Balsavimas

Ar pritartumėte Vidos Rekešienės ir Dariaus Juodaičio grįžimui į rajono politiką?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Folkloras išlaisvina, augina ir sotina lietuvybe

Folkloras išlaisvina, augina ir sotina lietuvybe (0)

2017-03-15

Pirmadienį Jurbarko viešojoje bibliotekoje vykęs Lietuvos vaikų ir moksleivių – lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų – konkursas „Tramtatulis“ nebuvo nei garsiai išreklamuotas, nei gausiai dalyvių ir žiūrovų sutraukęs renginys. Tačiau graži ir itin prasminga įžanga į šventinę savaitę.

Ne dėl konkurso
Tradicinė kultūra yra tautos savastis, tai, kas mus skiria iš kitų. Lietuviais liksime nenutraukę tradicijos. Nuo 2005-ųjų rengiamas „Tramtatulis“ būtent to ir siekia – skleisti liaudies kūrybą, skatinti jaunimą domėtis tradicine kultūra, ugdyti folkloro atlikėjus.
Šiemet „Tramtatulio“ rajoninis turas sulaukė vos 7 dalyvių. Padėkos nusipelno vaikus paruošusios vadovės: Eržvilko kultūros centro darbuotoja Gintarė Stirbienė ir Vadžgirio skyriaus – Lina Lukošienė, Jurbarko kultūros centro folkloristė Birutė Bartkutė, „Ąžuoliuko“ mokyklos mokytoja Daina Liorančienė ir vaikų lopšelio-darželio „Nykštukas“ – Reda Pinaitienė. Jų pavardės „Tramtatulio“ kontekste – ne naujos.
Vis mažėjantis „Tramtatulio“ rajoninio turo dalyvių skaičius, pasak savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojos Genovaitės Pocevičienės, greičiausiai liudija ne folkloro, o tik konkurso menkstantį populiarumą. Folkloro kolektyvų, etnokultūros būrelių yra daugelyje ugdymo įstaigų ir kultūros centrų, tik veikia jie ne vien dėl konkursų. 
„Mokyklose nė viena šventė neapsieina be liaudies muzikos, šokių, dainų. Tačiau konkurso nuostatai labai griežti, patekti į kitą turą labai sudėtinga, todėl žmonės praranda ūpą dalyvauti“, – sakė G. Pocevičienė.
Iš krašto senovės
Didelės konkurencijos tarp dalyvių nebuvo – net šešis komisija atrinko atstovauti Jurbarkui regioniniame ture kovo 31 d. Prienuose. Tai keturiolikmetė eržvilkiškė Emilija Barčiauskaitė, dalyvavusi pasakotojų kategorijoje, bei dar dvi pasakorės – 10 metų Liucija Lukošiūtė iš Vadžgirio ir keturmetė Emilija Vasiliauskaitė iš „Ąžuoliuko“ mokyklos „Boružiukų“ ikimokylinės grupės. 
Muzikantų kategorijoje atranką įveikė mažoji Vadžgirio kapela: vienuolikmetis Linas Venckus (bandonija), jau minėtoji Liucija (basedlė) bei aštuonerių metų Matas Balčius (būgnas), bei duetas: tas pats Linas, grojęs dambreliu poroje su kanklininke Ugne Pilkaityte. 
Rajonui atstovaus ir devynerių metų Gabija Petravičiūtė, tradicinio dainavimo besimokanti Jurbarko kultūros centro folkloro ansamblyje „Imsrė“. 
Dalyvių metai akcentuoti ne atsitiktinai – pagal amžių konkursantai skirstomi į 4 grupes. Bet jos svarbios tik komisijai, o eilinis vertintojas negali nematyti, kaip tie vaikai džiaugiasi ir tautiniais rūbeliais, ir lietuviškomis dainomis. Kad ir keturmetės dainininkės Gustė Kapturauskytė ir Kamilė Rimvydaitė iš „Nykštuko“ darželio, kurios neabejotinai būtų pelniusios žiūrovų simpatijų nominaciją, jei tik žiūrovų būtų buvę. 
Vaikai atliko savo krašto folklorą – Antano Juškos užrašytas dainas ir Antano Giedraičio-Giedriaus pasakas, vadžgirietiškas sakmes, žemaitiškas melodijas. Vertintojai gyrė pasakotojus, kad moka tarmę, muzikantus, suvaldžiusius net sudėtingus instrumentus, skardžiabalses dainininkes. 
Komisijos pirmininkė Kauno 1-osios muzikos mokyklos mokytoja Giedrė Ramunė Pečiulienė, kuri prieš 15 metų buvo šio konkurso iniciatorė, negailėjo vaikus ruošusiems mokytojams geranoriškų pastabų. Tačiau su viena komisijos nariai – G. Pocevičienė, lituanistai Daiva Malskytė, Danutė Sabonaitienė, Saulius Ambrozaitis – nenorėjo sutikti. 
Komisijos pirmininkė mano, kad pasakotoja E. Barčiauskaitė daugiau laimėtų pasirinkusi tekstą apie piliakalnius, mat ir „Tramtatulis“ skirtas šiemet minimiems Piliakalnių metams. „Tekstai būna skirtingos vertės, šimtas metų folklorui – nedidelis amžius, 3-4 šimtų metų legendos kur kas vertingesnės. Be to, kuo toliau tuo labiau einame prie buitinių dalykų, baidomės filosofinių“, – sakė pirmininkė ir siūlė keisti tekstą. 
E. Barčiauskaitė pasakojo apie Škaplierinę – pagal tekstą, parašytą garbaus Eržvilko mokytojo amžinatilsį Jurgio Algimanto Striauko, kurį eržvilkiškiai, o ir pati pasakotoja, puikiai atsimena. Keturiolikmetė pasakodama minėjo žinomas vietas ir vardus, kalbėjo apie Škaplierinės atlaidus, kurie tebėra, nors jau kitokie. 
Komisijai gal ir ne, bet folkloro atlikėjui vaikui artimesni tie dalykai, kuriuos pažįsta.
Kodėl žiba vaikų akys
„Reikia, kad vaikui būtų įdomu“, – nedvejoja Lina Lukošienė, Vadžgirio vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Šebukai“ vadovė, kiekvienam konkursui parengianti bent po kelis atlikėjus. Jos klausėme, kaip sudominti ir ką sena liaudies kūryba duoda šių laikų vaikui. 
Pasak L. Lukošienės, įdomu, kai parenki vaikišką repertuarą, ir paprastai paaiškini tai, ko vaikas dėl savo mažo amžiaus negali žinoti. 
„Kai pradėjom siūdintis „Šebukams“ rūbus, vaikai bambėjo: Kam čia reikia? Kokie tie sijonai?! Kam tos prijuostės? Tada pats esi priverstas pasigilinti, kaip ten buvo, kad vaikams galėtum papasakoti. Sakau: tu turi vieną sijoną, įsivaizduok – vieną vienintelį sijoną! Jei po apačia nenešiosi juodsijonio, jei nedabosi viršutinio sijono, liksi pliku užpakaliu. Štai kam reikalingas tas pasijonis, ta prijuostė! Ir kam liemenė, ir nuo kelerių metų mergaitei ji jau reikalinga. Arba instrumentai. Sekminių ragelis – tik mūsų toks, jį pūtė prieš šimtą metų. O tai kaip pūtė? Ir dar išvirdavo?! Taip, išvirdavo, dideliam puode. Jeigu vaikai stebisi, klausinėja, vadinasi, jiems įdomu. O dabar jau patys man papasakoja: žiūrėkit, jos sijonas dryžuotas, bet prijuostė tai netinka, čia kažkas ne taip, ji neteisingai apsirengusi“, – pasakoja „Šebukų“ vadovė. 
„Folkloras išlaisvina. Folklore gali būti paprastu savimi – vaikams tas galėjimas yra netikėtas. Visokie žodžiukai, kurie yra, bet neleidžiame jų sakyti, nes negražu. Vaikai nustemba, kad dainose – galima. Na, galima, nes taip dainuodavo, ir mes taip dainuojame. Arba šokiai. Folklorinius šokius šoki, kaip moki. Viena plastiškesnė, šoka gražiau, aš ne tokia – ne taip gražiai, bet mudvi žinome tą patį žingsniuką. Ir jei koks kavalierius, gerai šokantis, nori geros šokėjos – kvies tą pirmąją, o jei mane nusižiūrėjo dėl gražių akių, kvies mane“, – pasakoja Lina ir pabrėžia, kad reikia su vaikais ir pakvailioti, pašėlti, kaip kad šėldavo piemenukai, prisigalvodavę visokių žaidimų, išdaigų ir muzikų. 
Kiekvienas folklore randa savo: „Jeigu nemėgsta dainuoti, šokti, bet mėgsta pasakoti – duok jam pasakoti. Kitam patinka šokti – jis šokimu išsiduoda. Paskelbi „Ciceliukę Marceliukę“ – varžytuves. Mergučės sijonus susirenka ir – kuri aukščiau pašoks? Klasikiniame šokyje juk negalima šitaip pakvailioti, o čia galima, čia viskas natūraliai plaukia.“
Vertinant „Tramtatulio“ dalyvius ypač buvo akcentuojamas improvizacinis momentas, kad dalyviai nebūtų tik išmokto teksto atkartotojai. Nors šiuolaikiniai vaikai – tai ne tie piemenėliai, kurie patys kurdavo ir išmokdavo. 
„Reikia gudriai paslėpti tą mokymą. Ta tema visada sukelia karštų diskusijų.
Tai yra daug kantrybės reikalaujantis darbas. Visi mokytojai tą žino. Taip ir neišeitų, kad paėmei vaiką ir ruoši konkursui. Jau iš anksčiau turi būti jį folkloriškai „pačiupinėjęs“ – toks yra atėjimas į sceną“, – neabejoja L. Lukošienė, sugebanti vaikus taip sudominti folkloru, kad jų akys žiba iš pasitenkinimo. 
Neabejoja ji ir tuo, kad folkloras padeda auginti lietuvius, stiprinti tautinės tapatybės suvokimą. „Folkloras išlaisvina, augina ir sotina lietuvybe. Tie vaikai žino, kad proseneliai turėjo tokį instrumentą, močiutė dėvėjo tokį dryžuotą sijoną – žino ne tik kokį, bet ir kodėl tokį“, – sako L. Lukošienė. 
Lietuviškai pasipuošusi
Biblioteką „Tramtatulio“ šventei pavasariškai papuošė „Ąžuoliuko“ mokyklos specialiosios lavinamosios klasės mokinių (mokytoja Jovita Gėdminaitė, mokytojos padėjėja Irma Martišienė) itin kūrybiškai iš plastiko butelių kamštelių padaryti meniniai darbai. Didžiulis paukštis nutūpė salės priekyje ir tarsi čiulbėjo kartu su mažaisiais lietuvių liaudies kūrybos atlikėjais. 
Prieš dvejus metus „Tramtatulio“ laureatu tapęs jurbarkietis Kristupas Bartusevičius šiemet, pagal nuostatus, konkurse dalyvauti jau nebegalėjo, todėl antrokas pasakorius tik pasveikino kitus dalyvius. Kaip ir vadžgiriškiai Liepa ir Lukas, kuriems konkursai dar tik bus.
Itin gražias padėkas, irgi su paukšteliais, konkursantams padarė Vadžgirio bibliotekininkės Erikos Žievienės vadovaujamas vaikų neformaliojo ugdymo būrelis „Kūrybinis loftas“. Jurbarko bibliotekos direktorė Nijolė Masiulienė kiekvienam dovanojo po knygą, o bendrovė „Aldmaris“ – po šokoladą. Skaityk ir smaližiauk! 
Apie komisiją ir vietas tegalvojo, ko gero, vaikus paruošę vadovai bei būrelis mamų ir močiučių, atėjusių jų palaikyti ir nufilmuoti. O mažiesiems muzikantams, dainininkams, pasakotojams buvo graži, nekasdieniška, lietuviškai pasipuošusi šventė.
Šventę vedė L. Lukošienė, ir visi gėrėjomės, kaip ji kiekvieną gražiai pristatė, pašnekino, mažuosius padrąsino. Puikiausia pasakorė! Bet „Šebukų“ vadovė turi nemažai gyvenimiškos ir daug profesinės patirties. Išmoks ir mažieji, išmintingų mokytojų mokomi, o užaugę ir kitus pamokys.
Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook