamtą reikia saugoti, bet pasigėrėti ja galima“, – sako E. Laiconas, planuojantis iškirsti kelių kilometrų pažintinius takus upelių pakrantėse, palei kadagyną, bebrų užtvankas. Vyras sumanė rengti ir naktinius safarius, nes miškai aplink – pilni žvėrių. Jau ir devynvietį džipą baigia parengti, tik šoninių žibintų trūksta. „Uždėjau draustinio emblemą, tai visi galvoja, kad aplinkosauga važiuoja“, – šypsosi vyras.

Laiconų sodyboje prieš keletą metų vyko 2-asis visų rūšių ralis – tai renginys, kai komandos gamtoje turi surasti ir atpažinti kuo daugiau augalų, gyvūnų, grybų, kerpių rūšių. Margupio draustinyje ralio dalyviai priskaičiavo per 700 rūšių floros ir faunos, čia atrasta ir nauja augalų rūšis – kalninė cikada, auga retas augalas – melsvasis gencijonas, o jį lanko saugomas drugys – gencijoninis melsvys.

Darbas – kelionėse

Nors E. Laiconas jau pensininkas, jis aktyviai dirba. Nuo jaunystės turistavęs, vyras pamažu pats ėmė vadovauti ekskursijoms. „Žemėlapių nebuvo, gavęs kokį nelegaliai persibraižydavau ranka“, – pasakoja pirmiausia į Latviją, Krymą žmones vežęs gidas. Atsivėrus sienoms atsirado „autobusinės“ grupės. Kelionių kryptys pradėjo sukti į Lenkiją, vėliau Balkanus. E. Laiconas pradėjo dirbti turistinėse agentūrose, dabar gidauja „Guliverio kelionėse“.

Balkanai – Eriko meilė. Jam teko 10 metų po kelis mėnesius praleisti Kroatijoje, išmoko kroatų ir serbų kalbas. Šeštus metus veža ekskursijas į Juodkalniją, o mylimiausia šalis – Albanija. „Praradus galimybę keliauti į Rytus, Balkanuose galima atrasti tą patį slavišką draugiškumą, kultūrą, nuoširdžias šypsenas, ypatingus papročius, toleranciją religijoms“, – neslepia susižavėjimo E. Laiconas.

Gidas leidžia kelionių vadovus, rašo knygas. Pakeliui į spaustuvę naujos E. Laicono knygos apie urvus „Vidurdienio tamsa“ ir „Baimės vieta“, mintyse – dvitomis „Prakeikti Balkanai“, knyga, skirta Albanijai.

Kilmės paslaptys

Daug darbo E. Laiconas įdėjo ir tyrinėdamas savo giminės kilmę. Vyras išsiaiškino, kad Laiconai yra finai, kilę iš miško suomių, o pavardė kildinama nuo Latvijoje esančio Laicenės ežero. Amerikoje buvo atlikti tyrimai, kurie patvirtino finišką kilmę.

E. Laiconas parašė net šešis tomus apie savo giminės genealogiją. Pusė jo darbo kabineto skirta giminės ir kilmės tyrinėjimams, sukaupta daug medžiagos apie miško suomius, jų gyvenimo būdą, praktikuotą lydiminę žemdirbystę, valgius. „Jų nacionalinio patiekalo – mutės paragavau Švedijoje, nes Suomijoje jo nebevalgo“, – pasakoja Erikas.

Laiconų giminė renkasi į sueigas – 2006 m. pirmoji įvyko Biržuose, o ketvirtoji – pernai Išlestakiuose. Ne tik giminės sueigoms naudojama viensėdyje stovinti didžiulė pavėsinė, vadinama pašiūre. „Mėgstame pasėdėti prie laužo, šventes minėti lauke, o kai ant galvos lyja ar sninga, nesmagu, sugalvojau, kad reikia stogo. Ir išėjo tokia pašiūrė“, – pasakoja Erikas.

Pašiūrėje ant pakylų priklota čiužinių – čia su miegmaišiais gali miegoti iki 40 žmonių. Vidyryje pastato įrengta laužavietė, virš kurios – Eriko sumeistrauta nuleidžiama kepsninė. Maistą gaminti galima ir šeimininko suprojektuotoje ir pagamintoje krosnyje – lietuviškos plytos ir balkaniškos krosnies junginys. Vyras suprojektavo daugelį sodyboje stovinčių pastatų – tai dar vienas jo hobis. „Idėjos – 100 proc. mano, po to darau brėžinius, apskaičiavimus, kiek medžiagų reikia ir statau“, – sako sodybos šeimininkas.

„Mano gyvenimas įdomus“, – neslepia E. Laiconas. Negali prieštarauti – kitas per visą gyvenimą nenuveikia nė dalelės to, ką kasdien patiria šis vyras. Užsukę į Išlestakius turi džiaugtis, jei šeimininką randa namuose – įdomios, linksmos, pamokančios istorijos – garantuojamos. Erikas sako neišvarantis nė vieno, kuris domisi jo darbais ir užsuka į kaimą. Dabar pasmalsauti galima už dyką, bet vėliau Erikas tai žada paversti verslu. Žinoma, jei liks laiko nuo kelionių.

Jūratė Stanaitienė



« Back

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook