Balsavimas

Ar pritartumėte Vidos Rekešienės ir Dariaus Juodaičio grįžimui į rajono politiką?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Bandonija – vyrų gyvenimo karalienė

Bandonija – vyrų gyvenimo karalienė (1)

2010-02-10

„Eržvilko bandonijos" - nematerialiosios kultūros paveldo vertybė. Taip nusprendė Lietuvos liaudies kultūros centro sudaryta ekspertų komisija. Nuo pat ansamblio įkūrimo - kone keturis dešimtmečius - jame grojantys Stanislovas Sabonaitis, Antanas Janušas ir Petras Petraitis nelaiko savęs vertybėmis, tiesiog groja, nes tai yra svarbus jų gyvenimo darbas. Dar todėl, kad grojimo malonumu užkrėstų kitus ir išmokytų prakalbinti ypatingą instrumentą - bandoniją, kad unikalus kultūros reiškinys - Eržvilko bandonijos - neišnyktų.

Gyvenimo metų ir darbų užgrūdintos vyriškos rankos atsargiai iškelia iš dėklo instrumentą - taip švelniai apkabinama mylima moteris ar glostoma vaiko galvelė. Susėda puslankiu, ant kelių susisodina bandonijas ir - pasilieja melodijos, viena už kitą gražesnės... Per šitiek metų kiek tų valsų, polkų, fokstrotų sugrojo senieji bandonininkai ir vis tebeskamba jų muzika, nes be grojimo gyvenimas - ne gyvenimas.
„Eržvilko bandonijų" įkūrimo data laikomi 1976-ieji, tais metais ansamblis jau dalyvavo respublikinėje Dainų šventėje. Pirmųjų muzikantų buvo 9, tarp jų eržvilkiškis Stanislovas Sabonaitis ir Kartupiuose gyvenantis Antanas Janušas, kiek vėliau prisidėjo Petras Petraitis iš Kalnėnų. Šie trys - vyriausieji - tebegroja savo ir kitų džiaugsmui, likusieji jų jau klausosi iš Amžinybės. O gal ir ten skamba linksmos ir graudžios bandonijos melodijos?
Bet praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio vidurys nei Stanislovui, nei Antanui, nei Petrui nebuvo pirmasis žingsnis į muzikos garsų pasaulį - ten jie įžengė vaikystėje, kai sužavėti muzikos patys savarankiškai išmoko groti. „Seilė tįsdavo, kai vaikystėje išgirsdavau grojant", - išsitaria P. Petraitis.
S. Sabonaičio visa giminė buvo muzikantai. Stanislovą groti pamokė tėvas, pats išmokęs iš savo tėvo. „Tėvo buvo keturi broliai, vienas jų vargonininkas, ir sesuo - mokytoja, ji grojo smuiku. Buvo Sabonaičių šeimos kapela, ir aš joje Smetonos laikais eidamas į pradžios mokyklos antrą skyrių jau grojau", - pasakoja Stanislovas ir prisimena, kad groti teko ne tik bandonija, bet ir kontrabosu, gitara, bajanu - vaikui duodavo tą instrumentą, kuriuo nebuvo kam groti. Ir dabar, jau įkopus į aštuntąjį gyvenimo dešimtmetį, nėra dienos, kad Stanislovas nepaimtų savo mielos bandonijos, nes muzika - geriausias ne tik sielos, bet ir skaudamų kojų vaistas.
„Be muzikos negyvensi, - pritaria A. Janušas, net trijose „Grok, Jurgeli" šventėse pelnęs muzikantų muzikanto vardą. Antanas groti išmoko būdamas gal devynerių, pirmiausia armonika. Kiek vėliau atėjo bandonija, o dabar sako dažniau paimantis akordeoną.
Kaip vyrams, kurie dirbo sunkius ir svarbius darbus, rūpinosi šeimomis, užteko laiko ir noro groti? „Grojimas ir yra svarbiausias darbas, - visiškai tuo tikras sako Antanas. - Pareidavau nuo traktoriaus pavargęs, sušalęs, pirmiausia, nė nevalgęs, sėsdavau pagroti."
O kiek vakaruškų atgrota! „Bandonija, smuikas, kontrabosas, - vardija Stanislovas, - gera kapela, gera muzika." Vakarėliai su vaidinimais mokyklose, linamynio, kūlimo pabaigtuvės - visur reikalingas geras muzikantas. Tik tokia jau - ne visada linksma - muzikanto dalia: vinguriuoji polkas, valsus, fokstrotus, o kitas šokdina tavo merginą ir namo palydi. Eini pėsčias, sunkų instrumentą, kartais ir ne vieną, nešinas.
Kviesdavo vyrus ir į vestuves. „Visa Lietuva apvažiuota", - sako A. Janušas. Neslepia muzikantas ir to, kad vestuvėse gerai uždirbdavo: „Jei per mėnesį būdavo dvejos vestuvės, uždirbdavau daugiau nei su traktorium per visą mėnesį." Ne per seniausiai Antanas dar grojo šešiasdešimtmečio baliuje Kražiuose, o Petras prieš keletą metų - vestuvėse Jurbarke. Dabar juos retai kviečia, nes dabar - kitokia muzika, bet seniesiems bandonininkams ji nepatinka. „Negaliu žiūrėti tų šiuolaikinių žvaigždžių per televizorių, jų dainos iš vieno sakinio. Scena yra šventas dalykas ir su nuogais užpakaliais eiti į ją negalima", - sakė S. Sabonaitis.
Nors jų merginas šokdindavo kiti, nors grojo kitų vestuvėse, muzikantai sukūrė laimingas šeimas. Nors dėl savo muzikų dažnai nebūdavo namuose, vyrai sako, kad žmonos juos suprato. Antanas eidamas groti dažniausiai vesdavosi ir savo dabar jau amžinatilsį žmoną: „Jei šeimininkai nesusiprasdavo jos pakviesti, aš pats primindavau." Petras su žmona, kuri ir pati truputį groja, vasario 15-tą švęs deimantines vestuves.
Muzikantų moterims tekdavo vienoms šienauti, dirbti kitus ūkio darbus, kai bandonininkai savaitei išvažiuodavo į Dainų šventes ar koncertus. Bronislava Sabonaitienė sako, kad gyventi su muzikantu kartais įkyri, nes kasdien groja. Taip sako, žinoma, juokais, antraip argi įsileistų į namus visą ansamblį - „Eržvilko bandonijų" repeticijos dabar dažniausiai vyksta Sabonaičių namuose.
„Yra buvę visokių nutikimų, juk tam ir muzikantai, kad šposus krėstų", - sako senieji bandonininkai. Bet to, ką patys yra iškrėtę, pasakoti nelinkę, tik prisimena linksmų ir ne itin nutikimų iš kelionių ir koncertų. Važiuodami į Vilnių senutėliu nešildomu „paziuku" pasikeisdami ėjo pasėdėti prie variklio, kad visai nesušaltų. „Keikėmės, sakėm - daugiau nevažiuosim, bet kai tik pakviečia, vėl važiuojam", - šnekėjo vyrai. Kvatojo prisiminę, kaip koncertuojant Mičiurino sodininkystės ūkyje vienam „vyniuko prilupusiam" muzikantui vadovas dėjo per skrybėlę, o ši nuskriejo į žiūrovus - tiesiai į pirmą eilę, kur sėdėjo valdžia, kažkokie ministrai: „Visi plojo, galvojo, kad čia vaidinimas, kad taip surepetuota."
Per koncertą Maskvoje „Eržvilko bandonijas" išgirdo ispanai ir pakvietė visam mėnesiui į savo šalį. Vyrai prisimena, kaip po maudynių Atlanto vandenyne per koncertą visą kūną ėmė neapsakomai niežėti, norėjosi kasytis: „Graužė vandenyno druska, nes nežinojom, kad išsimaudžius dar būtinai reikia po dušu nusiprausti, mes tik atsigėrėm to vandens."
Kone tris dešimtmečius „Eržvilko bandonijos" buvo populiarus, visų pageidaujamas, mėgiamas, visur kviečiamas kolektyvas, nes toks - vienintelis, unikalus. Buvo, tebėra ir bus, nes 2004 m. Jurbarko kultūros centre buvo įkurta bandonijos mokykla, o jos mokytojai - senieji bandonininkai. P. Petraitis turėjo 7 mokinius. „Tik jauniems greitai nusibosta, - sako jis. - Labai gerai išmoko groti Lukas Birgiola, bet jis išvažiavo į Vilnių." Bandonijų ansamblyje dabar groja ir Petro kaimynė, jo išmokyta Irena Skrodenienė. P. Petraičio mokinys yra ir bandonijų mokyklos vadovas Valdas Žemaitis.
„Kaip mane Dievas dar laiko, juk jau tiek mano mokinių, žymiai jaunesnių, nebėra", - susimąsto A. Janušas, pas kurį bandonijos mokslus eina ne tik jurbarkiškiai. Pas Antaną, pasak V. Žemaičio, bandonininkai važiuoja tobulintis, nes jis moka labai daug melodijų.
S. Sabonaitis gali didžiuotis, kad trys jo mokiniai groja labai gerai. „Nes jie patys norėjo, - sako bandonijos mokytojas ir vardija, - Dovaldas Kaukas, Justinas Vedeckis ir Lina Lukošienė - jai užteko pusantros valandos, parodžiau - ir moka."
19 a. viduryje pradėta gaminti Vokietijoje bandonija yra ypatingas instrumentas - stumiant ir traukiant dumples garso tonacija keičiasi. Yra sakoma, kad lyginant su bandonija, armonika - tik išmaldai prašyti.
Į Lietuvą, pasak kraštotyros specialistės Reginos Kliukinės, bandonijų atsivežė kareiviai I pasaulinio karo metais. Kraštotyrinėje medžiagoje užfiksuota, kad Skliausčių kaime prie Varlaukio vokiečių kareiviai bandonijomis grojo kartu su vietiniais. Muzikalesni tą grojimą greit išmoko, maistą mainė į bandonijas. Pasak A. Janušo, jo jaunystės laikais bandonijų parveždavo iš Rygos - 20 a. viduryje lietuviai važiuodavo prekių į Latvijos sostinę. Lietuvos laikais bandoniją galėdavai nusipirkti už karvę - abiejų kaina buvo pusantro šimto litų. Dabar šis instrumentas irgi kainuoja panašiai kaip karvė.
Kad bandonijų ansamblis susikūrė būtent Eržvilke, nuopelnas atitenka Algimantui Striaukui, kuris būdamas Eržvilko kultūros namų direktoriumi dar 1974 metais ėmė burti bandonininkus. Kolūkis nupirko 3 bandonijas - viena jų tebegroja S. Sabonaitis. „Kai nupirko, ji jau buvo nenauja. 1927 m. remontuota - tokį įrašą rado dumplėse, kai ją vėl reikėjo paremontuoti", - pasakoja S. Sabonaitis. Bandonijas remontavo Raseiniuose gyvenęs Butkus - „pasaulinis meistras, ir pats daręs instrumentus", pasak P. Petraičio, kuris iš Butkaus irgi buvo pirkęs tris bandonijas. „Kupčiavai jomis kaip čigonas arkliais", - mesteli Petrui Stanislovas, iki šiol ištikimas savo pirmajam instrumentui.
Per gyvenimą daugybę instrumentų turėjęs A. Janušas dabar groja žalios spalvos bandonija - tik bumbulas vienas nutrūko. Vyrai nežino, kas taip išmislijo, bet purūs spalvotų siūlų bumbulai - būtina bandonijos puošmena.
Gražiausia bandonija P. Petraičio, dar vadinama koncertina, o liaudiškai - konstantinka, apie 1920 m. pagaminta Čikagoje, blizganti, spalvotais stikliukais papuošta „Perlų karalienė". Karalienė ar ne, bet šių vyrų gyvenime bandonija užima karališką vietą, nes be grojimo - koks gi čia gyvenimas.

Danutė karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook