Balsavimas

Ar palaikote sprendimą savavališkai įjungti apšvietimą Imsrės pėsčiųjų take?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Šventę kūrė įvairialypio Jurbarko krašto žmonės

Šventę kūrė įvairialypio Jurbarko krašto žmonės (0)

2017-09-04

Jurbarko krašto šventė šiemet buvo ypač puošni ir turtinga – spalvingiausiais tautinių kostiumų raštais, juostų pynėmis, smagiausiomis tarmėmis, skaniausiais patiekalais, linksmiausiomis tradicijomis ir papročiais. Neregėtą bendrystės pynę suvijo palei Nemuną nusidriekusio Jurbarko krašto aukštaičiai, žemaičiai, Mažosios Lietuvos ir Jurbarko gyventojai. 

Kvietė pramogauti

Šventė buvo skirta tautinio kostiumo metams ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti, tačiau į ją darniai įsiliejo ir kitos svarbios progos – surengtas atminimo vakaras prie generolo Jono Žemaičio vadavietės minint Baltijos kelio metines, atidarytas Jurbarko stadionas, kuriam suteiktas kraštiečio lakūno, futbolininko Romualdo Marcinkaus vardas, pažymint Reformacijos 500-ąsias metines įvyko konferencija ir koncertas.

Daugiausia pramogų ir linksmybių jurbarkiečių ir miesto svečių laukė šeštadienį Dvaro parke. Nuo pat ryto miestiečius, pažadintus triukšmingų, šokančių dviratininkų, pirkti ar bent pasmalsauti ragino mugės prekeiviai, o scenoje vienas kitą keitė aukštaičių, žemaičių ir Mažosios Lietuvos kolektyvai – ne iš toli atvykę, o patys mylimiausi ir brangiausi – savi. Griežė, čirpino, būgnijo, skardeno, įmantriausias melodijas skambiausiais balsais traukė, smagiausiai kojas kilnojo ir įmantriausias figūras raitė ausiai švelniais pavadinimais kolektyvai – „Nemunėlis“, „Mituva“, „Eržvilko bandonija“, „Melodija“, „Aidija“, „Skalva“, „Smalinė“, „Vėtrungė“, muzikantai iš Klausučių ir Raudonės.

Jurbarko krašto šventę papuošė ir neįkyriai gerumo bei tolerancijos mokė Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ neįgaliųjų bendruomenė – atvyko net 25 organizacijų atstovai. „Gubojos“ palapinėse buvo galima įsigyti rankdarbių, pabendrauti su jų autoriais, o scenoje muziką ir širdies šilumą dovanojo neįgaliųjų kolektyvai. Karščiausių plojimų ir palaikymo sulaukė nacionalinis „Spalvų muzikos“ orkestras.

Muzikos palydėti šventės dalyviai tiltu per Mituvą keliavo į lanką, kurioje tarnybinę techniką demonstravo bei pasirodymus rengė policijos, priešgaisrinės gelbėjimo, pasienio, aplinkos apsaugos tarnybų darbuotojai ir kariškiai. Ovacijomis žiūrovai palydėjo tarnybinių šunų pasirodymus, gaisro gesinimą bei sąjungininkų portugalų karių surengtą parodomąją karinę operaciją.

Smagiausią toną šventei davė pirmą kartą surengtas rajono seniūnijų seniūnų paradas. Pasipuošę tautiniais kostiumais, nešini seniūnijų vėliavomis visi dvylika seniūnų ar jų pavaduotojų kopė į sceną, sveikino miestiečius ir kvietė į seniūnijų kiemelius improvizuotoje Žemaitijoje, Aukštaitijoje, Mažojoje Lietuvoje ir Jurbarke.

Kelionė per regionus

Žemaitija iš tolo raudonavo šermukšniais – čia užsukti kvietė Eržvilko ir Šimkaičių seniūnijos. „Nesam tikri žemaičiai, mes – Jurbarko žemaičiai, todėl šneka mūsų išskirtinė“, – sakė Eržvilko kultūros centro direktorė Ieva Šimkūnienė. Viena iš kalbos ypatybių – trumpinamos galūnės. Nė vienas pro Žemaitiją negalėjo praeiti neišsprendęs testo – reikėjo išversti žemaitiškus žodžius į lietuvių kalbą. O kuriems pasisekė tą padaryti ant kaklo užkabinti žemaitiško aukso medaliai su užrašu „Aš esu kiets“.

Jurbarko žemaičiai svečius kvietė pasimokyti groti bandonija ar bent ją pačiupinėti, rutkaitiškis pynėjas iš Rutkiškių k. Algimantas Bartkus praeivius bandė prisikalbinti sau į mokinius, o Laisvūnė Mockuvienė mokė pinti tautiškas juostas, vadžgiriškė Lina Lukošienė vaišino bulvėmis ar duona su kanapėmis, Eržvilko seniūno pavaduotoja Andra Simonovienė, Šimkaičių seniūnė Elena Šileikienė bei Eržvilko kultūros centro darbuotojos siūlė bulvių su lupynomis, kastinio bei kitokių skanumynų.

Šalia užsispyrusių žemaičių įsikūrė linksmieji ir išradingieji Mažosios Lietuvos atstovai – Smalininkų ir Viešvilės seniūnijos. „Mūsų jungiamoji grandis – Nemunas, todėl daugelis mūsų eksponatų buvo susieti su vandeniu. Taip pat pristatėme Mažiosios Lietuvos aukso amžių – XIX amžiaus pabaigos retro dvasia alsuojantį kraštą“, – sakė Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro kultūrinių renginių koordinatorė Gina Meškauskienė.

Net nežinantys, kas tie Smalininkai, galėjo juos puikiai įsivaizduoti – Lidijos Meškaitytės pagrindinės mokyklos mokiniai pagamino gražiausių miestelio pastatų maketus, Smalininkų ir Viešvilės atvaizdai puikavosi ir ant atvirlaiškių, kuriuos čia galėjo paštu išsiųsti. Į ant Mituvos kranto pastatytą garlaivį kvietė kapitonas – mokytojas Marius Matukaitis.

Visi norintys galėjo prie gėlių sienos pasidaryti nuotrauką su retro atributika, „įsiamžinti“ siūlė ir Senovinės technikos muziejaus savininkas Justinas Stonys, išdidžiai rodydamas 1979 m. Leningrade pagamintą fotokamerą, ir dailininko kepure pasipuošęs Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktorius Arvydas Griškus.

Bene labiausiai Mažojoje Lietuvoje žvilgsnį traukė tautinio kostiumo detalės – delmono kolekcija. Juos savo rankomis išsiuvinėjo technologijų mokytoja Vida Povilauskienė. „Ši kostiumo detalė Smalininkuose labai gerbiama ir mėgstama, aš ir pati ją nešioju. Delmonais puošiasi ir visos Lidijos Meškaitytės mokyklos mokinės“, – apie puoselėjamas tradicijas pasakojo G. Meškauskienė.

Viešviliečiai miesto šventės dalyvius nusprendė supažindinti su savo brangiausiu turtu – Karšuvos giria, rezervatu bei šiek tiek pamokyti – jaunieji miško bičiuliai parengė stendą apie invazinius augalus, kuriuos reikia naikinti. „Beveik visi kiemeliai papuošti ryškiąja kanadine rykštene, kuri pas mus augti neturėtų“, – juokėsi jaunosios miškininkės.

Vaišino kugeliu

Jurbarko kiemelis priglaudė aktyviausias miesto bendruomenes bei organizacijas. Seniūnijos darbuotojos, pasipuošusios lininiais rūbais, kvietė prie vaišių stalo, šviežiausiais pieno produktais gundė „Lukšių pieninė“, klasterio „Panemunių turai“ šeimininkai dorojo ir kepė žiobrius, o klasterio vadovė Kristina Vančienė vaišino pačios keptais ruginiais sausainiais.

Su duonos ir lašinukų padėklu kiemelio svečius pasitiko Kalnėnų bendruomenės seniūnaitė Onutė Zaleckienė. Ji kvietė ne tik pasivaišinti, bet ir apžiūrėti drauge su Inga Beišyte parengtą nuotraukų parodą „Kalnėnai vakar ir šiandien“. Stendą apie Miškininkų gatvės gyvenimą paruošė šios gatvės bendruomenė. Jurbarke gausu ir medžio dirbinių bei baldų meistrų – šventėje dalyvavo meistrai Arūnas Kudžma ir Rimandas Plevokas. VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ darbuotojai atvežė globotinių siuvinėtų staltiesių ir prijuosčių bei kvietė pasidomėti galimybe tapti globėjais.

Tie, kurie neprivalgė Žemaitijoje, buvo laukiami Aukštaitijoje – net septynis puodus ypatingoje krosnyje kepto kugelio su vištiena, kiaulės koja ir karka į šventę atgabeno Veliuonos kultūros centro laikinai vykdanti direktoriaus funkcijas Birutė Jurkšienė. „Nors mes atstovaujam Aukštaitijai, mano kugelis – žemaitiškas. Pagal mano mamytės receptą keptas, dėl slaptų ingredientų yra tamsios spalvos, bet labai skanus“, – tvirtino kepėja. Septynių puodų skanėsto greit neliko – valgė ir džiaugėsi dažnas šventės lankytojas.

Jurbarko krašto aukštaičiai subūrė Jurbarkų, Girdžių, Skirsnemunės, Raudonės, Veliuonos, Juodaičių ir Seredžiaus seniūnijas, o jų gyventojai rodė viską, ką turi geriausio: kvapniausiais „Veliuonos muilinyčios“ muilais prekiavo Reda Mačėnienė, o Veliuonos merginos juo skalbinius velėjo, „Nemuno pievų“ arbatų siūlė Audronė Vaivadienė, Danutė Andriukaitienė prikepė ruginės duonos, kurios receptas žinomas jau 50 metų, alpakų vilnos gaminiais pasišildyti gundė Vitalija ir Haroldas Bendžiai, o jų kaimynai į krepšį sukrovė putpelių kiaušinukus.

Kas gira, kas pieno šampanu vaišino – šio gėrimo paruošė sūrininkė Svajonė Vaicekauskienė. Ji ir sūrių prislėgė, o Birutė Palaitytė prikepė grybukų ir ryškiaspalvių kaštonų. Kur dar juodaitiškių širšių medus, Juozo Videikos medžio skulptūros ar Agnės Bendžiuvienės nenustojantis suktis verpimo ratelis. Visų neišvardysi – tiek gražių, talentingų ir aktyvių žmonių yra Jurbarko krašte.

Rinkosi kraštiečiai

Pavakare Jurbarko krašto muziejuje vyko kraštiečių sueiga. „Esame tvirti, kai jaučiame gimtojo krašto kultūrą, tas šaknis, kurias gavome čia dirbdami ir kurdami. Tas nepaprastas savo gimtinės pajautimas atvedė mus į šią sueigą“, – į kraštiečius kreipėsi vakaro vedėjas Saulius Amrazaitis. Gausiai susirinkusius buvusius jurbarkiečius – retai čia atvykstančius ar užsukančius dažniau pasveikino Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius ir  pristatė krašto istoriją, dabartį, apžvelgė verslą ir turizmą, papasakojo apie planuojamus projektus.

Nuo Eržvilko krašto, Jerubiškių kaimo, kilęs rašytojas Vytautas Martinkus sakė, kad į gimtinę dažniausiai sugrįžta mintimis ir prisiminimais. „Pažinau pirmiausia pasaulį aplink savo namus, o Jurbarkas man, vaikui, buvo didelis miestas, kuriame yra daug namų, Nemunas ir labai svarbūs turgūs. Tame turguje dovanų gavau skardinę prisukamą varlę, kurią tuoj pat praradau, o knygyne nusipirkau didelį įspūdį palikusią Džeko Londono knygą „Baltoji iltis“, – į prisiminimus leidosi literatūrologas.

Pasak V. Martinkaus, panemunių kelias į Jurbarką – gražiausias pasaulyje, o kiekvienas sugrįžimas čia leidžia atrasti ir atsiminti kažką naujo. „Čia – ypatingi žmonės, gamta. Ši vieta turi ypatingos galios prikelti daugybę įspūdžių, kurie ir yra didžiausias turtas“, – tikino jis.

Jam pritarė ir Remigijus Mockus – klaipėdietis, tapęs jurbarkiečiu. „Klaipėdoje visi žino, kad aš – jurbarkietis“ – juokėsi muzikas. Jis į Klausučius dirbti atvažiavo dar 1976 m., vėliau kūrybiniu keliu žengė Jurbarke – vadovavo ne vienam vokaliniam ansambliui, kūrė muziką, grojo restorane, su žymiosiomis „Lakštutėmis“ apvažiavo visą Lietuvą. „Pirmą kartą pamatęs Jurbarką pasakiau, kad tokiame mieste niekada nedirbsiu, bet čia sutikau pačius nuostabiausius žmones, kurie man leido subręsti kaip asmenybei, kūrėjui ir žmogui“, – sakė jurbarkiečiams dėkingas orkestrinio ir estradinio dirigavimo studijas baigęs menininkas.

Iš Kauno atvykusi Radeta Savickienė Jurbarke dirbo švietimo srityje, buvo Kultūros skyriaus vedėja. „Į Jurbarką grįžtu dažnai, nes čia gyvena mano tėveliai, ir matau jį nuolat gražėjantį, besikeičiantį. Žinau, kiek daug pastangų reikia norint vykdyti projektus, rengti tokias šventes kaip ši. Bendraukime nuoširdžiai, neįsitempę, nesileiskime į smulkias intrigėles ir nebijokime pokyčių. Kritikuojami tie, kurie dirba“, – patirtimi dalijosi jurbarkiškė.

Jurbarko ligoninės chirurgas Mindaugas Eigėlis sakė nesigailįs čia grįžęs – gyvenimo kokybė mažame miestelyje daug geresnė nei didmiestyje. „Daugelis mano kolegų nesiryžta keltis čia gyventi, važinėja dirbti iš kitų miestų, tačiau mane čia priėmė šiltai, sudarė sąlygas dirbti, todėl man ir mano šeimai gyventi Jurbarke gera“, – sakė jaunas medikas.

Kraštiečių mintys palydėtos žemaitiškomis, aukštaitiškomis ir Mažosios Lietuvos dainomis ir pasakomis – įvairių regionų tautiniais kostiumais pasidabinę sueigos dalyviams koncertavo Aušra Masteikaitė Mičulė, Valdas Žemaitis, Aida Drejerienė, linksmieji vadžgiriškiai „Šebukai“ su vadove Lina Lukošiene, o lietuvininkų šnekta pasakas sekė Nijolė Aleksienė.

Jurbarko krašto šventės temai atsiliepė muziejuje surengta tautinių prijuosčių paroda. Trys dešimtys įvairiais raštais papuoštų prijuosčių iš Prezidento Kazio Griniaus surinktos kolekcijos atkeliavo iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus.

Garsiausiu šventinio vakaro užbaigimo akordu tapo Jolantos Telišauskienės parengtas keturių kolektyvų liaudiškas šokis bei Jurbarko rokeriai, atvežę šventėje dalyvavusių delegacijų šalių vėliavas. Svečiai iš Vokietijos, Lenkijos, Gruzijos įsiliejo į skambančią, tautiniais raštais pasipuošusią Jurbarko krašto šventę, o jurbarkiškiams buvo įdomu prisiminti, sužinoti, kokia spalvinga ir įvairialypė gimtinė, bei tyliai ja didžiuotis.

Jūratė Stanaitienė

Daugiau nuotraukų fotogalerijoje



« Back

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook