Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Aukso vainikas brandina tradicijų puoselėtojus

Aukso vainikas brandina tradicijų puoselėtojus (0)

2014-12-06

Į Tauragės krašto muziejuje surengtą liaudies meno konkursinės parodos „Aukso vainikas“ regioninio turo uždarymo šventę buvo pakviesti ir aštuoni kūrėjai iš Jurbarko rajono. Laimutės Juzikėnaitės-Ašmonaitienės, Onos Jasaitienės ir Angelės Grabauskienės darbai įvertinti Lietuvos liaudies kultūros centro diplomais.

Jau dešimtą kartą liaudies meistrai varžosi dėl „Aukso vainiko“ – 2005 metais Lietuvos liaudies kultūros centro įsteigto apdovanojimo. Kasmet rengiamos rajoninės, regioninės ir respublikinė parodos sukviečia gausų būrį kūrėjų, kurių darbuose tebėra ryškios liaudies meno tradicijos bei atsispindi tautos etninis unikalumas. „Aukso vainikas“ teikiamas ir geriausi liaudies meistrai apdovanojami Trijų Karalių dieną.
Spalio pradžioje „Aukso vainiko“ rajoninėje parodoje Jurbarko krašto muziejuje savo darbus eksponavo 8 liaudies meno kūrėjai: nuolatinė tautodailės parodų dalyvė Laimutė Juzikėnaitė-Ašmonaitienė, smalininkietės tapytojos Teresė Plienaitienė ir A. Grabauskienė bei karpinius ir megztas riešines pristačiusi Vida Povilauskienė, margučius eksponavo Ramutė Matijošaitienė iš Vencloviškių kaimo ir skirsnemuniškė O. Jasaitienė. Pirmą kartą savo megztas riešines konkursui pristatė Pilies kaime gyvenanti Gražina Dzedulionienė, o jurbarkietė Gintauta Kievišienė pateikė savo pieštas mandalas.
„Apie konkursą skelbiame spaudoje, ir kasmet atsiranda žmonių, kurie patys pasisiūlo dalyvauti. Bet labiausiai kūrėjus pavyksta prikalbinti pakvietus asmeniškai. Kasmet telefonu skambinu apie 15 žmonių, bet ne visi sutinka dalyvauti. Sužinoti ir pažinti daug kuriančių žmonių padėjo prieš keletą metų Kultūros skyriaus vyr. specialistės Reginos Kliukienės rengta ekspedicija. Nors kuriančiųjų nemažai, ne visų darbai atitinka tradicinio liaudies meno kriterijus – konkurso nuostatai labai griežti“, – sakė šios parodos kuratorė Jurbarko krašto muziejaus muziejininkė Adelija Meizeraitienė.
Didelės darbų įvairovės rajoniniame ture, pasak A. Meizeraitienės, šiemet nebuvo – nedalyvavo audėjos, medžio drožėjai, kalviai. Muziejininkės nuomone, ir organizatoriai jau turėtų ką nors keisti šiame konkurse – skleisti informaciją iš anksto, o ne tik prieš pat parodą, peržiūrėti vertinimo kriterijus, nes paroda ir patiems kūrėjams darosi nebeįdomi, nesulaukia ji ir daug žiūrovų. Aktyviau galėtų įsijungti rajono tautodailininkų klubas.
Darbus vertino dailininkės Gabija Viduolytė ir Rasa Grybaitė bei muziejininkės Aida Drejerienė ir A. Meizeraitienė.

Marginti išmokė tėvelis

Onos Jasaitienės skutinėti margučiai „Aukso vainiko“ Tauragės regiono ture įvertinti III vieta, o meistrei atiteko Lietuvos liaudies kultūros centro padėka už dalyvavimą konkurse ir liaudies meno tradicijų puoselėjimą.
Skirsnemuniškė puoselėja savo amžinatilsį tėvelio Prano Brazausko meistrystę ir vadina tai braižymu, nes taip sakydavo ir tėvelis. „Pradžioje braižiau su paprastu peiliu – tik turi būti labai aštrus, mažiukas. Tėtis buvo specialų pasidaręs, iš labai kieto metalo, paskui gavo medicininį skalpelį – tas irgi labai tiko“, – pasakojo Onutė. – Braižiau ir metalo pjūkliuku – jis labai aštrus, bet paimti nepatogus. Dabar perku laužomus peiliukus – ieškodamas, kaip geriau, viską išbandai.“
Raštus Onutė sugalvoja pati, ir iš milijono margučių nebus dviejų vienodų. Milijoną meistrė jau, ko gero, bus išbraižiusi, nes pradėjo vaikystėje ir kasmet prieš Velykas po keliasdešimt išskutinėja, o antrą Velykų dieną vėl turi imtis to paties darbo, kad pati turėtų kuo pasidžiaugti, nes visus išdovanoja. Parduoti širdis neleidžia, nes vieną margutį skutinėja keturias valandas, o paprašyti tegali irgi tik 4 litus – argi tiek tevertas rankų darbas?
Dar margintoja atrado, kad žąsų ir ančių kiaušiniai – žymiai tvirtesni. „Vištos kiaušinį braižai braižai, žiūrėk, jau baigi – trekšt, ir sulūžo. Dabar braižau tik antinius. Bet juos nudažyti sunkiau, pirma reikia nušveisti riebalinį sluoksnį“, – pasakoja meistrė.
Dažo cheminiais dažais. Tos spalvos, pasak Onutės, ir netiko vertintojams Tauragėje. Moteris prisimena, kad jos mama dažydavo svogūnų lukštais – margučiai išeidavo tamsiai ir šviesiai rudi.
„Ko jie įsikibę į tą senovę?“ – toks klausimas kyla Onutei, kuri daro gausybę įvairiausių rankdarbių ir „Aukso vainiko“ parodoje yra jų rodžiusi, tik ne visi atitiko, pasak jos, senovės reikalavimus. Bet kūrėja nepasiduoda – daro tai, kas jai gražu, ir kitąmet į konkursą žada vežti gobeleno paveikslėlius. Audžia juos savitu būdu, naudodama adatą, galbūt tai irgi netradiciška, bet juk ir senieji liaudies meistrai patys sugalvodavo, kuo ir kaip pagražinti savo buitį.
Onutei malonu, kad skutinėti margučius moka ir dukra, o dar geriau anūkės Greta ir ypač jaunesnioji – Monika. Taip ir gyvuoja tradicija.

Molberto trauka

Angelės Grabauskienės tapyti paveikslai regioniniame „Aukso vainiko“ ture įvertinti III vieta. Moteriai smagu, kad jos paveikslai pastebėti ir įvertinti kaip tradiciniai tautodailės darbai, nors piešia ji ne dėl įvertinimo ar tradicijos tęstinumo, o kad mėgsta, ir atsistojusi prie molberto ilgai negali nuo jo atsitraukti.
„Tikriausiai mano paveiksluose tradiciją labiausiai atitinka siužetai, juk ir savamoksliai liaudies dailininkai piešė tą aplinką, kurioje patys gyveno. Pastebėjau, kad ir žmonėms gražiausi tie mano paveikslai, kuriose pavaizduotas vietas jie atpažįsta. O atpažįsta beveik viską, nes dažniausiai piešiu Smalininkų apylinkes“, – sakė Angelė. Konkursui pateiktuose paveiksluose nutapyta samanota bakūžė Žirniškių kaime, didysis 2010 m. pavasario Nemuno potvynis, už pylimo besileidžianti saulė.
Kokią tapybos techniką naudojo senieji tautodailininkai, Angelė nesidomėjo. Ji tapyti mokėsi Viešvilės dailės studijoje pas dailininkę Eglę Untulytę. „Dabar galėčiau pamokyti ir kitus, bet tik technikos, visa kita žmogui turi būti duota“, – mano tapytoja.
Piešti Angelė norėjo nuo vaikystės ir baigusi 8 klases svajojo studijuoti dailę, tik tėveliai neišleido. Tapo pradinių klasių mokytoja. Tai universalus mokytojas – viską turi mokėti: šokti, groti, megzti, vaidinti. Bet Angelę labiausiai traukia dailės darbeliai. Pabandė klijuoti paveikslėlius iš šiaudelių, iš augalų. Daro labai gražius atvirukus iš augalėlių – velykinius ir kalėdinius. „Labai kruopštus darbelis, bet man patinka. Labiausiai – kompozicijos kūrimas, o paskui tik suklijuoji. Dabar mano laikas ir ištirpsta tokiuose darbuose“, – sakė šiemet mokykloje jau nebedirbanti smalininkietė.

Mėgaujasi kūryba

Jurbarkietė L. Juzikėnaitė-Ašmonaitienė „Aukso vainiko“ diplomų nebesuskaičiuoja – ji dalyvavo beveik visose konkursinėse parodose, kūrėja yra pelniusi ir Geriausio liaudies meistro vardą. Nenuostabu, nes su menais – visas gyvenimas.
Šiemet L. Juzikėnaitė-Ašmonaitienė konkursinėje parodoje eksponavo grafikos technika atliktas knygų iliustracijas ir regioniniame ture jos įvertintos II vieta.
Laimutės grafikos technika ypatinga – mažulyte plunksna tušu ji baksnoja popieriaus lapą ir iš smulkių taškelių sukuria vaizdą. Panašia technika nutapyti ir šlovę autorei pelnę paveikslai, tik naudojant ne tušą, o sausus akvarelinius dažus. „Niekas taip nedirba – čia mano pačios sugalvota. Kas galėtų taip žaisti? Visi nori padaryti greitai. O man patinka! Fantastika!“, – džiūgauja tautodailininkė ir prisipažįsta, kad ryte sėdus prie grafikos lakšto neretai bedirbant užklumpa naktis, svyla puodai, be dėmesio lieka ištikimas draugužis šunelis Bonis.
Tautodailininkei labiausiai patinka iliustruoti knygas, ir jau 12 autorių knygų yra išleista su Laimutės iliustracijomis.
Ir tapydama, ir iliustruodama knygas, ir megzdama – raštuotas kojines, pirštines, riešines, kurioms pirmiausia reikia nusipiešti raštą, paskui susiverti jį ant siūlo, o tik tada imtis virbalų, – moteris mėgaujasi kūryba. Kai rodo savo darbus, džiaugsmu žiba jos akys, o pasakoja su teatrališkomis intonacijomis ir mostais, mat yra ne tik užsigimusi dailininkė, bet ir aktorė, sukūrusi daugybę įsimintinų vaidmenų Jurbarko Konstantino Glinskio teatre.
Dailės pradžiamokslį Laimutė gavo iš savo mamutės. „Ji išmokė piešti zuikučius. Spalvų nebuvo, tik pieštukas: vienas jo galas mėlynas, kitas – raudonas. Paskui nupirko man akvarelę: patepi vieną spalvą, kitą – koks stebuklas, koks grožis! O pradžios mokykloje pirmiausia savo piešinius rodydavau tėtukui – jis buvo auksarankis ir man – autoritetas“, – pasakoja vaikiškai viskuo džiaugtis nepamiršusi tautodailininkė.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook