Balsavimas

Ar pritartumėte Vidos Rekešienės ir Dariaus Juodaičio grįžimui į rajono politiką?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Atminimo žvakelės Karilei

Atminimo žvakelės Karilei (1)

2016-04-06

Paskutinę kovo dieną girdžiškius sukvietė vasario 27-ąją Amerikoje mirusios Karilės Baltrušaitis atminimo vakaras. Velionė tik trejus metus gyveno Girdžiuose, bet visų ją pažinojusių širdyse paliko gražų atminimą.

Atminimo vakaras – kaip susitikimas, tik Karilė jau buvo ne šalia, bet žvelgė iš nuotraukų, kalbėjo ją pažinojusių ir mylėjusių lūpomis. Jos šiltas palytėjimas sklido iš parodos – Trečiojo amžiaus universiteto studentų darbų, atliktų Karilei vadovaujant. Iš triptiko, kurį nutapė Girdžių mokinukai kartu su Karile, iš pačių pasidarytų palečlų – paprastų kartono gabaliukų.
Buvo rodomas siužetas iš vaizdo įrašų tinklalapio „Youtube“ – Karilė pasakojo apie savo gyvenimą. Panašiai ji pasakojo ir „Šviesos“ (2013 07 31, Nr. 57) skaitytojams, kai aplankėme ją 2013-ųjų vasarą, tik prieš keletą mėnesių įsikūrusią Girdžiuose.
Karilė nebuvo tik iš Amerikos parsikrausčiusi lietuvė. Ji žymaus mūsų kraštiečio, 1912 m. Žindaičiuose gimusio dainininko, prieškariu Valstybės teatro solisto Vlado Baltrušaičio ir Elenos Daumantaitės-Baltrušaitienės, 1944 m. pasitraukusių iš Lietuvos, dukra. Karilė gimė ir kone visą gyvenimą gyveno Amerikoje, daugiau kaip 40 metų dirbo dailės mokytoja Los Andžele (Karilė sakydavo – Los Angele).
Karilė pasakojo, kad savo tėvelio, kaip operos solisto, nepažinojo – kai emigravę apsistojo Los Andžele, V. Baltrušaitis gavo mechaniko darbą ir jam puikiai sekėsi – pasak Karilės, jis turėjo įgimtą supratimą apie mechanizmus, o vakarais vadovaudavo chorams. Po keleto metų šeima išsikraustė į Čikagą, dar po keleto – į Niujorką. 1967 metais vėl grįžo į Čikagą, kur V. Baltrušaitis iki pat mirties 1975 m. buvo lietuvių parapijos vargonininkas.
1998 m. V. Baltrušaičio palaikai parvežti ir palaidoti Jurbarko kapinėse. Į Lietuvą sugrįžo ir Karilės mama Elena Baltrušaitienė. Paskui – ir Karilė, nes nenorėjo, kad jau garbaus amžiaus mama būtų toli, viena.
Tačiau gyventi Vilniuje ar Kaune Karilė nenorėjo. Ištrūkusi iš didmiesčio chaoso, kur be perstojo – tarsi kokia metaline upe – šešiomis greitkelio juostomis kaukia mašinos, o naktimis gaudžia policijos helikopteriai, ji išsirinko Girdžius.
Nors Lietuvos kaime iki tol nebuvo buvusi, jautėsi čia tarsi rojuje. Ir stebėtinai greitai įsiliejo į bendruomenę, tapo jai reikalinga. Ir ne tik Girdžiams. Karilė savanoriavo Trečiojo amžiaus universitete, bendradarbiavo su Jurbarko teatralais, ir visus, kur tik jos idėjos ir pagalba galėjo praversti, Karilės buvo pilna. Nes pati Karilė taip norėjo, nes ką tik atvažiavusi, 2013-aisiais, ji jau kalbėjo, kad naujajame name, kurį Girdžiuose statėsi kartu su mama, didžiausią kambarį paskirs edukacijai – kvies mokytis anglų kalbos ne tik jaunimą, bet ir pensininkus, rengs gyvenimo įgūdžių seminarus, poezijos vakarėlius, paskaitas ir kita – visiems, kas tik norės ateiti.
Atminimo vakaro iniciatorius Girdžių seniūnas Darius Juodaitis prisiminė pirmąjį susitikimą su Karile, kai ji kartu su mama atėjo į seniūniją susipažinti. „Pirma mintis buvo – o ką jos čia padarys, abi jau nebejaunos moterys? O iš tiesų padarė labai daug. Ji labai norėjo, kad į jos namus rinktųsi kaimynai – taip ir buvo... Karilė buvo jauniausia mūsų bendruomenėje – jauna savo mintimis, o idėjų turėjo labai daug. Ji buvo žmogus, kuris nešė džiugesį, ir ji nenorėtų, kad mes liūdėtume, bet prisimintume ją kaip bendruomenės narę, kaip menininkę, turinčią daug idėjų. Gaila, kad Karilės nebėra...“, – sakė seniūnas ir uždegė atminimo žvakelę Karilei.
Vakarą vedė kultūros darbuotojai Loreta Zdanavičienė ir Algimantas Vizbara, o atsiminimų buvo ir linksmų, ir su ašara akyse.
Jurbarko Trečiojo amžiaus universiteto rektorė Diana Straukienė: „Labai dažnai prisimenu Karilę. Pirmiausia iškyla vaizdas, paskui garsas. Vyksta mūsų užsiėmimas, ir įeina Karilė – jos nepažinojau – švytinti, kažkokia kitokia. Pirmiausia klausė, kuo galinti prisidėti, ir siūlė mokyti piešti. O mes buvom dar tik pradedantys, ir mums labai reikėjo anglų kalbos mokytojo. „Gerai, pamokysiu!“ – pasakė. O garsinis vaizdinys toks: atvažiavome pavasarį prie jos namo, kai pagaliau jį sutvarkė, ji susidėjo tuos savo tibetietiškus niekučius, ir tik mums įėjus sako: „Už ką aš nusipelniau tokio grožio!“ Tie žodžiai neiškrenta iš galvos, kaip ir jos mintis – ne kaip imti, o ką duoti kitiems.“
Irena Domeikienė papasakojo, kokius iššūkius Karilė kėlė Trečiojo amžiaus universiteto studentams ir kaip gražiai mokėjo juos įvertinti. Uždavusi piešti kaire ranka, užsimerkus, apžiūrėjusi darbus sakė: kaip gerai dabar jus pažįstu, o kai ruošė parodą, uždavė kurti haiku, nes – koks paveikslas be haiku! Gražina Glinskienė prisiminė mokytojos žodžius: „Klaidų nebūna, yra tik proga tobulėti.“
Savivaldybės tarybos narys Daivaras Rybakovas pas Karilę mokėsi anglų kalbos. Pamokos buvo linksmos, ir jis kvietė veikliąją Karilę prisiminti džiaugsmingai. „Nemanau, kad Karilė ilsisi ramybėje, ji ir ten dirba savo darbus“, – sakė politikas.
Jurbarko r. savivaldybės meras Karilę pažinojo neilgai „Susitikome konferencijoje apie savanorystę, kuri buvo skirta jaunimui. Karilė pasakojo apie savanorystės esmę, kodėl ji savanoriauja. Aš grįžęs namo pasakojau šeimai, kokių nuostabių žmonių pas mus yra, ir sakiau: gaila, kad anksčiau jos nepažinau.“
Artimiausia kaimynė Onutė Kiznienė sakė, kad pirmoji atėjo Karilė. „Ne aš ėjau druskos pasiskolinti – nedrįsau, pirma atėjo ji. Ir tas nuoširdumas nepažįstamo žmogaus sujaudino iki širdies gelmių! Net seserim vadindavom viena kitą. Tokio žmogaus, nors jau žilo plauko sulaukiau, nesu sutikusi niekada – svajotoja, romantikė, tik gero linkinti visiems, nors pati daug skriaudų patyrusi, bet užmiršusi. Sakydavau jai: Karilėle, tu mano geriausia mokytoja. Tą namą statė ne sau, o visiems Girdžiams, sakė: išjudinsiu aš tuos Girdžius“, – pasakojo Onutė, gyvą prisiminimą sudėjusi eilėmis, braukdama širdgėlos ašarą.
Jurbarko Konstantino Glinskio teatro režisierė Danutė Samienė sakė tebeturinti Karilei įsipareigojimą: „Pirmiausia susipažinau su jos mama Elena Baltrušaitiene. Sutarėm, kad įsteigsiu Vlado Baltrušaičio nominaciją geriausiai spektaklyje dainuojančiam artistui. Karilė darė eskizus. Ji nesuspėjo... Bet liepą nominaciją jau teiksim, ji vadinsis „Veidu į Lietuvą“, nes toks buvo lietuvių judėjimo Amerikoje, kuriame dalyvavo V. Baltrušaitis, šūkis.“
Almą Budrytę-Busch su Karile suvedė... papūgos. Jurbarkietė namie turi tų įspūdingų paukščių, o Karilė savąsias Čyną, Džiazą ir Rūną, kurias šnekindavo lietuviškai, angliškai ir truputį ispaniškai, atsivežė iš Amerikos. Kaip ir Tibeto terjerus Tibą ir Blizgę. Karilės dukros – Vėjūnė ir Aura liko Amerikoje. Vaikai suauga ir nori gyventi patys – sakė Karilė. Po keleto metų gyvenimo Lietuvoje pirmąkart į Ameriką ji skrido aplankyti gimusios savo pirmosios anūkės. „Kai Karilė atvažiavo pas mane, ji atvežė lauktuvių mano papūgoms– kedro riešutukų! Maniškės tokių gal net ragavusios nebuvo“, – pažinties pradžią su Karile prisiminė Alma.
Girdžiškė Laima Pernarauskienė pasakojo, kad jos mamytę su Baltrušaičiais sieja giminystės ryšiai. Bet susipažino su Karile ne iškart, o kai susiėjo – nuoširdžiai bendravo: jų namuose Karilė svečiavosi ir kartu su mamyte, ir su savo svečiais, kartą – su garsiosios antropologės Marijos Gimbutienės dukra Živile. „Fantazija jos buvo beribė, atrodė, kad mūsų mintys nespėja su jos užmojais“, – apie Karilę sakė Laima.
Jurbarkiečio kompozitoriaus Kęstučio Vasiliausko tėvas Benediktas Vasiliauskas, muzikos mokytojas, dirigentas ir chorvedys, smetoniniais laikais buvo geri draugai su Vladu Baltrušaičiu, yra kartu dainavę ir groję.
„Vakar man skambino ponia Baltrušaitienė ir prašė padėkoti visiems, kurie atėjo paminėti Karilę. Džiaugiasi, kad ją prisimena...“, – sakė K. Vasiliauskas, renginyje Girdžiuose virkdęs smuiką Karilės atminimui.

Danutė KAROPČIKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook