Balsavimas

Ar palaikote sprendimą savavališkai įjungti apšvietimą Imsrės pėsčiųjų take?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Kūrybos ir improvizacijos sintezė po cerkvės skliautais

Kūrybos ir improvizacijos sintezė po cerkvės skliautais (0)

2017-06-21

Žmones suvienija bendras darbas, pomėgiai, požiūris į vertybes, o kai visa tai sutvirtinama noru kurti ir improvizuoti, rezultatas būna ypatingas. Du kartus Jurbarko parodų ir koncertų salėje rodyta muzikinė-kūrybinė improvizacija „Gyvenimo spalvos“ subūrė kūrybingą ir entuziazmo pilną kolektyvą.

Pradžioje buvo muzika
Pirmasis „Gyvenimo spalvų“ pasirodymas įvyko balandį ir buvo skirtas Kultūros dienai. Atgarsiai apie reginį nuvilnijo iš lūpų į lūpas, sulaukta daug prašymų renginį pakartoti. „Matyt, žiūrovams patiko. Labiausiai džiaugiuosi, kad žmonės viską pastebėjo ir suprato, ką mes norėjome parodyti“, – sako idėjos autorė ir sumanymo generatorė Jolanta Gudelienė.
J. Gudelienė – Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, tačiau didelę jos gyvenimo dalį užima muzika. Pagal specialybę ji – muzikos mokytoja, vėliau baigusi ir psichologijos studijas. Gimnazijoje Jolanta prisideda beveik prie kiekvieno renginio, neretai ir pati sėda prie fortepijono. Muzikė dirba ir Jurbarko kultūros centre jaunimo choro koncertmeistere.
„Groju savo malonumui, todėl turėjau mylimų kūrinių fortepijonui repertuarą. Tai – įvairiausia rusų, korėjiečių ir kitų autorių kūryba. Tačiau nenorėjau groti plikų kūrinių. Norėjosi kažko įdomesnio, todėl pakalbinau prisijungti kūrybingus gimnazijos mokinius“, – apie pradžią pasakoja J. Gudelienė.
Iš pradžių viskas atrodė daug paprasčiau – buvo muzika ir jai reikėjo suteikti formą. „Vaikams sakiau: „Jūs esate prieskoniai, o jų turi būti saikingai“. Tačiau pradėjus dirbti atsirado daugybė idėjų, minčių, norų“, – šypsosi muzikė. Taip šalia fortepijono atsirado gitara, perkusija, šokis, žodis, dainų tekstai, vaizdo medžiaga – devyniolika jausmingų pasakojimų, supintų į spalvotą gyvenimo pynę.
Degančiomis akimis
Gimnazijoje daug gabių ir meniškų moksleivių, tačiau iki galo projekte liko labiausiai užsispyrę, nebijantys improvizuoti ir degantys idėjomis bei noru. Darbas prasidėjo rudenį, tad kai kurie dalyviai perdegė, jų vietą užėmė kiti. „Beveik visi dalyviai – abiturientai, tad laiko jie turi tikrai ne per daug. Teko daug dirbti individualiai, taikytis, o visas pasirodymas susilipdė tik pačioje pabaigoje“, – pasakoja idėjos autorė. 
Pasirodymą vesti ir skaityti taikliai parinktus tekstus J. Gudelienė pakvietė Kamilę Ambrutaitytę. Aiškią tartį ir malonų tembrą turinti gimnazistė puikiai susitvarkė su užduotimi ir išbandė save naujame amplua.
„Man buvo labai svarbu, kad vaikai atsiskleistų, nebijotų improvizuoti. Aš sukurdavau viziją, paaiškindavau, ko noriu, o toliau – jų fantazija ir kūryba“, – jaunaisiais atlikėjais džiaugiasi Jolanta. O jaunosios atlikėjos negali atsidžiaugti, kad turėjo laisvę išreikšti save ir tiesiog gyventi muzikoje.
Be šokio savo gyvenimo neįsivaizduoja Gintarė Stanevičiūtė, Rasa Semenauskaitė ir Sandra Žievytė. „Mes daug kalbėjomės, aš pasakojau, kaip viską įsivaizduoju. Po to aš grojau – jos klausėsi. Juk pasirodyme viskas vyksta gyvai – šokėjos turi šokti pagal gyvą muziką, kuri kinta“, – sako J. Gudelienė.
Šokis – šių merginų stichija, todėl improvizacija joms tapo dideliu malonumu, o vietoje pasirodymo įtampos apėmė visiškas atsipalaidavimas. Buvo didelis rūpestis, kai prieš pirmąjį koncertą Rasa pasitempė koją. Su Gintare šokti pasiryžo Sandra ir drąsiai nėrė į muzikos garsų pasaulį. Rasa labai džiaugėsi, kad įvyko antrasis pasirodymas, kuriame ji galėjo dalyvauti.
Įvairūs žanrai
Pasirodymą pagyvino vaizdo projekcijos. „Net pati nustebau, kiek galima papasakoti vaizdu“, – tikina J. Gudelienė.
Vaizdo medžiagą rengė sumanymo autorės dukra Deimantė. Ji Amerikoje mokėsi grafinio dizaino, dabar studijas tęs Lietuvoje. Į paprastus reiškinius ir dalykus – lietų, rudenį, paukštį, drugelį, tylą pažvelgta giliau, atidžiau. Besikeičiantys vaizdai kūrė nuotaiką, apjungė pasakojamą istoriją. Aparatūra rūpinosi gimnazistas Edvinas Kupcikevičius.
J. Gudelienei teko kūrinius pritaikyti ir kitiems instrumentams. Smuiku grojo muzikos mokyklą baigusi Vasarė Pociūtė. Gitara fortepijonui pritarė vieno gimnazisto tėtis – Kęstutis Krikščionaitis, į repeticijas važinėjęs iš Vadžgirio. „Kęstutis mus išgelbėjo, kai dalyvauti atsisakė viena moksleivė. Jis be galo myli muziką“, – džiaugiasi J. Gudelienė.
Atrado talentus
Ne vienas muzikinės-kūrybinės improvizacijos dalyvis savyje atrado dar nežinomų galimybių ir gebėjimų. Nuo mažens dainuojanti Sandra Lopetaitytė į projektą atėjo kaip dainininkė, tačiau prireikus tekstų J. Gudelienės atliekamai muzikai, ryžosi juos parašyti, nes būdama maža rašė eilėraščius.
„Kai Sandra atnešė tekstą, apėmė euforija. Tokio gilumo mintys ir prasmė!“ – iki šiol neatsistebi J. Gudelienė. Pagal Sandros tekstus buvo atlikti du kūriniai, mergina juos atliko pati.
„Nesitikėjau, kad taip paprastai pavyks parašyti dainai žodžius ir juos pritaikyti melodijai. Nebuvau įsprausta į jokius rėmus. Galimybė improvizuoti davė labai daug patirties“, – sako Sandra. Ji tikina, kad dalyvavimas projekte leido atrasti save kitose srityse, pažiūrėti, kur sekasi lengviau, kur sunkiau. 
S. Lopetaitytė išbandė ir perkusinius instrumentus bei prisižadėjo neapleisti atrastų dalykų, ypač tekstų rašymo. 
Prikalbino kolegę
Rengdama koncerto repertuarą J. Gudelienė pagalbos kreipėsi į kolegę Jurgitą Kazinevičienę. Anglų kalbos mokytoja laisvalaikiu kuria muziką ir tekstus, prieš keletą metų drauge su gimnazistais pristatė savo kūrybos programą „Faces of love“. 
„Gyvenimo spalvose“ skambėjo J. Kazinevičienės dainos, kurias atliko Ieva Sapronaitytė ir Paulina Kerutytė. Antrajame pasirodyme negalėjo dalyvauti Ieva, todėl prie mikrofono stojo pati Jurgita.
Mokytoja tikina, kad noras kurti užeina kas septyneri metai. Kuria dažniausiai anglų kalba, tik paskutiniu metu tos pačios temos nuskambėjo lietuviškai. Programai J. Kazinevičienė, Jolantos prašymu, parinko ramesnius kūrinius nors kuria ir itin trankią muziką su stipriais tekstais.
J. Kazinevičienė atliko ir dainą „Malda“ pagal Jurgio Baltrušaičio eiles, kuriai muziką kažkada sukūrė gimnazijoje minint poeto jubiliejų. Mokytoja pripažino, kad į sceną nesiveržia. „Labai noriu, kad dainuotų mano mokiniai“, – tikina ji.
J. Kazinevičienės kūrybą atlieka ir dukrytės – dvynės Kamilė ir Rugilė. Jaunosios panelės deklamavo mamos sukurtą eilėraštį apie Lietuvą. Jos moka beveik visą mamos kūrybą.
Taip gražiai į kolektyvą sulipo mokytojai ir mokiniai, vaikai ir tėvai. Visi, gyvendami noru kurti, išjausti ir tuos jausmus atnešti ir išdalyti aplinkiniams, sukūrė programą, kuri spalvomis nudažo ir pilkiausią dieną bei įtikina – gyvenimas labai įvairus, reikia tik atidžiau pažvelgti ir leisti sau improvizuoti. Scenoje ir kasdienybėje.
Jūratė Stanaitienė



« Back

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook