Balsavimas

Ar pritariate mokytojų reikalavimams ir streikams?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Apie keliones ir laidojamą paveldą

Apie keliones ir laidojamą paveldą (0)

2016-04-09

Penktadienį Smalininkuose istorikas Vytenis Almonaitis ir Junona Almonaitienė pristatė savo knygos „Šiaurės Skalva“ naują, trečiąjį, leidimą. Nors ši knyga – keliautojo žinynas, renginyje kalbėta ne tik apie keliones.

Naujas būdas pažinti istoriją

„Šiaurės Skalva“ – išsamus ir patogus, su pridėtu lankytinų vietų žemėlapiu, daugelio jau išbandytas kelionių vadovas. Kartu – ir gera priemonė pažinti istoriją.
„Esu jau daug parašęs, tik ne visada įmanoma perteikti emocijas, kurias keliaujant po šį kraštą įmanoma patirti. Norisi, kad jūs tiesiog skaitytumėt mūsų knygą– sunku ką nors prie to pridėti“, – susitikimo pradžioje sakė humanitarinių mokslų daktaras, docentas V. Almonaitis ir ragino susirinkusiuosius klausti, o kol sugalvos, pats sau uždavė keletą klausimų – tokio diskusijos būdo, juokėsi, ęsą galima pasimokyti iš politikų.
Pirmiausia istorikas savęs klausė, kodėl rašo apie Šiaurės Skalvą. „Juk galima parašyti apie kraštą, kuriame turistų (kartu – knygų pirkėjų) srautai jau sugeneruoti, pavyzdžiui, apie Kernavę! Beje, tai UNESCO objektas, o neturi kelionių vadovo. Bet jei kažkas beldžiasi ir į šį kraštą, ir mūsų knygas skaito, kodėl nerašyti“, – linksmai kalbėjo knygos autorius ir teigė, kad istorikui visada įdomesnės mažai tyrinėtos žemės. Būtent tokia yra Šiaurės Skalva – kur žengsi, ten ką nors rasi.
„Man su kolega neseniai pasisekė rasti vieną didžiausių baltų kraštuose piliakalnių, kuris naujoje knygoje aprašytas, gaila, kad jis anoje pusėje Nemuno, bet iš mūsų kranto neblogai matomas nuo Sokaičių kaimo netoli Kasikėnų, – pasigyrė svečias. Naujoje knygoje, palyginus su pirmąja (2003 m.) ir antrąja (2007 m.) yra ir daugiau naujų faktų apie Šiaurės Skalvą. Knyga pastorėjusi 48 puslapiais, aprašyta apie 10 naujų vietovių. Pažymėtas net didžiausias kontrabandos per Nemuną taškas, kuris, kai knyga buvo rengiama, dar gana aktyviai veikė.
„Kalbant rimčiau, šis kraštas man, kaip didžialietuviui, patrauklus tuo, kad čia yra žodžių išprusęs, praprusęs šaknys. Giliau kabinant tenka pripažinti, kad jaučiu skolą Mažajai Lietuvai“, – teigė V. Almonaitis ir priminė tik kelis Mažosios Lietuvos nuopelnus: kalba, raštas, knyga. Už tai, kad Lietuva – tautinė valstybė, nors didžioji pusė iš pasaulyje esančių apie 200 valstybių yra daugiatautės, taip pat turime būti dėkingi prūsams, nadruviams, skalviams ir jų ainiams lietuvininkams.
Istorikas mano, kad kelionių knygos daugeliui priimtinos, ir taip, „truputį apgaule, mes padedame jiems susipažinti su istorija.“

Įsišakniję jaučiamės geriau

Knygos bendraautorė Junona Almonaitienė – ne istorikė, kaip dažnas „Šiaurės Skalvos“ skaitytojas linkęs manyti, bet psichologė. „Man įdomu, kodėl žmonės taip nori žinoti savo šaknis, gilinasi į savo krašto istoriją. Vienas psichologijos mokslo istorikas man atsakė į šį klausimą – žmonės jaučiasi žymiai stipriau žinodami, kur yra jų šaknys, kodėl mes gyvename vietoje, kuri yra tokia, kokia yra. Mes geriau jaučiamės tai žinodami, atsiranda daugiau aiškumo, stabilumo, gyvename visavertiškesnį gyvenimą pažinę, kas buvo praeityje. Yra visokių istorijos interpretacijų, mes pasirenkame, ką ir kaip mums žinoti, ir gyvename nebe plokščiame pasaulyje, bet tarsi 3D – žinom, kas buvo, matom, kas yra dabar, ir mums atsiveria perspektyva – mes galime kurti remdamiesi tuo žinojimu“, – sakė viešnia.
J. Almonaitienė neslėpė, kad abu su vyru Mažajai Lietuvai turi asmeninių sentimentų. Vytenis čia dažnai atvažiuodavo vaikystėje su keliauti ir žvejoti mėgusiais tėvais, paskui pats dirbdamas kelionių vadovu rengė žygius ir ekskursijas į šį kraštą. 1988 m. kartu su šviesaus atminimo Sauliumi Gricium V. Almonaitis ruošė ekologinį protesto žygį per Lietuvą – sudarė maršrutą ir buvo iš dalies atsakingas už programą. Tas protesto žygis, kurio filmuota medžiaga buvo parodyta ir Smalininkuose, kartu buvo ir Almonaičių povestuvinė kelionė.
Autoriai džiaugėsi, kad knygos įdirbis jau matomas. „Jei važiuojate į Tauragę pro Žukus, pakelėje yra stadionas. Parašyta, kad jį prižiūri jaunimo klubas „Skalviai“. Kai leidome pirmą knygą, terminas buvo mažai žinomas, dabar jau visiems aišku, kas ta Skalva. Manau, kad trečioji knyga dar pagilins žinojimą, ir tai vyks su jūsų pagalba, nes jūs perkate ir dovanojate, skaitote. Jūs prie knygos daug prisidėjote – noriu padėkoti visiems rėmėjams, jų labai daug“, – sakė V. Almonaitis. O Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktorius Arvydas Griškus nustebino svečią pranešdamas, kad skalvių vardas gyvas Viešvilės bendruomenės ir Smalininkų tautinių šokių kolektyvo pavadinimuose.

Ko kitur nepamatysi

Keliautojus į įvairias vietas traukia tai, kas išskiria jas iš kitų. Smalininkų ir Viešvilės apylinkes išskiria specifinis kultūrinis paveldas. Tačiau materialųjį paveldą čia jau sunku pažinti ir parodyti, nes jis buvo naikinamas sovietmečiu, o ir dabar, pasak V. Almonaičio, nyksta akyse. „Prie Smalininkų, Endružių kaime, buvo medinis namelis, ne prastesnis negu Nidoje, su lėkiais, su viskuo, kas būdinga Mažosios Lietuvos architektūrai. O ką ten dabar turime? Dėžutę, ir viskas. Gali taip atsitikti, kad po keliolikos metų Smalininkų ir Viešvilės seniūnijose neturėsime nė vieno autentiško medinės architektūros paveldo objekto, nes jau dabar yra tik likučiai“, – apgailestavo istorikas.
Šį kraštą reprezentuoja ir iš kitų išskiria evangelikų liuteronų kapinės. Tačiau, kaip teigė V. Almonaitis, apie 90 proc. paveldo šiose kapinėse yra prarasta dar sovietmečiu, ir toliau prarandama: „Įdomumo dėlei knygoje pateikiau skaičius – Vidkiemio kapinės, kurios yra, pasakyčiau, beveik nacionalinio lygio, per šituos metus yra daug praradusios. Buvom suskaičiavę, kiek 2001 m. buvo metalinių kryžių, ir kiek yra dabar: ne vieno ar dviejų, net septynių trūksta! Ir Kalvelių kapinės – taip pat puikus objektas! Tiksliau – galėtų būti, jeigu būtų tinkamai sutvarkytos.“
Istorinė atmintis, pasak V. Almonaičio, gaivinama įvairiais būdais ir vienas iš jų yra memorialinių ženklų pastatymas. „Prisimenu, kai prieš devynerius metus šitoj salėj kalbėjau, kad Smalininkuose verkiant reikia paminklo Valteriui Gaigalaičiui, visi linksėjo galvomis. Agronomas, Dotnuvos žemės ūkio akademijos profesorius V. Gaigalaitis gimė Smalininkų valsčiaus Endružių kaime (dabar Endriušių k.), o jo tėvai palaidoti Endružių kapinaitėse. Valteris buvo žemės ūkio specialistas, o čia veikia žemės ūkio mokykla. Bet iki šiol jam nėra jokio paminklo. Nors apie keliasdešimt medinių skultūrų stovi palei Nemuną išrikiuotų. Juk galėjo bent viena būti pašvęsta šiam iškiliam ir tragiško likimo žmogui. Arba kokia tinkama įamžinimui vieta yra senasis Viešvilės evangelikų liuteronų bažnyčios šventorius ir kiek yra žmonių, kurie nusipelnę Viešvilei, bet niekur jie neįamžinti. Geras krikštas daugiausia porą tūkstančių litų kainuodavo. Kodėl nepastačius bent keleto?“ – gal ir ne retoriškai klausė istorikas.
Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato biologė Asta Uselienė plėtojo kelionių temą: „Pas mus gamta savaime graži, bet knygoje ji dar labai patraukliai aprašyta. Skaičiau ir toks noras kilo vėl apsilankyti jau būtose vietose, nes kada perskaitai, kad Vidkiemio ąžuolų alėjoje lyja gilėmis, o Vėžininkų ežerėlyje baltais debesimis tupia gulbės, norisi sugrįžti į tas vietas ir pamatyti šį gražų reginį. Esu ir gamtos gidė, vedu ekskursijas. Kalbant apie gamtą negali apeiti istorijos, čia su gamta susipynę žmonių gyvenimai, o knygoje randu daug faktų, nuorodų. Autoriai yra labai tikslūs, netgi atstumai iki objektų dešimtimis metrų nurodyti, ir žinai, kad tiek nužingsniavęs – rasi.“

Neįvykdytas testamentas

Kai ekrane besikeičiant kadrams su Mažosios Lietuvos kraštovaizdžiais, stabtelėjo Meškaičių namo Antšvenčių kaime fotografija, kalba pasisuko apie šią sodybą, kuri yra ne tik medinės architektūros palikimas, bet ir saugo atminimą apie talentingąją dailininkę Lidiją Meškaitytę. O sodybą saugo ir dailininkės testamento įvykdymu rūpinasi Ona Burneikienė.
J. Almonaitienė prisiminė turinti iškalbingą nuotrauką: „Stovime su Ona Burneikiene – abidvi tokios liūdnos prie Meškaičių trobos durų... Galvoju, ar iš viso tas darbas, kurį ponia Ona daro, turės laimingą pabaigą.“
 Situaciją dėl Meškaičių sodybos priminė Kultūros paveldo departamento Tauragės skyriaus vyresnioji valstybinė instruktorė Margarita Karūnienė. L. Meškaitytė visą savo kūrybinį turtą paliko Lietuvos valstybei – jos miniatiūrų kolekcija saugoma Nacionaliniame dailės muziejuje, eksponuojama Juodkrantės miniatiūrų galerijoje. Testamente dailininkė nurodė, kad sodybą palieka Onutei Burneikienei, ir įpareigojo pasirūpinti, kad sodyboje būtų įkurtas muziejus. Šis punktas liko neįgyvendintas. O. Burneikienė labai sąžiningai rūpinasi sodyba ir, nors yra tik viena testamento vykdytojų, rūpinasi kad būtų įgyvendintas visas testamentas. „Pasiekta viskas, išskyrus Prezidentūrą. O. Burneikienė sodybą siūlo perduoti ir dailės muziejui, ir savivaldybei, kad būtų įkurtas muziejus“, – sakė M. Karūnienė.
Muziejaus reikalai nėra nė kiek pajudėję. Rajono meras Skirmantas Mockevičius sakė, kad savivaldybėje šio klausimo irgi dar nesvarstė – nespėjo. M. Karūnienė užsiminė, kad padėtį išspręstų ir parduoti keli paveikslai, nes kiekviena L. Meškaitytės miniatiūra be galo vertinga. „Bet tai jau yra sąžinės reikalas“, – pabrėžė Kultūros paveldo departamento atstovė.
O kultūros centro direktorius A. Griškus prasitarė, kad Smalininkuose jau brandinama mintis apie akciją „Gelbėkim Meškaitytę“.

Laidojamas paveldas

M. Karūnienė teigė, kad knygos „Šiaurės Skalva“ autorių pastangomis į paveldo sąrašą įrašyta daug naujų objektų. Iš dalies jų iniciatyva lėmė, kad ant kultūros centro pastato Smalininkuose atsirado memorialinė lenta čia veikusiai lietuviškai pradžios mokyklai.
Verta paminėti, kad V. ir J. Almonaičių pastangomis kultūros paveldo registre atsirado ir antras pagal dydį Lietuvos materialaus paveldo objektas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Prūsijos karalystės siena. Ji Jurbarko rajone išlikusi ir matoma ties Vidugiriu, nuvažiavus 7,6 km Pašvenčio-Tauragės keliu, o miškininkai yra ją pažymėję medžio skulptūra.
Kalbėdama apie specifinį šio regiono kultūros paveldą M. Karūnienė pirmiausia minėjo daugybę nebeveikiančių evangelikų liuteronų kapinių, kurių į paveldo registrą įrašyta nedaug, o Jurbarko rajone – nė vienos. Kitas specifinis bruožas – čia nėra žydų kultūrinio paveldo, išskyrus žydų kapines Smalininkuose. Nėra ir saugotinos bažnytinės dailės kūrinių, nes evangelikų liuteronų bažnyčioms tokia puošyba nebūdinga.
Iki 1990 metų Viešvilės ir Smalininkų seniūnijose tebuvo 4 saugomi objektai: dvejos karių kapinės, Smalininkų vandens matavimo stotis ir kapinynas Viešvilėje, vadinamas Švedkalniu. Dabar Nematerialaus kultūros paveldo registre – 26 objektai Smalininkų seniūnijoje ir 8 – Viešvilės. Ir tai, pasak Kultūros paveldo departamento Tauragės skyriaus darbuotojos, dar ne pabaiga.
„Šiaurės Skalvą“ M. Karūnienė pavadino stalo knyga, nes labai dažnai ją varto ir randa patikimos, rimtos informacijos. Bet sakė vartydama jaučianti ir kaltę, nes daug, kas čia aprašyta, dabar jau laidojama.
V. Almonaitis pastebėjo, kad pažangios savivaldybės turi ir savo vietinius registrus, prižiūri ir finansuoja juose įrašytus objektus, kai kurios konkurso būdu skiria lėšų paveldo objektams, kurie priklauso privatiems asmenims.
Jurbarko r. privatūs yra minėtoji Meškaičių sodyba ir Veliuonos dvaras.
Galėtų savivaldybė pagalvoti apie tokį registrą, pavyzdžiui, kapinių išsaugojimui, – siūlė V. Almonaitis, salėje sėdint ir rajono merui S. Mockevičiui. – Gyvenate labai gražiame krašte, kuris, manau, dar ne tik nepakankamai ištyrinėtas, bet ir nepakankamai išvystytas. Kauniečiai važiuoja pas jus rinkti grybų, kurie auga ant Kaskalnio kalnų, kai kurios Nemuno dambos jų yra „išnuomuotos“ žvejybai. Tačiau ir paveldą reikia ryškinti, rodyti. Jei čia bus daug žmonių, turistų, jūs praturtėsit, – juokavo istorikas. – Kol kas maksimalios traukos čia nėra, turistų autobusai dažniausiai pravažiuoja pro šalį, nors būtų dėl ko sustoti. Tikiuosi, kad mūsų knyga prisidės prie to, kad situacija pasikeistų į gera.“

Danutė KAROPČIKIENĖ



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook