Balsavimas

Ar STT įtarimų sulaukę ir nuo pareigų nušalinti savivaldybės administracijos vadovai turėtų atsistatydinti?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Kasdienybę praskaidrins sesers Faustos sąrašas

Kasdienybę praskaidrins sesers Faustos sąrašas (0)

2019-01-09

Prieš pat Kalėdas, gruodžio 20 d., Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatras pakvietė į vakarą „Advento šviesa“. Mintimis apie adventą, Šv. Kalėdų laukimą ir tikrąsias vertybes dalijosi šv. Šeimos kongregacijos sesuo, dr. Fausta Palaimaitė. Vienuolės pamokymai kiekvieno gyvenimą gali padaryti šviesesniu ir lengvesniu.

Misija – dirbti Lietuvoje

Renginį adventinėmis giesmėmis sušildė trio – Laura Matuzaitė-Kairienė, Gitana Tenikaitienė ir Andžela Jagminaitė bei Konstantino Glinskio teatro aktoriai, o sesers Faustos Palaimaitės mintys tapo puikia įžanga į Naujuosius metus, kai kiekvienas sau pažadame gyventi kitaip.

Vienuolė Fausta pažįstama ne vienam jurbarkiečiui – ją galima sutikti parapijos renginiuose, Alfa kursuose. Sesuo Fausta – Rasa Palaimaitė šiuo metu dirba  Kauno apskrities policijos kapeliono asistente. Teologijos mokslų daktarė, siekianti nešti viltį ir tikėjimą į įvairias visuomenės gyvenimo sritis, žinoma savo sielovadine veikla su vaikais, jaunimu, suaugusiaisiais.

Sesuo Fausta kilusi iš Kaišiadorių rajono, augo netikinčiųjų šeimoje, pati tikėjimą atrado tik paauglystėje. Vytauto Didžiojo universitete baigė teologijos studijas, įstojo į Šventosios šeimos seserų kongregaciją ir jau noviciato metu ir po laikinųjų įžadų dirbo su jaunimu Marijampolėje.

Po amžinųjų įžadų sesuo Fausta išvyko į Romą, kur Saleziečių universitete baigė jaunimo sielovados magistro studijas. Sesuo – viena iš nedaugelio šių dienų lietuvių, dirbusių misionierės darbą skurdžioje Brazilijoje.„Ten dirbti buvo nelengva – turėjau išmanyti ne tik sielovados darbą, bet ir teisinius dalykus, belstis į valdžios duris. Tas darbas gelbėjo gyvybes“, – misiją Brazilijoje prisiminė sesuo Fausta.

Pasak vienuolės, nepaisant skurdo ir bado, žmonės ten džiaugėsi gyvenimu. „O, jau nugyvenau 40 metų. Kaip man gerai, nors vėžys baigia suėsti. Šiandien dar turiu valgyt, paskui – kaip nors, o dabar gyventi gera“, – taip varguolių mintis nupasakojo misionierė. Ir kai mirus tėvui ji turėjo grįžti į Lietuvą, suprato, kad tikrasis skurdas yra čia – žmonės visko turi, tačiau yra nelaimingi, žudosi. „Brazilai nesuprasdavo, kaip šalyje gali būti tiek savižudybių, kai yra ko valgyti“, – skirtingą požiūrį į gyvenimą įvardijo sesuo Fausta, 2007 m. nusprendusi savo misiją tęsti Lietuvoje.

„Aš pasirinkau Lietuvą. Mano misija – nešti šviesos spindulį. Eidama šiuo keliu sutinku žmonių, kurie eina petis petin su manimi. O aš kiekvienam sutiktam stengiuosi parodyti gražiąją gyvenimo pusę“, – tikino vienuolė.

Švenčių laukimas

„Smagu, kad jūs čia. Matyt, žinote kažką apie adventą. Nedaug kas dabar supranta jo reikšmę, žino, kas yra gavėnia“ – sakė sesuo Fausta. Ji priminė, kad krikščionys visada šventė tik Velykas – Kristaus prisikėlimo šventę, o kada jis yra gimęs niekas tiksliai nežino. „Šią datą nustatė pirmasis Romos imperatorius, kuris pasikrikštijo. Iki tol pagonys gruodžio 25-ąją švęsdavo žiemos saulėgrįžą – šviesos sugrįžimą, todėl, greičiausiai, ši data ir parinkta, kaip Jėzaus gimtadienis – jis gimė, kaip šviesa“, – paprastai aiškino vienuolė.

Visas legendas, biblijines ir tikėjimo tiesas, kasdienes istorijas sesuo Fausta pateikia su didele doze humoro, tad priimti ir suprasti jos žodžius lengva kiekvienam. „Gi dauguma senų žmonių nežinojo savo gimtadienio. Man irgi pasakė, kad gimiau gruodžio 9 d. Aš neatsimenu, bet tikiu“, – juokavo vienuolė.

Senovėje lietuviai adventą pasitikdavo nudirbę visus žemės ūkio darbus – belikdavo ramūs darbai troboje, prie balanos, giedant adventines giesmes, žaidžiant žaidimus ir pasakojant pasakojimus. „Tada Kristaus gimimo laukta drauge su grįžtančia šviesa, o dabar mes to tamsaus laiko nejaučiame – visur puikus apšvietimas, tad ir laukimas kitoks – darbuose, veikloje“, – tikino vienuolė.

Ji ragino nekreipti dėmesio ir į per televiziją skambančius raginimus visada džiaugtis ir šypsotis. „Laimingų šeimų yra gal 10 proc. Visos kitos turi bėdų, rūpesčių, ligų. Šeimos – suneštinės, nepilnos. Jei tau liūdna, išgyveni skausmą, tai ir išgyvenk, neversk savęs jaustis kitaip. Kažkam artėjančios šventės kelia vien įtampą – jei šeimoje yra priklausomybių turinčių asmenų. Kaip ramiai laukti švenčių tuomet“? – pasvarstyti ragino sesuo Fausta.

Tačiau, pasak vienuolės, dvasinę prigimtį turime kiekvienas, net netikintis. „Juk kiekvienas žinome, kokia turi būti šeima, kas joje negerai, kad nėra ramybės ir pilnatvės, ko trūksta. Tai tobulumo, rojaus ilgesys. O rojus – ne vieta, tai – būsena, santykis su šeima, aplinkiniais“, – aiškino sesuo, kur reikėtų ieškoti pasitenkinimo savo gyvenimu.

Ji ragino nesureikšminti ir kartų konflikto. „Paaugliams jau nerūpi Bernelių mišios, tradicijos. Netgi mūsų vienuolyne tarp seserų yra nesusikalbėjimo: vyresnės Kūčias nori švęsti prie stalo, lauždamos plotkeles, giedodamos, o mums, jaunėlėms, norisi žaidimų, pokalbių. Šeimose dar sunkiau“! – juokėsi sesuo Fausta. Per adventą, šventes nereikia graužtis, spręsti problemų – namiškių nepakeisi, ligų nenuvysi, paskolos negrąžinsi. Reikia švęsti šeimą tokią, kokia ji yra. Tuo laiku, kaip ir kasdien, verta gręžtis į amžinąsias vertybes.

Vertybes pasirenkame

Sesuo Fausta papasakojo istoriją, kaip studentų paprašytas pravesti paskaitą apie gyvenimą dėstytojas į stiklinę pirmaiusia sudėjo didelius akmenis, šalia – kiek tilpo suguldė smulkesnius, tuščias ertmes užbėrė visai mažučiais akmenėliais, o pabaigoje dar supylė ten kavą. „Tie didžiausi akmenys – gyvenimo vertybės, kurias žmogus ne paveldi, o pasirenka. Aš renkuosi vertybes – Lietuvą, tikėjimą, šeimą. Dabar nemadinga turėti dvasinių vertybių – geriau blizgučiai, tačiau tai yra žmogaus gyvenimo pagrindas“, – sakė vienuolė.

Smulkesni akmenys simbolizuoja konkrečius dalykus: namus, profesiją, darbą, visuomeninę veiklą. Jie taip pat gyvenime labai svarbūs ir reikalingi. „Kiekvienas savo darbu tarnaujame tėvynei. Vertybei, kurią renkamės“, – tikino sesuo Fausta. Pasak jos, mažiausiai dėmesio verti patys smulkiausi akmenėliai – kasdienės problemos ir rūpesčiai. „Ne taip seniai supratau, kad tų problemų bus kasdien, visų jų neišspręsi, jos – gyvenimo dalis. Todėl nusiraminau ir išmokau gyventi su jomis, – šypsojosi sesuo. – Pasidedu tuos akmenis ant stalo ir svarstau, kas mane užklupo. Su problemomis daryti nieko nereikia. Svarbiausia atsirinkti didžiausius akmenis. Grįžti prie pagrindinių vertybių“.

Vienuolė ragino susirinkus šeimai ne aptarinėti maistą ir tuos, kurių prie stalo nėra, o pagalvoti apie savo pasirinkimus gyvenime, vertybes, kurios mums svarbios. „Klausiate, kas yra kava, kuria dėstytojas pripildė indą? Niekas. Reikia nepamiršti skirti laiko išgerti kavos su draugais“, – juokėsi sesuo Fausta.

 Pagrindinis vienuolės patarimas, kurį galima ir būtina naudoti kasdien, o ne tik per šventes – atleisti ir padėkoti. „Surašykite lape visus, kurie jus nuskriaudė – daktarą, partnerį, vaikus, tėvus, kaimynus, kiemsargį. Skaitykite sąrašą ir...kiekvienam atleiskit. Perskaitau ir atleidžiu. Kvaila pykti ant žmogaus, su kuriuo gyveni ar bendrauji, geriau atleisti“, – tikino vienuolė. Tą patį ji patarė padaryti ir su savo kvailystėmis – susirašyti, ką pats prisidirbai, ir atleisti sau. Ir, žinoma, atsiprašyti visų, kuriuos, kad ir netyčiomis, įskaudinai.

Sakoma, kad žmogui sunkiausia prašyti pagalbos ir atsiprašyti. Tokie paprasti veiksmai, kurie gyvenimą gali padaryti daug lengvesniu, mažiau sudėtingu ir šviesesniu. Tereikia išdrįsti, ir nauji metai gali dovanoti naujų potyrių ir atradimų.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook