Jurbarkiškių šnekta – gyvosios kalbos lobynas

Jurbarkiškių šnekta – gyvosios kalbos lobynas (0)

2014-06-07

Lietuvių kalbos draugijos Jurbarko skyrius šiemet itin prasmingai paminėjo Spaudos atgavimo ir knygos dieną – surengė spaustuvės dažais dar kvepiančio leidinio „Jurbarko apylinkių tekstai“ sutiktuves. Į renginį atvyko ne tik knygos sudarytoja dr. Vilija Sakalauskienė, bet ir Jurbarke visada laukiama viešnia – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė.

Ne tiek daug yra knygų, kuriose įamžinti mūsų krašto kalbos lobiai, todėl kiekvienas naujas leidinys sutinkamas su didžiausiu džiaugsmu. „Jurbarko apylinkių tekstai“ – ne tik knyga, kartu su ja skaitytojai gaus ir kompaktinę plokštelę su gyvu kalbos skambesiu, ta ypatinga intonacija, kuria išsiskiriame iš kitose šalies vietovėse gyvenančių žmonių. Serijos „Tarmių tekstynai“ leidiniui parengti ir išleisti lėšų skyrė Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
Į Jurbarką kartu su dr. V. Sakalauskiene atvykusi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė D. Vaišnienė sakė seniai, dar mokydamasi Eržvilko gimnazijoje, klausydavosi, kaip kalba iš skirtingų kaimų atvažiuojantys jos draugai, bet tik vėliau, jau dirbdama mokslinį darbą, suprato ir rado tą ribą, skiriančią jų šnektas. „Ji tokia siaura, tokia negili kaip Šaltuona, bet iki šiol gyva išlikusi – dar prieš keletą metų, rinkdama tarminius duomenis iš Eržvilko šnektos, patyriau, kad žmonės, kurie baigė tą pačią mokyklą, vaikšto į tą pačią bažnyčią, bet gyvena kitoj pusėj Šaltuonos, vis dar kalba nebe žemaičių, o jurbarkiškių šnekta“, – pripažino viešnia.
Knygoje užrašyti devyni pasakojimai iš septynių kaimų, esančių penkiose – Jurbarko, Stakių, Šimkaičių, Vertimų ir Vadžgirio parapijose. Kai kurie įrašyti dar 1961-aisiais, kiti – gerokai vėlesni, užrašyti ir 1997 m., ir jau šiame amžiuje, o paskutinieji – 2011-aisiais. Įdomių istorijų liaudiška gyva šnekta kalbininkams papasakojo Ida Gišventaitė-Borkertienė, Irena Pužeckienė, Zita ir Jonas Žičkai. „Visus juos laikau savo bendraautoriais, nes be jų pasakojimų nebūtų ir šio leidinio“, – sakė dr. V. Sakalauskienė, už knygą pagyvinusias fotografijas ypač dėkojusi vadžgiriškiui fotografui Egidijui Giedraičiui.
Pasak leidinio sudarytojos, Jurbarko šnekta priskirta vakarų aukštaičių kauniškių patarmei, šiaurinei šios patarmės daliai. Vakarinė tarmės riba eina tarp Smalininkų, Vertimų, Šimkaičių, Stakių ir Skirsnemunės, pietinė – Nemunu, vakaruose ribojasi su Klaipėdos krašto aukštaičiais, šiaurėje – pietų žemaičiais raseiniškiais, rytuose – vakarų aukštaičiais šiauliškiais ir veliuoniškiais.
Jurbarko šnektos plotą pirmasis prie vakarų aukštaičių priskyrė kalbininkas Jonas Juška – tautosakininko Antano Juškos brolis. Pradėjus domėtis lietuvių kalbos tarmėmis, 19 a. pabaigoje, plačiau pradėta tyrinėti ir Jurbarko šnektos plotą.
Labai tikslias Jurbarko šnektos ribas pirmoji nubrėžė kalbininkė dialektologė Elena Grinaveckienė, vadinusi mūsų šnektą pereigine tarp žemaičių raseiniškių ir vakarų aukštaičių kauniškių. Ja kalbama ir Jurbarke, ir Vadžgiryje, Girdžiuose, Stakiuose, Žindaičiuose. Remdamiesi geografine padėtimi, dialektologai šią šnektą anksčiau vadino Mituvos upyno tarme.
Dr. V. Sakalauskienė su džiaugsmu pasakojo ne tik apie tarmės ypatybes, bet ir apie savitą jurbarkiškių šnektos leksikos sistemą, jos gyvybingumą, žodžių vaizdingumą, jungtį su kitomis šnektomis – tuos kalbos lobius, kuriuos į sistemą sujungė dr. E. Grinaveckienė ir kuria remiantis dabar baigiamas parengti šio krašto žodynas. Šiuo metu jis redaguojamas, papildomas nauja medžiaga, o jo autorė viliasi, kad dar šiemet leidiniui pavyks pasiekti skaitytojus. Taigi netrukus ir vėl vyks džiaugsmingos sutiktuvės.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė pradžiugino žinia, kad jau rengiama Viešvilės ir Smalininkų tekstų knyga su kompaktine plokštele – taigi susitikimų su gyvąja mūsų krašto kalba tebešnekančiais žmonėmis bus ir daugiau.
D. Vaišnienė atidžiai klausėsi Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijos moksleivių parengtos programos „Svodbinės rėdos veliuoniečių lietuvių“ unikaliausios vestuvių papročių dalies – didvakario vaidinimo ir džiaugėsi, kad jauni žmonės domisi savo kalba, tarme, kuria šneka. Tai teikia vilties, kad jauni žmonės skaitys tas knygas, kurios leidžiamos, ir jiems bus svarbu žinoti, kas yra jų kilmės pamatas.
„To reikia, kad suvoktume, kodėl mes esame lietuviai, kodėl verta ginti ir saugoti Lietuvą, mūsų valstybę, kodėl esame piliečiai. Ar piliečiai esame todėl, kad viena ar kita valstybė daugiau moka, ar piliečiai esame, kad kalbame lietuviškai, prie namo keliame Trispalvę? Ko gero, apie tai ir šeimose verta pamąstyti. Kalbėdami apie šiuos dalykus su politikais, valstybės tarnautojais, mokslo ir verslo elitu, jaučiame besikeičiantį požiūrį į kalbą. Tiems žmonėms, kurie gimė dar anoje Lietuvoje, tai yra labai svarbu. Vidurinioji karta truputėlį kitaip žvelgia į vertybes. Bet maloniausia girdėti jaunus žmones sakant, kad lietuvių kalba jiems yra labai svarbi, ir nežiūrint į tai, ar jie liks gyventi Lietuvoje, ar išvažiuos – norės, kad jų vaikai kalbėtų lietuviškai“, – sakė D. Vaišnienė.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė linkėjo jaunimui suprasti, kad ir tas kraštas, kuriame gyvename, ir ta kalba, kuria kalbame, ne tik priklauso mums – ir mes jam priklausome.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook