Balsavimas

Kaip vertinate rajono politikų lakstymą per partijas ir frakcijas?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Baroko išraiškas gludino dvejus metus

Baroko išraiškas gludino dvejus metus (0)

2017-03-04

Šeštadienį Vinco Grybo memorialiniame muziejuje atidaryta suaugusiųjų dailės studijos tapybos darbų paroda. Tai – projekto „Išraiškos“ II dalis „Mokomės iš meistrų“. Pirmoji dalis – „Gyvenimo grimasos“ buvo pristatyta prieš metus.

Nuo grimasų iki šedevrų
Projektas prasidėjo prieš porą metų. Pirmojoje dalyje studentės gavo užduotį nutapyti netradicinius veidus – grimasas.
Atidarant pirmąją „Išraiškų“ parodą moterys jau dirbo prie daug sudėtingesnių darbų, skirtų antrajai projekto daliai – „Mokomės iš meistrų“. Studijos lankytojos rinkosi žymiausių baroko amžiaus dailininkų kūrinius ir sudėtinga lesiruotės technika bandė atkartoti jų fragmentus. Teko perprasti techniką, pabandyti išgauti tai, kas žavi didžiųjų meistrų paveiksluose – šešėlius, erdvę, spindesį, gyvumą. Darbą dar labiau apsunkino žinojimas, kad šalia kabės originalo reprodukcija.
„Kiekvienais metais studentėms sugalvojame iššūkių. Šis galbūt buvo per sunkus, nes darbas ėjosi tikrai labai sunkiai“, – sakė studijos vadovė R. Grybaitė. Lesiruotė – tapymo būdas, kai tapoma plonu skaidrių arba pusiau skaidrių dažų sluoksniu ant paveikslo paviršiaus, o apačioje esantis piešinys ir spalvos persišviečia. Visi sluoksniai turi gerai nudžiūti, o tepant dar vieną reikia pajausti rezultatą. Darbas užbaigimas tepant vieną ar kelis sluoksnius lako.
Pati R. Grybaitė lesiruotės technikos mokėsi tik šeštame kurse – magistrantūroje. Ji norėjo susipažinti su šia technika, nors vitražistams jos mokytis nereikėjo. Tapybos studentai ją bando įveikti taip pat gal tik 3-4 kurse, todėl dailės studijos moterys, išdrįsusios imtis šio projekto, vertos ypatingos pagarbos. 
Didžiųjų dailininkų paradas
„Muziejus dviem mėnesiams įsigijo labai prabangią kolekciją, kurioje – Karavadžo, Rubenso, Botičeli, Rembranto, Džiuzepės de Ribera darbai“, – pristatydama parodą sakė R. Grybaitė. Parodos atidarymą lydėjo skaičius 17 – ji atidaroma 2017 m., tiek metų veikia suaugusiųjų dailės studija, parodoje eksponuojama 17 kūrėjų darbai, o beveik visi dailininkai, pagal kurių darbus tapė studentės, dirbo 17 amžiuje. 
Pasak R. Grybaitės, kūrėjų galvose lūžis įvyko dar piešiant grimasas, nes iki tol buvo mąstoma saloniškai – ar tiks šis paveikslas mano kambaryje, ar bus gražu. Baroko dailininkų darbuose buvo ieškoma išraiškingų veidų, psichologinių portretų.
Jolanta Tamošaitienė pasirinko Rembranto 1659 m. autoportretą, kuriame jis jau senas, bet charakteringo ir itin išraiškingo veido, Romualda Endriukaitienė ryžosi tapyti perlais pasipuošusią Juditą, kuri rankoje laiko nupjautą galvą, iš Rubenso paveikslo tik sužinojusi jos legendą – Judita buvo herojė, išgelbėjusi tautą ir apgynusi ją nuo užpuolikų. Daina Tolpežnikienė pasirinko išraiškingą Etjeno Pioto „Mergaitę su raudonu šaliu“, Irmina Masiokaitė-Ambrozevičienė tapė Pietro Perudžino „Šv. Mariją Magdaleną“, o Ramutė Bakanienė įveikė Eženo Delakrua „Išprotėjusią moterį“. 
Laima Mickūnienė, Diana Griškuvienė, Onutė Siaurusaitienė ir Odeta Kniečiūnienė nepabūgo Karavadžo meistrystės ir nutapė jo paveikslų fragmentus,  o Sandra Mielkaitytė, Alma Budrytė-Bush ir Birutė Mockienė rinkosi Rembrantą.
Džiuzepės de Riberos kūrinių epizodus kūrė Vilija Dovydaitienė ir Daiva Mockienė, Vilmanta Šulskienė palinko prie Žordžo de la Tūro „Magdalenos prie degančios žvakės“, Jurgita Davidavičienė džiaugėsi Sandro Botičelio „Pavasariu“, o Romutė Gervylienė flirtavo su Gerito van Honthorsto „Sąvadautoja“. 
Pasak R. Grybaitės, šios parodos galėjo ir neišvysti muziejaus lankytojai, nes darbas vyko labai sunkiai. „Darėme keletą rimtų susirinkimų, pertraukų, per kurias atsirado galvų-akmenų, Valentino dienos darbų parodos“, – sudėtingą laiką prisimena R. Grybaitė. Ir tik pasiragindamos, net papriekaištaudamos viena kitai moterys darbus užbaigė. Kelioms nepavyko, nes šiems kūriniams reikėjo ypatingos disciplinos – praleidus dėl ligos ar darbo užsiėmimą jau galėjai kitų ir nepavyti. Tačiau tos, kurių darbai parodoje kabo, spinduliavo pasididžiavimą bei džiaugsmą savimi.
Skyrė vyrams
Onutė Siaurusaitienė, dailės studiją lankanti apie 12 metų, tapyti Karavadžo paveikslo „Š. Jonas Krikštytojas“ fragmentą pasirinko dėl to, kad jame buvo mielas avinėlis, o jos vyro vardas – Jonas. „Maniau, padarysiu vyrui dovaną. Gaila, kad šiandien jis negalėjo ateiti ir paveikslo dar nematė. Bet šį kūrinį iš visos širdies skiriu jam“, – sakė Onutė.
Darbas buvo sunkus, tikras išbandymas. Atgaiva tapo kiti projektai.
„Mūsų viskas ištapyta, išbaigta, iki galo padaryta. Tai ne visada matome lankydamos įvairias parodas“, – mano Onutė. Didelio formato darbus visada lengviau tapyti, o su mažais – tokiais, kaip šioje parodoje, daug daugiau vargo. „Jei kas mano, kad mes į studiją ateiname pasimėgauti kūryba, klysta. Mes čia juodai dirbame“, – tvirtino moteris.
O. Siaurusaitienė savo darbu liko patenkinta. Moteris išdavė, kad po parodos visi paveikslai bus įrėminti prabangiuose barokiniuose rėmuose. „Visi mūsų darbai ilgai keliauja – po parodas, pilis, dvarus, todėl nežinia, kada jį pasikabinsiu savo kambaryje“, – sakė Onutė.
Daiva Mockienė – viena iš suaugusiųjų dailės studijos senbuvių, tvirtino, kad labai sunku nebuvo. „Turėjome nemažas pertraukas, todėl nesikankinau“, – sako buvusi biologijos mokytoja, ir pripažįsta, kad tapyba nėra jos mėgiamiausia meno rūšis. 
Daiva pasirinko paveikslą „Šv. Andriejus“, nes ją traukė seni vyriški bruožai – tokių dar nebuvo tapiusi. „Andriejus man priminė mano vyro bruožus, todėl buvo smagu jį tapyti“, – tikina menininkė. Sunkiausiai jai sekėsi piešti šv. Andriejaus plaukus. 
Nors prie darbo D. Mockienė tvirtino nesikankinusi, pripažįsta, kad lesiruotės technika – tikrai sudėtinga.
Papildė muzika
Kad kūrėjoms pavyko, patvirtino susižavėjimo žodžiai ir gėlių puokštės. Paveiksluose nutapytų personažų akys dar labiau sublizgo, skruostai paraudo suskambus barokinei muzikai. Gražiausius kūrinius paveikslų autorėms ir žiūrovams dovanojo senovinės muzikos ansamblis „Tocco Musicale“ – Laura Kairienė, Lina Lukošienė bei mažoji jų mokinė Ugnė.
Pristatydama atliekamus kūrinius L. Lukošienė pastebėjo nemažai sutapimų – jų grojamos muzikos natos, datuotos, kaip ir dailininkų paveikslai, 17 amžiumi, viename šalia muzikančių kabančiame paveiksle moteris groja liutnia – instrumentu, kuriuo groja ir Lina, kitame paveiksle pavaizduotas pavasaris ir sodelis, pavasariški kūriniai skamba ir „Tocco Musicale“ repertuare. „Šalia mūsų kabo Romutės Gervylienės paveikslas, o mes jums pristatome jos sukurtą rūbą, kuriuo vilki Ugnė“, – sutapimus vardijo L. Lukošienė, taip pat pasipuošusi R. Gervylienės kurta suknia.
Baroko muzika susiliejo su tos pačios epochos dailės kūriniais, o parodos lankytojai galėjo mėgautis menų bendryste.
Priėmusios sveikinimus paveikslų kūrėjos laikinai su jais atsisveikino. Užbaigus svarbų ir didelį darbą dažnai atsiveria tuštuma, tačiau tai negresia dailės studijos moterims. Dar nepasibaigus renginiui jas rimtam pokalbiui pakvietė senas muziejaus draugas, draugijos Europa-Lakdalis-Europa narys iš Belgijos, Jurbarko miesto partnerio – Lakdalio, Džonis Peisas (Johnny Peys). 
D. Peisas rengia projektą, apimantį šešias Europos Sąjungos šalis, kurio esmė – per meną vykdyti integraciją. „Graikai į meno projektus įtrauks romus, belgai – pabėgėlius sirus, mes norėtume dirbti su socialinę atskirtį patiriančiais žmonėmis“, – apie būsimą projektą pasakojo R. Grybaitė. Šie žmonės turėtų dalyvauti meno edukacijose, projektuose, bus kuriamas filmas. Projektas turi būti parašytas ir Briuselio projektų vykdymo agentūroms pateiktas iki kovo pabaigos, todėl visą savaitę po parodos atidarymo virs darbas – bus ruošiami planai, generuojamos idėjos. 
Jūratė Stanaitienė



« Back

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook