Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Imtis naujų kūrybinių darbų paskatino jubiliejus

Imtis naujų kūrybinių darbų paskatino jubiliejus (0)

2014-03-12

Vasario viduryje muzikos mokytojas, kompozitorius, dainų kūrėjas Kęstutis Vasiliauskas atšventė dar vieną savo jubiliejų. Kaip ir dera kuriančiam žmogui, septyniasdešimtmečio slenkstį Kęstutis peržengė didžiausioje Jurbarko scenoje klausantis pilnutėlei salei žiūrovų. Metai ne tik netrukdo menininkui įgyvendinti kūrybinių sumanymų – atvirkščiai, sulėtinęs darbų tempą K. Vasiliauskas džiaugiasi turintis daugiau laiko muzikai.

Trys valandos scenoje su savo vaikais, mokiniais, bičiuliais ir mylimiausiais muzikos instrumentais K. Vasiliauskui prabėgo akimirksniu, todėl koncerte nuskambėjo ne visos scenarijuje suplanuotos dainos ir ne viską menininkas suspėjo žiūrovams papasakoti apie savo kūrybinį kelią. Kęstutis dėl to neliūdi: koncertų bus dar ne vienas, o dainos – kaip paukščiai, narve jų neuždarysi. Jei bus lemta joms gyventi, pačios išskris į laisvę.
Šią amžiną taisyklę patvirtino pačioje jubiliejinio koncerto pradžioje naujai nuskambėjusi daina „Brangiausios spalvos“. Kartu atlikti į jubiliejinės Dainų šventės programą įtrauktą kūrinį dainos autorių pakvietė Jurbarko kultūros centro jaunuolių choras „Bildukai“ ir jo vadovė Danutė Lapienė. Tik labai gerai atskiriantys K. Vasiliausko dainų skambesį galėjo pastebėti, kad „Bildukai“ šią dainą padainavo ne valso, kaip ji buvo sukurta, o maršo ritmu. Naują skambesį kūriniui suteikė chorvedys Tadas Šumskas.
K. Vasiliauskas dėl to nesikremta. „Nesvarbu, kaip daina skamba, svarbiausia, kad ji dainuojama, nepamiršta“, – tvirtina autorius.
Populiarumo K. Vasiliausko dainoms galima tik pavydėti. Reto kompozitoriaus kūrinius dainuoja visa tauta, dar mažiau yra dainų, kurios dainuojamos atsistojus. K. Vasiliausko dainą „Žemėj Lietuvos“ išgarsino konservatoriai, pasirinkę ją savo himnu, tačiau autorius šlovės spinduliuose nesimaudo. K. Vasiliauskas tvirtina, kad dėl to nepergyvena, nes pavardė žmonėms nieko nesako. Blogiau, kai pavardė garsi, o ką sukūrė - niekas negali atsiminti. „Taip man dar geriau, nes mano sukurtas dainas dainuoja, o manimi niekas nesidomi, galiu ramiai gyventi“, – tvirtina dainų autorius ir atlikėjas.
Nors muzikas ir poetas nuolat kuria naujas dainas, dainuoja jas pats ir dovanoja vokaliniams ansambliams bei chorams, nebesitiki, kad nauji kūriniai įstengs pralenkti išgarsėjusias dainas. Pasak Kęstučio, jų sėkmę lėmė palankiai susiklosčiusios aplinkybės – mokydamasis Klaipėdos konservatorijoje savo kūrinius kompozitorius dalijo iš visos šalies suvažiavusiems kurso draugams. Jie ir išpopuliarino K. Vasiliausko dainas.
Dainų autorius tvirtina, kad sukurti populiarią – lengvai įsimenamą, melodingą ir gražią dainą - prilygsta stebuklui. Kartais ji gimsta iš mintyse susirimavusios frazės, kartais jau parašytai melodijai žodžius reikia rinkti metų metus, o daina vis tiek neskamba. Temų dainoms K. Vasiliauskui nereikia galvoti. Visoms dainoms tinka viena – meilės tema. Meilė mergelei, meilė mamai, vaikams, tėvynei, gamtai, Nemuno vingiui...
„Kuris kompozitorius, poetas nerašė dainų apie meilę? Bet kad jos skambėtų, nebūtų nuobodžios ir vienodos, o žmonės norėtų tų dainų klausytis, reikia konflikto, vidinės ekspresijos. Daina turi sukelti jausmus, o žmonės atsimena tai, kas nelengvai pasiekiama, kam reikia pastangų“, – dalijosi savo patirtimi K. Vasiliauskas.
Septyniasdešimtmečio koncertas – tai dar viena peržengta riba, už kurios menininko laukia šiek tiek kitoks gyvenimas. Kęstutis pripažįsta, kad atėjo metas pagyventi laisviau, todėl sumažino darbo tempą Antano Sodeikos meno mokykloje. Dar planuoja keletą metų turėti pamokų, tačiau naujų mokinių jau neketina priimti – tik norėtų išleisti tuos, kuriuos dabar moko.
Jauniausioji duktė Marija šiemet irgi baigs K. Vasiliausko smuiko klasę. Marija – jau patyrusi atlikėja, ne tik puikiai groja smuiku, bet ir dainuoja Kęstučio sukurtas dainas. Be abejonės, pačias gražiausias, todėl tėtei savo repertuarą teko šiek tiek priderinti prie dukters norų.
Daugiau laisvo laiko K. Vasiliauskui reikia ne tam, kad galėtų ilsėtis. Jo planuose iki smulkmenų jau sudėliota būsima kūrybinė veikla. Kęstutis planuoja rengti autorinius koncertus nedideliuose miesteliuose, ten, kur nė vienas atlikėjas nesiruošia važiuoti dėl pernelyg mažos klausytojų auditorijos. K. Vasiliauskas tvirtina, kad nedidelės bendruomenių namų ar mokyklos salės jam idealiai tiks, nes ten nereikės stiprios įgarsinimo aparatūros, o kai kur bus galima koncertuoti ir visai be jos. Nesvarbu, kiek žmonių į jo solinius koncertus ateis, jie visada atsipirks – pagalbininkų nereikės samdyti, o ir kelionė į koncertą kainuos nedaug. Marijai tai bus labai gera solinio dainavimo pamoka, įsitikinęs mokytojas.
Atlikėjo karjerą K. Vasiliauskas išbandė dar vaikystėje, kai jo tėtis Benediktas Vasiliauskas, pabėgęs iš Klaipėdos nuo saugumiečių, po karo Jurbarke dirbo muzikos mokytoju, kultūros namų meno vadovu, vadovavo keliems chorams ir ansambliams. Tada jaunasis muzikantas už pasirodymą koncerte gaudavo 5 rublius – ir tai jam labai patiko. Išvažiavęs mokytis į Klaipėdą grojo naktiniuose klubuose, kavinėse, o Jurbarke – penkiolika metų savaitgalių vakarais linksmino restorano lankytojus.
„Kol galiu dainuoti, groti, noriu pamėginti. Kad žmonėms būtų įdomiau, reikėtų įvairių dainų ir įvairios muzikos – gal net parodyti koncertų žiūrovams kaip skamba skirtingi instrumentai“, – svarsto Kęstutis.
K. Vasiliauskas pripažįsta, kad savam krašte pranašu nebus, todėl žada pavažiuoti ir toliau, į gretimus rajonus. Pasak atlikėjo, dabar madingi vieno žmogaus koncertai, svarbu gerai parinkti repertuarą. Kęstučiui netrūksta nei lyrinių, nei populiarių estradinių dainų, o galima būtų surengti ir jumoristinių dainų vakarą – gal dešimt tokių kurinių jo repertuare jau yra, todėl visai nedaug trūktų ir iki pusantros valandos koncerto.
Atsidėti vien koncertams – per didelė prabanga darbščiam žmogui, todėl K. Vasiliauskas planuoja dar vieną rimtą, nemažai laiko atimsiantį darbą. Norėtų išleisti savo kūrybos dainų tekstų ir natų knygelę. Neseniai kompozitorius Algimantas Raudonikis skundėsi, kad neišleido natų, todėl daugelis dainų pasimiršo. „Bus natos, dainuos žmonės tas dainas ir po šimto metų“, – įsitikinęs Kęstutis.
Pasak dainų autoriaus, išleisti natų knygą neturėtų būti sunku. Kompiuterinės programos neleidžia užrašant natas suklysti, todėl nereikės samdyti redaktoriaus. Daugiausia laiko prireiks atrenkant dainas – jų parašyta labai daug, tačiau ne visos skamba taip, kaip šiandien norėtųsi. Gražiausios sudėtos į vokalinio ansamblio „Verdenė“ repertuarą, todėl jos greičiausiai ir taps knygelės pagrindu.
K. Vasiliauskas galėtų išleisti ne vieną dainų knygą. Kiek parašė dainelių vaikams, vargu ar kas nors suskaičiuotų. Jubiliejiniame koncerte dainavusios Kęstučio mokinės seserys Rasa ir Renata Rudaitytės pateikė gražų siurprizą – mokytojo sukurtą dainelę atliko jų vaikai. Kiekvienam savo mokiniui mokytojas sukurdavo po dainelę – vaikai jomis didžiuodavosi, o per koncertus netrūkdavo repertuaro. Tik surinkti tas dainas dabar kažin ar pavyktų.
K. Vasiliausko jubiliejinio koncerto klausėsi keli šimtai jurbarkiečių. Pilnutėlėje salėje buvo daug Kęstučio mokinių, jų tėvų, jo sukurtas dainas dainuojančių, pagarbą jų autoriui išreikšti atėjusių jurbarkiečių. Kęstutis tikina, kad dainuoti pilnutėlei salei labai malonu ir už tai dėkojo skelbimus spausdinusiai ir kvietimus dalijusiai savo žmonai Rūtai. Atlikėjas neslepia, kad šeima ir namai jam labai svarbūs, o po dienos darbų labiausiai norisi tylos ir ramybės. Tik tyloje gimsta naujų dainų motyvai, o iš jų – kaip iš daigelių – užauga kūriniai, kuriuos dainuojant pasijunti tarsi ant sparnų.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook