Geriausia Laisvūnės vasara – be minios gaudesio

Geriausia Laisvūnės vasara – be minios gaudesio (0)

2018-07-27

Amato išmokstama, o kūrybingumo šaknų ieškoma giminėje, ir dažniausiai randama. Laivūnė Mockuvienė nuo mažens savo mamą matydavo su rankdarbiu, todėl ir pati tapo technologijų mokytoja. Ir ilgas mokytojiškas atostogas ji mieliau leidžia su mezginiu rankose, o ne gaudžiančiame paplūdimyje ar masinėse šventėse. 

Iš mamos – norai ir gabumai

Birželį eržvilkiškiams buvo pristatyta mokytojos L. Mockuvienės rankdarbių paroda ir padėkota už pintines juostas, kuriomis ji papuošė bandonijų ansamblio vyrų skrybėles. O mokytoja dėkojo savo mamai, irgi buvusiai mokytojai Nijolei Beinarienei – iš jos tas noras ir gebėjimas užsiimti rankdarbiais ir net profesijos pasirinkimas.

Tačiau kelias iki technologijų mokytojos buvo netrumpas.

„Sunku jauniems žinoti, ko nori“, – sakė Laisvūnė. Ne apie save, o apie dukrą Jonę, kuri, būdama viskam gabi, rinkosi sunkiai, kol pasirinko Europos studijas Kauno technologijos universitete.

Laisvūnė žinojo, ko nori. Ji norėjo būti darbų mokytoja. Ko buvo mokoma per darbų pamokas, neįstrigo, tačiau puikiai atsimena nuolat mezgančią ir neriančią mamą. Ir pati dar paauglystėje pradėjo megzti, nes norėjo, kaip ir mama, gražiai puoštis. „Mama visada buvo labai stilinga. Mokiausi iš jos, nors jos stilius kitoks – klasikinis. Mama ir dabar į bažnyčią nenueis bet kaip. Tas stilingumas, matyt, iš prigimties, jos giminėj buvo tokių neeilinių moterų, o jos tėtis, mano senelis, buvo kriaučius ir vaikystėje ją gražiai rengdavo“, – pasakoja Laisvūnė.

92-ejų metų sulaukusio senelio Antano Karaliaus, kuris mokėjęs pasiūti ir sermėgas, ir kostiumus, ir paltaus, fotografija autentiškuose rėmuose kabo Laisvūnės namų svetainėje. Stovi ir mamos sesers, vadintos podyte, siuvamoji mašina, su kuria, paauglystėje, Laisvūnė siūdavosi ilgus sijonus, nes pirkti tokių niekur nebuvo.

„Senelis buvo iš Suvalkijos, iš Plokščių. Mano mama ėjo į Raudonės mokyklą, turėdavo persikelti per Nemuną, būdavo, kad ir du kartus per dieną, nes lankė lengvosios atletikos treniruotes. Ir vaikščiojo ji visą gyvenimą. Vakarais, su amžinatilsį direktorium Beruliu ir mokytoja Puišiene – eidavo visi. Kai išėjo į pensiją, intensyviai vaikščiojo su švediškomis lazdomis. Kas rytą po 6 kilometrus! Šiaurietiškos lazdos, ko gero, pirmosios Lietuvoje ir buvo Eržvilke. Jas Puišienė parsivežė iš savo dukros, iš Švedijos, o kai mirė, lazdos atiteko Beinarienei“, – pasakoja L. Mockuvienė.

Svajonės link

Po vidurinės Laisvūnė įstojo į pradinių klasių mokytojas Šiaulių universitete, nes darbų specialybė buvo tik kartu su chemija. „Chemijos nemokėjom, nes mokytojo nebuvo. Reikėjo rinktis kažką kitą. O kai vien mokytojai aplinkui, ką daugiau pasirinksi? – paaiškina ji. – Po ketverių metų ištekėjau, gimė sūnus Jaunius – jis buvo svarbiau, ir mano mokslai nutrūko. Kai po kelerių metų šiek tiek paaugo ir Jonė, pradėjau studijuoti Klaipėdos universitete vaikystės pedagogiką – kad turėčiau aukštąjį išsilavinimą ir galėčiau toliau ką nors daryti.“

Paskui ji pabaigė tęstines technologijų studijas – tą, ką norėjo studijuoti nuo pat pradžių, ir jau beveik 20 metų dirba Eržvilko gimnazijoje.

Beje, įsidarbinti patrukdė ne tik neturėtas diplomas, bet ir ilgi sijonai ir megztiniai iki kelių. „Kai darbinausi, man buvo iškelta sąlyga, kad rengčiausi kitaip. Gerai, sutikau“, – sako Laisvūnė. Nors ilgi sijonai jau senokai niekam nebekliūva, ji laikosi kito, pačios išsikelto, reikalavimo – į mokyklą niekada nevažiuoja su džinsais.

Mokyti smagu

„Labai smagu dirbti, mes per technologijų pamokas labai smagiai leidžiam laiką. Nenorėčiau išeiti iš mokyklos, tik nenorėčiau tiek ilgai dirbti. Aš turiu charizmos ir moku vaikus uždegti, bet kai pagalvoju, jei būčiau 70 metų? Kaip aš į adatą siūlą įversiu su drebančiom rankom? Jau būtų kažkaip neestetiška. Senam žmogui dirbti su vaikais – tikrai neestetiška. Turi dirbti žmonės, kurie turi impulsą, kurių akyse žiburėliai dega“, – įsitikinusi L. Mockuvienė.

Vyresniųjų klasių mokiniai technologijas gali pasirinkti, ir paprastai renkasi mitybą. Pasak mokytojos, jiems labai smagu pasigaminti ir pavalgyti.

„Mano kabinete yra šauni virtuvė – naujos spintelės, stalviršiai. Technikos daug neturime, nes aš nelabai ją pripažįstu. Mes gaminame viską su meile, bet ne su technika, ir vaikai taip turi mokėti. Yra medinis šaukštas, yra peilis. Ir vaikai neprieštarauja. Jei kepdami pyragą turime kelias laisvas minutes, būname tyliai – nes pyragas kepa, jei triukšmausim – neiškils“, – savo požiūrį dėsto mokytoja.

Taip pat kaip virtuvę, Laisvūnė mėgsta ir rankdarbius, o ar mėgsta jaunimas – sunku pasakyti. „Nepasakyčiau, kad vaikai būtų sužavėti. Kai mokomės pirmuosius dygsnius, patinka. Mano viena aštuntokė šiemet iš veltinio padarė aplanką knygai ir rajoninėje technologijų olimpiadoje laimėjo pirmą vietą. O su vienuoliktokais berniukais pasiuvome visai neblogą skiautinių užtiesalą“, – pasakoja mokytoja ir labiausiai džiaugiasi savo mokinių nuoširdumu.

Receptai – į knygą

Šiemet prieš Motinos dieną leidyklos „Terra publica“ išleistoje „Mamos receptų knygoje“ yra L. Mockuvienės receptų. Leidykla buvo paskelbusi konkursą ir iš visų atsiųstų į itin gražiai išleistą knygą įdėjo 190 receptų.

Mokytojos Laisvūnės į knygą pateko 5 receptai: mišrainės su perlinėmis kruopomis, mėsos pyrago ir 4 saldžių pyragų – su kefyru, su rabarbarais ir su šaldytomis uogomis.

Šeimininkauti Laisvūnė išmoko pati ir mėgsta. „Man patinka, smagu, aš mėgstu. Domėjausi, skaičiau, klausinėjau – viskas man įdomu. Esu gyvenime net tris paršus užauginusi ir moku sudoroti skerdieną“, – sako ji.

Virtuvėje nevengia ir paeksperimentuoti. „Receptų knygas vartau, paskui kažkiek improvizuoju. Dabar jau turiu išsiugdžiusi ir gerą atmintį receptams. Vaikams per pamokas leidžiu išsirinkti, ką gaminti, ir kartais jie sako: mokytoja, mes neišsirenkam. Gerai, sakau, kokį norit – ir sudiktuoju kelis receptus iš atminties. Jie būna nustebę“, – pasakoja Laisvūnė.

Ji sako ir vaikus mokanti paprastai, taip kaip dauguma gamina savo namų virtuvėje: „Pyragams reiktų svarstyti produktus, bet namie aš svarstyklių neturiu. Kai su vaikais kepam, paprastai irgi nesvarstom – jie žino, kad 200 g yra stiklinė, kad 7 šaukštai irgi beveik stiklinė. Gyvenimiškai aš mokau.“

Atostogų romantika

„Atsikeli anksti – šeštą valandą, net per atostogas, pasidarai kavos, nueini į sodą. Paukščiukai čiulba... Sodelis man patinka, aš mėgstu jame padirbėti. Ypatingai nieko neauginu, bet, pavyzdžiui, šiemet eksperimentuoju su avinžirniais. Taip, juos galima užsiauginti. Tokie gražūs krūmiukai, mažos ankštytės, po vieną, du žirniukus. Kažkur skaičiau: jei neužderės, tai bent gražiai žydės“, – apie atostogų romantiką kalba Laisvūnė. Ji vertina ramybę, kai gali pabūti su savim, gamta, mezginiu, knyga... O jei paplūdimys – tai tik laukinis, toks, kokiame buvo su dukra Jonyte Latvijoje.

„Praėjusiais metais su Jone keliavome į Italiją. O šiemet pavasarį nukeliavau į Kiprą – pasimaudyti, balandžio pradžioj ten buvo jau šilta. Pasisėmiau įspūdžių visiems metams“, – džiaugiasi moteris. Į Kiprą ji keliavo lankyti dukros, kuri pusmetį ten mokėsi pagal Erasmus programą.

Kai pasakoja apie dukrą, Laisvūnės balse girdėti džiaugsmas ir pasididžiavimas savo mergaite. Gal kaip nors ypatingai ją augino? „Ne, – sako Laisvūnė, – tai tik didžiulė meilė. Visada skatinau ir leidau daryti, ką ji norėjo. Nepavyks, bus nepavykę, bet eik ir daryk. Jonė užaugo atsakinga ir pareiginga, ji nenueis miegoti ko nors nepadariusi. Tie bruožai – iš močiutės, ir juodvi labai sutaria. Ryšys su močiute labai artimas.“

Įvairios patirties Jonė įgijo savanoriaudama, ir būtinai ten, kur sunkiausia. Kelerius metus savanoriavo sutrikusio intelekto žmonių stovykloje. Ir nors kartą grįžusi verkė, nes labai sunku, šiemet, pasak Laisvūnės, verkė, kad negalėjo važiuoti.

„Kiekvienas pats renkasi, ką daryti, kaip gyventi. Draugų ratą man atstoja mokykla. O namie dažniausiai esu viena. Mezgu, pinu, neriu, sode kažką darau... Ir jaučiuosi gerai“, – atostogoms tik įpusėjus sako mokytoja L. Mockuvienė.

Danutė KAROPČIKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook