Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Gastrolėse Amerikoje aktoriai atrado... Lietuvą

Gastrolėse Amerikoje aktoriai atrado... Lietuvą (0)

2014-11-08

Jungtinėse Amerikos Valstijose spalio mėnesį viešėjo Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatras. Čikagoje jurbarkiečiai dalyvavo išeivijos lietuvių teatro festivalyje, vaidino ir kituose JAV miestuose bei susitiko su Amerikos lietuvių bendruomenėmis. Viešnagės įspūdžiais pasidalijo teatro režisierė Danutė Samienė, režisierės padėjėjas Kęstutis Matuzas ir jauniausias kelionės dalyvis teatro aktorius Ignas Kelpšas.

Pirmieji iš Lietuvos

Kas ketveri metai rengiamas išeivių lietuvių teatro festivalis šiemet Čikagoje vyko 13-ą kartą. Jurbarko Konstantino Glinskio teatras buvo pirmasis iš Lietuvos, kuris dalyvavo šiame išeivijos teatralų renginyje.
Konstantino Glinskio teatras į festivalį buvo pakviestas oficialiai, per LR Kultūros ministeriją, tačiau režisierė D. Samienė neslepia, kad galimybių nuvykti į Ameriką ieškojo pati per ten gyvenančius kraštiečius. „Ilgai derinome repertuarą – organizatoriai pageidavo spektaklio vaikams, kad festivalyje būtų kuo įvairesnių žanrų, ir labai apsidžiaugė, kad mes turime pastatę išeivės Birutės Pūkelevičiūtės pasaką „Rimas pas Kęstutį“, – pasakojo režisierė.
2003 metais vaidintą spektaklį ruošiantis kelionei teko atnaujinti. Užduotį sudėtinga darė tai, kad organizatorių kvietimu į festivalį galėjo vykti tik 7 asmenys, o personažų spektaklyje buvo daugiau, tad kai kuriems aktoriams teko ruošti po kelis vaidmenis. Kunigaikštį Kęstutį vaidino K. Matuzas, Birutę – Virginija Šmatova, Vytautą – Giedrė Paulaitienė, Rimo vaidmuo atiteko Violetai Greičiūnienei, kareivį vaidino Ignas Kelpšas, skalbėją – Rūta Šličkutė.
Be jurbarkiečių, festivalyje Čikagoje vaidino Kanados Toronto, Lenkijos Punsko, JAV Detroito ir du Čikagos lietuvių teatrai. Jų spektaklius vertino kompetentinga komisija ir skyrė piniginius prizus. Tačiau Jurbarko teatras į apdovanojimus nepretendavo, nes į festivalį buvo pakviestas svečio teisėmis, o didelė dovana mūsiškiams aktoriams buvo tai, kad lietuvių bendruomenės juos apgyvendino, maitino, vežiojo ir supažindino su Amerika.
Čikagos jaunimo centro, kur vyko festivalis, salė, mažesnė negu Jurbarko kultūros centro, buvo pilna žiūrovų. Bilietas į spektaklį kainavo 30 dolerių. Festivalio uždaryme dalyvavęs Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis savo kalboje pasidžiaugė, kad Čikagos lietuviams vaidino ir teatras iš Jurbarko.
Festivalio organizacinio komiteto pirmininkė Rūta Pakštaitė-Colė pasibaigus renginiui jurbarkiečius pasikvietė į savo sodybą kalnuose, rengė ekskursijas ir vaišino, o vakarais rengė vakarėlius. „Buvo toks smagus palėpės vakarėlis. Rūta, kuri yra JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos kultūros tarybos pirmininkė, groja smuiku, visi kartu dainavom tremtinių dainas. Ji labai mus užėmė – užleido savo namus, rūpinosi, pati darė mums valgyti“, – pasakojo režisierė D. Samienė.
Oras jurbarkiškiams viešint Amerikoje buvo rudeniškai šiltas – apie plius aštuoniolika, tik vakarai šalti.

Čikagoje – kaip namie

„Aš net kelias dienas nejutau, kad esu Amerikoje, Čikaga – kaip antra Lietuva“, – sakė I. Kelpšas. Čikagoje aktoriai praleido bene savaitę. Nors tik nuvykus juos pribloškė dangoraižiai, pasijuto čia kaip namie, nes šiame mieste įsikūrusi didžiausia Amerikoje lietuvių bendruomenė. Keliautojai sutiko daug lietuvių ir matė daugybę lietuvybės ženklų visur, kur teko lankytis.
Čikagoje Jurbarko teatrą priėmė kunigas Jaunius Kelpšas ir apgyvendino Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios klebonijoje. Didžiulė su tūkstančiu sėdimų vietų ir puošniais lietuviškos tematikos vitražais bažnyčia, Šv. Kryžiaus ligoninė, 1935 m. pastatytas paminklas Dariui ir Girėnui – lietuvybės ženklai Market parke, kuris po Antrojo pasaulinio karo buvo tapęs didžiausiu lietuvių rajonu už Lietuvos ribų. Tačiau Market parką užplūdus juodaodžiams lietuviai iš jo išsikraustė.
Lietuvių bendruomenė surengė jurbarkiečiams ekskursiją į Čikagos senamiestį ir prie Mičigano ežero, jie lankėsi lituanistinėje mokykloje, meno muziejuje stebėjosi pasaulinės dailės korifėjų, tokių kaip Pikaso, Dali, Renuaras, kūryba, buvo pakviesti į lietuvių kilmės milijonieriaus Stenlio Balzeko, Čikagoje įkūrusio lietuvių kultūros muziejų, 90-mečio jubiliejaus puotą.

Šiltai sutiko tautiečiai

Glinskiečiai dar vaidino Detroite, Klivlande, Bostone ir Trentone. Į lietuvių parapijų sales pažiūrėti spektaklio „Rimas pas Kęstutį“ plūdo ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.
„Atrodė, kad esame svarbūs ten gyvenantiems lietuviams. Mus pristatydavo bažnyčiose ir į mišias susirinkę žmonės mums paplodavo. Lietuvybę Amerikoje palaiko bažnyčia – parapijų salėse vyksta renginiai, veikia lituanistinės mokyklos. Bet bažnyčias išlaiko daugiausia tik dipukai, o jaunimui jos bereikalingos vestuvėms ir krikštynoms, todėl daug bažnyčių yra uždaromos“, – pasakojo D. Samienė.
Čikagos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje jurbarkiečiams teko dalyvauti lietuviškose vestuvėse, teatro režisierė buvo pakviesta skaityti Šventojo Rašto skaitinį, ir lietuviškose laidotuvėse, bet jose buvo kalbama angliškai.
Bostone teatralams kleboniją užleido kunigas Steponas Žukas, prie bažnyčios ten įrengtas kryžių kalnelis. Klivlande jurbarkiečių spektaklis buvo įtrauktas į tuo metu vykusių „Lietuvių dienų“ programą – jie vaidino po muzikos grupės iš Vilniaus pasirodymo.
Klivlando kapinėse išlikęs mauzoliejus, kuriame buvo palaidotas Prezidentas Antanas Smetona, o miesto centre – 1936 m. įkurtas parkas su beveik 30 valstybių skverais, kuriuos vietiniai lietuviai vadina darželiais. Lietuvos darželyje stovi paminklai Maironiui, V. Kudirkai, J. Basanavičiui ir „Birutės“ fontanas.
Ilgai nepasimirš susitikimai su daugybe Amerikos lietuvių – ir žinomų, ir eilinių, kurie priėjo ir kalbino jurbarkiečius, prisistatydami esantys iš Viešvilės, Skirsnemunės, Girdžių... Nuoširdžiai ir svetingai aktorius paglobojo buvusios jurbarkietės Dalė Labanauskaitė ir Aldona Kazlauskienė.
Keliauninkai mėgavosi ir tikrąja Amerika – Niujorke matė Laisvės statulą, Manhataną ir Brodvėjų. Spalį visa Amerika stipriai ruošėsi Helovynui – kaukėti personažai lakstė po parduotuves, o šviečiančiais moliūgais buvo išpuoštos net kapinės.
Paklausus apie ryškiausius įspūdžius teatro režisierė D. Samienė sakė, kad jai didžiausią įspūdį paliko Amerikos lietuvių pilietiškumas ir patriotizmas: „Jie žino, kas vyksta pas mus. Pavyzdžiui, filmą „Nematomas frontas“ jie jau buvo matę. Jie prašė scenarijų, tokių, kur mažiau žodžių, kad galėtų vaidinti lietuviškai, nors kalbėti šia kalba vaikams yra sunku. Jie veža savaitgaliais vaikus į lituanistines mokyklas, dažniausiai labai nearti, nors jų mastais dvi valandos yra netoli. Vaikai pyksta, nenori, bet užaugę labai dėkoja tėvams. Lietuviškas gyvenimas ten sukasi apie šeimą, bendruomenę, bažnyčią. Ypač patriotiškai nusiteikę senieji išeiviai ir tie, kurie gimę Amerikoje. Dipukai nesupranta ir pyksta ant jaunimo, kuris dabar išvažiuoja iš Lietuvos, sako: mes neturėjom kaip ten gyventi, o grįžti irgi nebeturėjom kur.“
„Amerika yra Amerika, ten viskas kitaip“, – įspūdžius apibendrino režisierės padėjėjas K. Matuzas. Kol bendrakeleivės ilsėjosi ir pramogavo festivalio organizatorės Rūtos kalnų namelyje, Kęstutis kartu su Ignu dar kartą nuvyko į Niujorką – pamatyti naktinio miesto didybę.
Ignas prisipažino, kad jį Niujorkas sužavėjo – dangoraižiai, daugybė žmonių, begalinė jų įvairovė, kultūrų skirtumai. Beje, Ignas viename neprastame restorane, kur juos buvo pakvietęs Čikagos klebonas, gavo darbo pasiūlymą. Bet dvyliktokas neslepia turintis ambicijų Amerikoje studijuoti, tad, ko gero, pavasarį jis vėl skris iš Lietuvos į kitą kontinentą.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook