Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Dailieji amatai – patrauklus užsiėmimas

Dailieji amatai – patrauklus užsiėmimas (0)

2011-08-08

Iš tošies gaminti apyrankes ir švilpynes patiko daugeliui stovyklautojų, todėl amato mokytoja Raimonda Ramanauskienė (centre) vos spėjo aiškinti, kaip ką daryti.

Paskutiniąją liepos savaitę Smalininkuose stovyklavęs Jurbarko ir Lenkijos Drohiczyno rajono (Palenkės vaivadija) jaunimas ne tik smagiai praleido laiką, bet ir daug išmoko – dviejų šalių vietos veiklos grupių projektas sudarė jiems galimybę pažinti senuosius kaimystėje gyvenančių tautų amatus ir įgyti pirmuosius amatininkystės įgūdžius.

Jurbarko rajono vietos veiklos grupės „Nemunas“ bei Palenkės ir Mazovijos vaivadijose veikiančios  vietos veiklos grupės „Tygiel Doliny Bugu“ prioritetai, regis, tokie patys – abi grupės remia kaimo jaunimo veiklą, ir abi stengiasi išsaugoti senąsias tautų tradicijas, o jos geriausiai atskleidžiamos ir perduodamos per amatus. Šiemet į Lietuvą pakvietę stovyklauti 40 jaunųjų lenkų, kitąmet tokio pat kvietimo sulauks ir jurbarkiečiai, todėl abiejų šalių moksleiviai geriau susipažins su greta gyvenusių tautų kultūra ir tradicijomis.
Stovyklai vadovavusi Jurbarko rajono savivaldybės administracijos jaunimo reikalų koordinatorė Audronė  Balčiūnienė pasidžiaugė, kad vietos veiklos grupė „Nemunas“ į Smalininkus pakvietė pačius geriausius amatų meistrus, o jie sugebėjo patraukliai ir labai įdomiai pristatyti savo darbą.
Pasak A. Balčiūnienės, į stovyklą buvo kviečiami kaime gyvenantys jaunuoliai, o pasiūlymus jiems teikė mokyklų vadovai.
Eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ narys Saulius Česna su būriu jaunuolių drožė pieštukus, gamino pieštukines, skraidančius malūnėlius, senovinius kibirėlius, net suolas, ant kurio susėdę dirbo stovyklautojai, buvo sumeistrautas jų pačių. Meistras atvežė stovyklautojams parodyti kraičkubiliais vadinamų medinių kibirėlių, lietuviškų statinaičių, padėkliukų, indelių, medžio apdirbimo įrankių ir net 10-12 amžiaus skandinavų vikingų medinės puošybos pavyzdžių. Nors dauguma jaunuolių pirmą kartą į rankas paėmė medžio gabalą ir pabandė iš jo kažką padaryti, S. Česna tikino, kad jiems tikrai neblogai sekėsi, o kai kurie net galėtų tapti puikiais meistrais.
Savo mokinius gyrė ir Vilniaus puodžių cecho meistrė Laura Sodeikaitė, mokiusi amatais susidomėjusius jaunuolius lipdyti iš molio ir kaip senovėje degti juos atvirame lauko židinyje. 
„Taip puodus degdavo neolito laikotarpyje, prieš 7 tūkst. metų. Turiu atsivežusi stovyklautojams parodyti keletą to laikotarpio rekonstruotų puodų ir jaunimas bandė daryti kažką panašaus, puošė savo gaminius virvelių dekoru“, – pasakojo restauratorė.
Pasak Lauros, keramikos pradmenų išmokti nesudėtinga, svarbu bandyti ir nenuleisti rankų, jei degant kūrinys virsta šukių krūva. „O mes dirbome smagiai ir produktyviai – vadinasi, vaikams patiko tai, ką darėme“, – džiaugėsi meistrė.
Nors kalvėje buvo daug dūmų ir triukšmo, norinčių čia dirbti dėl to nesumažėjo. Įdomiausia, kad žaizdrą buvo apstoję ne tik vaikinai – taip pat intensyviai prie jo spraudėsi ir merginos. Kalvystės pradmenų mokęs Regimantas Stanaitis iš Lukšių pasakojo, kad pradžiamokslis nėra sunkus – per pusdienį galima ne tik išmokti nusikalti žalčiuką, žiedelį ar pasagėlę, bet ir pajusti, koks tai smagus užsiėmimas ir kiek jėgų žmogui suteikia ugnis.
Kalvio žodžius patvirtino eržvilkiškės Jonė Šeštakauskaitė ir Ieva Petrylaitė, smagiai mojavusios plaktukais. Per pusdienį merginos nusikaldino net po kelis žiedelius, bet iš kalvės pabėgti neskubėjo. „Čia labai įdomi vieta, galėtume ir ilgiau pabūti“, – juokėsi gimnazistės ir gyrėsi, kad per savaitę išmoko ne tik kalviauti, bet ir austi, ir pasigaminti papuošalų iš tošies.
Tošies dirbtuvėse gaiviai kvepėjo mišku ir čaižiai aidėjo švilpynės. Pasirodo, vaikinai ką tik jas pasigamino ir smagiai rungtyniavo, kurio švilpynė garsiau švilpia. Smagias varžytuves kaip mat nutraukė amato mokytoja Raimonda Ramanauskienė, pakvietusi vaikinus ir merginas sukti tošinių karoliukų.
„Tai didelio kruopštumo reikalaujantis užsiėmimas, bet jaunimas jį iškenčia, nes pabaigę sukti karoliukus, imamės daryti apyrankes, o pasipuošti visiems labai norisi“, – juokėsi mažeikiškė, bene vienintelė šalyje užsiimanti tošininkyste. Pasak Mažeikių krašto muziejaus darbuotojos, mediniai ir tošiniai indai buvo gaminami dar akmens amžiuje, o išnyko atsiradus keramikai. Pirmiausia tai įvyko Žemaitijoje, kur buvo kasamas geras molis ir žmonės anksčiausiai išmoko lipdyti puodus.
Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Daura Giedraitienė jaunimą mokė austi juostas vytine technika. „Tai pati seniausia ir pati aiškiausia audimo technika, naudota visame pasaulyje. Labai gerai, kad stovyklaujame su lenkais – pindami juostas, galime palyginti kaip vystėsi abiejų šalių kultūra, rasti tapatumus ir skirtumus. Kadangi visi amatai labai seni, priėjome išvadą, kad viduramžiais gyvenome labai panašiai“, – sakė D. Giedraitienė.
Įdomiausia, kad audimu susidomėjusių vaikinų buvo nė kiek ne mažiau nei merginų, o kai kurie net keletą kartų grįždavo į dirbtuves ir iš naujo ausdavo trispalves juosteles. Prieš Europos krepšinio čempionatą tautinių spalvų juostelės tapo madingiausiu jaunimo papuošalu.
Jaunoji stovyklos vadovė Monika Solovjovaitė entuziastingai pasakojo, kad kalbos barjeras netrukdo bendrauti su lenkais. Nors jie menkai kalba angliškai, o jurbarkiečiai beveik nemoka rusiškai, amatų suartinti stovyklautojai smagiai leido laiką bendrose vakaronėse ir iki išnaktų linksminosi diskotekose.
„Mūsų moksleiviai jau dabar nekantriai laukia ateinančios vasaros, kai galės stovyklauti Lenkijoje. Manome, kad ten dar daugiau išmoksime ir dar geriau vieni kitus suprasime“, – vylėsi A. Balčiūnienė, jau šią savaitę su grupe rajono jaunimo išvykstanti stovyklauti į Laakdalį. Lauktuvių belgams Audronė veža visą krūvą Smalininkuose nukaldintų vinių su įspaudu LT.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook