Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Jubiliatui – mokinių parengta dovana

Jubiliatui – mokinių parengta dovana (0)

2014-04-05

Veliuoniškis mokytojas Stasys Liutvinavičius gegužę švęs 85 metų sukaktį. UAB „Dobilo leidykla“ jam jau įteikė originalią dovaną – rinktinius raštus „Einu per laiką“. Išleisti viso gyvenimo knygą padėjo buvusi S. Liutvinavičiaus auklėtinė, Pelesos (Baltarusija) mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Vitalija Radauskaitė.

Devintą dešimtį įpusėjęs mokytojas – o kitaip S. Liutvinavičiaus Veliuonoje niekas ir nevadina – varto rankose vienuoliktąją savo knygą. Storesnę ir turtingesnę nei kitos poezijos knygelės, Veliuonai skirti pasakojimai ir kraštotyros darbai. Į ją sugulė visą gyvenimą brandintas derlius – eiliuoti prisiminimai, lyriniai pamąstymai, sodria vietinių kalba surašytos Veliuonos legendos ir net svarbios autoriui nuotraukos.
„Nesu poetas – tik eilinis mokytojas“, – tvirtina daugiau nei pusę amžiaus mokykloje dirbęs ir dabar dar dažnai pas kolegas užsukantis S. Liutvinavičius. Poezija jam – sielos atgaiva, užsimiršimas, poilsis nuo kasdienių rūpesčių slaugant sergančią žmoną Marytę. Tad Stasys rašo, eiliuoja, patiki popieriui savo skausmą, apmąstymus ir prisiminimus, o jo eilėraščius į knygas guldo ir tais leidiniais ne tik mokytoją, bet ir visus veliuoniškius ir po visą pasaulį pasklidusius S. Liutvinavičiaus mokinius džiugina geri žmonės.
„Sako, mokytojau, tu tik rašyk, mes išleisime. Smagu, kad tokie supratingi užaugo, myli eiliuotą žodį ir savo gimtąjį kraštą. Nuosavomis lėšomis nė vienos knygos nebūčiau išleidęs. Ne iš mokytojo pensijos knygas leisti. Ir tie raštai – ne mano išmislas“, – tvirtina mokytojas.
S. Liutvinavičiaus mokiniai savo mokytojo eilėse randa tai, kas brangu visiems šio krašto žmonėms – ramų Nemuno bangavimą, žydinčius sodus, aukštus piliakalnius, dobilais pasipuošusius tėviškės laukus, pilimis nusėtą istorinį panemunės kelią. S. Liutvinavičiaus eilėse Lietuva kaip niekur kitur graži, išaukštinta, nes šis kraštas brangus ir eiliuojančiam, ir skaitantiems tas eiles. Jose ir visa mokytojo gyvenimo istorija: nuo skaudžios našlaičio dalios vaikystėje, nepelnytos „bandito brolio“ etiketės jaunystėje – iki džiaugsmingos mokytojo praktikos, gyvenimo prasmės paieškų ir praradimo skausmo.
S. Liutvinavičiaus eiles lengva skaityti, nes jos banguoja taip pat ramiai kaip tėviškės rugių laukai ir ošia panemunės šilai. Gali tik pavydėti mokytojui taip paprastai žvelgti į aplinką, priimti pasaulį tokį, koks jis yra čia, šalia mūsų, ir sugebėti tą pasakyti sklandžiai ir su meile. S. Liuvinavičiaus eilės tiksliai atspindi laikmetį – buvusį ir esamą, su Atgimimo dienų pakilimu ir neišsipildžiusių svajonių padiktuotu nusivylimu. Poeto mintys grąžina mus jaunystėn, į vilčių kupiną paskutinio skambučio šventę, ragina atkakliai siekti savo gyvenimo tikslo, į laimę eiti tiesiu keliu. Mokytojas neleidžia abejoti, kad būtent mokykloje prasidėjo kelias į šviesą, ir kad ji yra tas laimės švyturys, pagal kurį visada galima pasitikrinti kelią.
Ne knygomis, ne padėkos raštais bei garbingais apdovanojimais didžiuojasi veliuoniškis mokytojas, nors galėtų ir tikrai turėtų kuo pasigirti. Labiausiai jis džiaugiasi savo mokiniais, nepamirštančiais Veliuonos ir jo. Kiekviena proga pabrėžiantis, kad apie 40 mokinių pasirinko jo gyvenimo kelią – susidomėjo literatūra, žurnalistika, bibliotekininkyste, pedagogika. Mokytojas su šiais žmonėmis jau daug dešimtmečių stato gražiausią paminklą Veliuonai, Lietuvai, gimtajai kalbai. „Einu per laiką“ – didelė ir stipri šio paminklo atrama. Jei likimas lems, jų bus ir daugiau, nes noro kurti iš mokytojo S. Liutvinavičiaus niekas negali atimti.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook