Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Ieškantiems šaknų – tradicinio audimo pamokos

Ieškantiems šaknų – tradicinio audimo pamokos (0)

2016-11-05

Vasarą prasidėjęs projektas „Tradicinio audimo mokymai Panemunės pilyje“ įsibėgėjo – vyksta paskaitos, audinio juosta staklėse ilgėja, o pačios audimo staklės iš pilies atkeliavo į Jurbarko Naujamiesčio pagrindinę mokyklą. Čia iki pat metų pabaigos rinksis norintieji prisiliesti prie močiučių taip mylėto amato – audimo.

Lėtai, bet į priekį
Vilniaus dailės akademijos (VDA) projektų vadovės Dauros Giedraitienės sumanytas projektas skirtas į istoriją grimztančiam amatui gaivinti. Austi moko VDA Kauno fakulteto Tekstilės katedros specialistė tekstilininkė Raimonda Rasimavičienė. Projektą remia Lietuvos kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba.
Nors audimo paslapčių mokytis, be D. Giedraitienės, panoro tik dvi moterys – Ina Budrienė ir Vilma Gaidienė, pasidomėti, kas vyksta prie staklių Panemunės pilyje užsukdavo ne vienas lankytojas. Juos čia viliojo ir paroda „Audimai. Šimtmetis“ , kurioje pristatoma audimo transformacija per šimtmetį. Parodoje senieji vietinių audėjų audimai – staltiesės, lovatiesės gražiai komunikuoja su šiuolaikiniais VDA studentų darbais.
Horizontaliąsias audimo stakles projektui paskolino Vadžgirio bendruomenė. Svarbiausia audimo dalis – metmenų užmetimas. „Anksčiau per kaimus keliaudavo atkočkos, kurios audėjoms paruošdavo metimus“, – sako D. Giedraitienė, fiksavusi kiekvieną metmenų užmetimo etapą fotoaparatu. Norint šį darbą perprasti teks ne kartą dar jį pakartoti. 
Po porą dienų trukusio metmenų užmetimo prasidėjo audimas. Audimo juosta – neplati, audėjos naudoja įvairius siūlus, o dėstytoja R. Rasimavičienė stengiasi parodyti įvairių keturnyčių raštų. Moterys jau drąsiai sėda į stakles, nors darbas greit neina, bet jau aišku, ką ir kada reikia daryti. 
„Projektas nebus vienadienis. Nors austi mokomės tik trise, kiekviena iš mūsų savo žinias panaudosime prasmingai, skleisdamos jas aplinkiniams“, – tikina Daura.
Staklių kelionė
Atėjus rudeniui Panemunės pilyje pasidarė šalta ir niūru, atvyksta mažiau žmonių, todėl kilo mintis audimo stakles atvežti arčiau žmonių. „Jei žmonės pas mus neatvažiuoja, mes patys atvažiavome pas juos“, – šypsosi D. Giedraitienė.
Naujamiesčio pagrindinės mokyklos direktorė mielai sutiko priimti projekto dalyves drauge su staklėmis ir audimais. D. Giedraitienė tikisi, kad atsiras ir daugiau susidomėjusių tradiciniu amatu – nuvykti į Pilies kaimą ne visiems buvo patogu.
D. Giedraitienė ves edukacinius užiėmimus mokiniams, kuriuose vaikai galės išbandyti audimą, išgirs apie šį tradicinį amatą, kaimo kultūrą, audimų rūšis. „Norintieji galės ateiti austi ir ne per pamoką. Staklės stovės mokykloje, visada bus galima jomis dirbti“, – sako D. Giedraitienė.
Kitos mokinės taip pat užsidegė audimo aistra. I. Budrienė, Smalininkų technologijų ir verslo mokyklos direktorė, jau keletą staklių pastatė mokykloje ir pati geriau pramokusi austi to mokys vaikus neformaliojo ugdymo būrelyje. Ina parsigabeno ir senąsias giminės stakles namo – bus kur praktikuotis.
Senos staklės grįžo ir į V. Gaidienės namus. „Dešimt metų su mama kalbėjome, kad reikėtų jas parsivežti iš giminių. O dabar nuvažiavome ir radome dalimis išardytas palėpėje“, – džiaugėsi Vilma. Teks ieškoti nagingo meistro ir jas restauruoti, bet moteris jau dabar nestygsta vietoje – techninė dalis jau išmokta, dabar tik dirbti reikia. „Tokia šiluma užplūsta atsisėdus į stakles!“ – neatsistebi Vilma. 
Atvyksta lektoriai
Ne tik praktiniu darbu užsiima projekto dalyviai, nemokamas paskaitas visiems susidomėjusiems dovanoja VDA. Susidomėjo ir Jurbarko švietimo centras – šios paskaitos technologijų mokytojams tapo kvalifikacinių mokymų kursais. 
Rugsėjį vyko dailininko, tradicinės tekstilės raštų tyrinėtojo Virginijaus Kašinsko paskaita „Tautoraštis“ (tautiniai raštai lietuvių prigimtinėje kultūroje). „Manau, kad kiekvienam būtina stengtis suvokti savo tautą, kurioje gimė, jos kultūrą, perimti senolių ir tėvų dvasinę patirtį, etnines tradicijas bei papročius, visa tai puoselėti ir perduoti ateinančioms kartoms. Nors visa tai mes patiriame nesąmoningai, tačiau sąmoningas gilinimasis atvertų nuostabius lietuvių tautos per amžius sukauptus dvasinius klodus, išsaugotus mituose, legendose, pasakose, dainose, šokyje, muzikoje ar dailėje“, – yra sakęs V. Kašinskas. Dailininkas su didele meile ir romantizmu atskleidė audimų raštų, spalvų paslaptis. 
Spalio mėnesį apie audimo technologijas, spalvinę gamą, raštus iš mokslininko pozicijos kalbėjo ir tyrinėtojo žvilgsniu apžvelgė Lietuvos istorijos instituto Etnologijos ir antropologijos skyriaus vedėja dr. Vida Savoniakaitė. Daktarė paskaitoje nagrinėjo, kodėl, kaip ir kur buvo audžiama, išryškino regionų skirtumus, laikmečio įtakas, technologinius pokyčius.
V. Savoniakaitė pakomentavo ir jai pateiktus vietinių audėjų kūrinius. Galima buvo pasigrožėti vienos stipriausių mūsų krašto audėjų, „Aukso vainiko“ konkurso prizininkės Adelės Šlyterienės iš Pilies k. audimais. Garbaus amžiaus moteris jau nebeaudžia, tačiau turi sukaupusi daug audinių, kurie jau paskirstyti dukroms. Pilyje eksponuotų A. Šlyterienės austų darbų pageidavo įsigyti ne vienas čia užsukęs turistas, tačiau jie neparduodami. Apie šią audėją dar nesibaigus projektui bus paviešinta filmuota medžiaga.
Eugenija Danusienė į paskaitą atvežė dviejų savo močiučių – 1899 m. gimusios Veronikos Giedraitytės ir metais jaunesnės Pranutės Šiaulienės austų darbų. Audiniai kaip didžiausias šeimos turtas ir relikvija keliauja iš kartos į kartą.
Turės tęsinį 
Paskaitos tęsis ir toliau. Jau lapkričio 5 d. vyks paskaita „Istorinio kostiumo tekstilė“. VDA dėstytoja, dailininkė-scenografė Jurgita Jankutė pasakos apie audinius ir kostiumus. 
„Labiausiai žmonės domisi audinių raštuose išaustais simboliais, ženklų reikšmėmis“, – tvirtina D. Giedraitienė. Todėl planuojama surengti susitikimą su Lietuvos istorijos instituto etnologu, dailėtyrininku Vytautu Tumėnu. Jis gali būti laikomas tradicinių juostų simbolikos vienu didžiausių žinovų Lietuvoje, nes juostose užfiksuotus ženklus skaito tartum knygą.
Audimai Jurbarke vyks dar porą mėnesių. Norintieji prisijungt turėtų kreiptis į D. Giedraitienę (tel. 8 650 11 359). Visi galės nusiausti gabalėlį audinio ir išsidalyti.
Tuo reikalai su audimu nesibaigs. Vėliau staklės grįš į Vadžgirį, kur jų yra dar kelios. „Austi vėl pakviesime vadžgiriškius. Nebijau ten grįžti – žinau, kad bus norinčiųjų austi“, – šypsosi projekto sumanytoja Daura.
Vadžgirio moterys austi jau mokėsi prieš keletą metų, tad tikrai atsiras norinčių patobulėti, o ir mažos mergaitės, kurios domėjosi staklėmis, jau užaugo ir galbūt prisijungs. D. Giedraitienės vizijoje – ne tik audimai, bet ir istorinio kostiumo dirbtuvėlės. Prie audėjų galėtų prisijungti ir kitus amatus įvaldę vadžgiriškiai.
„Visam pasaulyje grįžtama prie rankų darbo. Ne išimtis ir Lietuva. Vis daugiau atsiranda ir norinčiųjų išmokti tekstilininko profesijos“, – sako dėstytoja R. Rasimavičienė.
VDA Kauno skyriuje nuo antro kurso dėstomas audimas tradicinėmis ir žakardinėmis staklėmis. Tekstilės katedroje dirba tikri profesionalai, pripažįstami visame pasaulyje. Iš šios katedros išsiplėtojo ir tekstilės darbus pristatanti „Kauno bienalė“. Tik ir šiame renginyje jau sunku atrasti tradicinių audimų – technologijos tekstilę padarė mažai atpažįstama, plinta šiuolaikiškos jos formos. Todėl labai svarbu išsaugoti tokį audimo būdą, kuris buvo paplitęs Lietuvos kaimuose.
„Buvo laikai, kai audimo staklės degė ir pleškėjo. Dabar jų žmonės visur ieško ir, tikiu, naudoja ne tik kaip dekoro detalę“, – sako R. Rasimavičienė.
Jūratė Stanaitienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook