Balsavimas

Ar STT įtarimų sulaukę ir nuo pareigų nušalinti savivaldybės administracijos vadovai turėtų atsistatydinti?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Konferencijoje – tremties atgarsiai

Konferencijoje – tremties atgarsiai (0)

2018-11-08

Ne vienus metus pavasariais rengta rajono kraštotyros konferencija šiemet nukelta rudeniop, ir pirmą kartą ją surengė Jurbarko r. savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojai. Pagrindinis konferencijos, kurios tema buvo „Kraštotyra čia ir svetur. Kryždirbystės menas ir reikšmė“, pranešėjas – kraštietis, ekspedicijų į tremtinių vietas rengėjas ir dalyvis Gintautas Alekna.

Tema – neišplėtota

Viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros fondų vyresnioji bibliotekininkė Jūratė Korsakaitė pripažino, kad pirmas blynas gali būti kiek prisvilęs ir konferencija nebus tokio lygio, kokio turėtų būti, tačiau svarbiausia, kad ir saugoma tradicija kasmet apžvelgti nuveiktus darbus kraštotyros srityje.

Tenka pripažinti, kad konferencijos tema nebuvo atskleista, į ją neįsigilinta, rimtų kraštotyros darbų nepristatyta. Tik paminėta, kad kelių bibliotekos filialų – Raudonės, Eržvilko, Smalininkų darbuotojos surinko ar renka medžiagą apie šiuose kraštuose stovinčius senuosius kryžius, jų istoriją. Kai kuriuos darbus buvo galima pavartyti surengtoje kraštotyros darbų parodėlėje.

Nors konferencijos dalyvius pasveikinęs savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius tikino, kad kraštotyra turėtų rūpintis kiekvienas, kuris myli savo kraštą, kaskart apie tai kalbant atsiveria didelė tuštuma – prieš porą metų Jurbarko r. savivaldybėje neliko etnokultūros ir kraštotyros specialisto etato. Nėra žmogaus, koordinuojančio kraštotyrinę veiklą rajone, skatinančio domėtis krašto istorija, praeitimi, ją užrašyti ir saugoti. Rajoninėje konferencijoje nesimatė ir kraštotyros entuziastų iš Veliuonos, Seredžiaus, renginys nesudomino daugumos mokytojų, muziejų darbuotojų.

Didžiulį kraštotyrinį darbą šiuo metu atlieka bibliotekininkės. Rajono kraštotyrininkų darbų parodoje – beveik vien filialuose dirbančių bibliotekininkių parengti metraščiai, vienas kitas moksleivių darbas. Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos mokinės Editos Milerytės darbą „Jurbarko Kristijono Donelaičio evangelikų liuteronų bažnyčia“, parengtą 2017 m. vadovaujant istorijos mokytojui Jonui Laurinaičiui, pristatė Augustė Žemaitytė.

„Bibliotekininkai padaro daug. Jie užrašo tai, kas yra šalia. Visada esu pasirengusi jums padėti, patarti, kaip šį darbą atlikti geriau“, – sakė beveik 40 metų kraštotyrai atidavusi Regina Kliukienė.

Negailėjo patarimų

R. Kliukienė – paskutinė Jurbarko r. savivaldybėje dirbusi kraštotyros specialistė. Išeidama iš darbo ji bibliotekos fondui perdavė 500 kraštotyros darbų. Dirbti pradėjusi dar sovietmečiu jurbarkietė prisimena, kad pirmasis jos viršininkas Gediminas Grybas, skulptoriaus Vinco Grybo sūnus, pirmiausia jos paklausė, ar myli Lietuvą.

Meilė tėvynei išsiliejo per darbus – surengta daugybė ekspedicijų po rajoną, surinkta begalė medžiagos, kalbinti įvairūs žmonės. Kraštotyra domėjosi bibliotekininkai, mokytojai, kultūros darbuotojai. „Mūsų kraštas įdomus – neišsemiamas šaltinis. Kiekvienas atliktas kraštotyros darbas – vertingas, turi išliekamąją vertę“, – įsitikinusi R. Kliukienė.

Pasak etnokultūros ir kraštotyros specialistės, svarbiausia matyti šalia esantį žmogų, fiksuoti įvykius. „Renkant informaciją reikia vengti jos ieškoti internete. Jei aprašomas koks įvykis, geriausiai apklausti tris liudininkus. Ypač vertingi vadinamieji „šakniniai žmonės“ – tiesiogiai susiję su įvykiais, ten dalyvavusiais žmonėmis“, – patarimų negailėjo R. Kliukienė. Ji apgailestavo, kad šiuo metu savotiškas tabu yra tyrinėti sovietmetį. „Siūlau aprašyti tą laiką. Juk jau dabar kai kam sunku patikėti, kad tada Jurbarke buvo viena mėsos parduotuvė. Jei neužrašysime, viskas nugrims į praeitį“, – įsitikinusi specialistė, kraštotyra besidominti į dabar, kai to daryti neįpareigoja jokios pareigos.

Pagal užsakovą

Kryždirbystė Lietuvoje buvo labai paplitusi. Dar 1938 m. etnografas Ignas Končius išspausdino studiją „Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika“, kurioje vien Žemaitijos vakarinėje dalyje suskaičiavo 3100 koplytstulpių, kryžių – vienam kilometrui tada teko 1,3 toks architektūrinis paminklas. Sovietmečiu kryžiai buvo naikinami, išnyko pagarbos kryžiui tradicija – niekas nebenukelia kepurės pro kryžių važiuodamas, mažai kas tiki jų stebuklinga galia.

Renginyje mintimis apie kryždirbystę pasidalijo tautodailininkas Juozas Videika, pripažinęs, kad net nežino, ką turėtų papasakoti, tačiau linksmo būdo medžio drožėjo mintys klausytojams patiko. „Iš kur polinkis drožti? Amatą pirkau! – juokavo tautodailininkas. – Aš pats iš Dzūkijos, o dabar darbuojuos Jurbarkuose. Senelis buvo amatininkas, Brazilijos džiunglėse bačkas gamino. Dar kažkokia kuoktelėjusi giminaitė ganydama karves iš medžio kažką drožinėjo.“

Kai kilo noras drožti, J. Videika taip ir padarė. Pradėjo nuo šaukštų, o dabar stebina profesionaliausiais darbais. „Kryžių taip pat daug padariau. Savo tėvo pamotei kryžių be jokių kaltų, tik su pjūklu išdrožiau“, – sakė medžio drožėjas. Naujausi jo kryžiai stovi Seirijuose ir Bielėnų kaime Lazdijų rajone – Adolfo Ramanausko-Vanago tėviškėje.

„Jurbarkiečiai kryžius nedažnai užsako. Prieš bet kurį darbą daug kalbiesi su užsakovu, išsiaiškini, ko jis nori“, – sakė J. Videika. Pasak jo, norų būna visokių – vieni nori kuklaus tradicinio kryžiaus, kitiems reikia daug puošmenų – tada tenka ir tradicijoms nusižengti.

Kryžiams J. Videika renkasi sausus, išdžiovintus ąžuolus. Jei užsakovas pats duoda medieną, tada gamina iš jos. „Stengiuosi padaryti stogelį koplytstulpiui, kryžiui. Kad lietus tiesiai į medį nesigertų ir kryžius ilgiau stovėtų“, – sakė tautodailininkas.

Tremties vietos

Įvairių kryžių matė, ne vieną jų restauravo ir naujus statė Rusijos glūdumoje lietuvių tremtinių pėdsakų ieškantis G. Alekna. Mažeikių r. savivaldybės Informacinių technologijų skyriaus specialistu dirbantis vyras kilęs iš Stakių, tačiau Jurbarke viešėjo pirmą kartą.

Teleoperatorius, fotografas, keliautojas, ekspedicijų į tremties vietas organizatorius ir vadovas, bendrijos „Lemtis“ narys Jurbarko bibliotekoje atidarė savo nuotraukų iš lietuvių tremties vietų parodą (ji veiks iki lapkričio vidurio) ir pasidalijo įspūdžiais iš ekspedicijų į Sibirą.

G. Alekna dalyvavo per 50 ekspedicijų Sibire, iš jų keturiasdešimčiai vadovavo, pats surengė per dvi dešimtis. Į lietuvių tremties vietas 10 metų vyko ir su projekto „Misija Sibiras“ dalyviais. Aplankė visas sritis, į kurias buvo ištremti lietuviai: Komiją, Jakutiją, Krasnojarsko kraštą, Tomską, Vorkutą, Buriatiją ir kitus kraštus.

G. Alekna yra sukaupęs didelį unikalų informacijos apie tremtinių ir politinių kalinių kaimus ir palaidojimo vietas archyvą, kurį sudaro dešimtys tūkstančių nuotraukų, surengė per 30 parodų. Kiekviena aplankyta vietovė yra aprašyta, surinkta nemažai filmuotos medžiagos, sukurti keli dokumentiniai filmai.

„Ekspedicijų tikslas – surasti ir užfiksuoti lietuvių tremties vietose išlikusį kultūros paveldą: kapines, kryžius, statinius. Fotografuojame ir aprašome kiekvieną kapą. Tai ne taip lengva padaryti. Turime savo metodiką, kaip atpažinti kapus – juk dažnai nebelikę nei kryžių, nei antkapių. Pagal laidojimo sistemą, struktūrą atpažįsti“, – sakė G. Alekna.

Į pirmąją ekspediciją jis, kaip operatorius, išvažiavo dar 1989 m. „Kad ir kaip būtų kleista, ją rengė komjaunimo centras, vyko keturios vaikų grupės. Po metų jau išvažiavome su suaugusiaisiais. Vėliau vieną ekspediciją sekė kita. Jų niekas nefinansavo. Finansai atsirado gerokai vėliau – jų skyrė Kultūros ministerija. Prasidėjo ekspedicijų „Misija Sibiras“ etapas. Po dešimties metų supratau, kad ši misija tampa komercine“, – karčių žodžių išreklamuotai ekspedicijai negailėjo iš idėjos dirbantis fotomenininkas.

Pasak G. Aleknos, Rusijoje surasta per 250 lietuvių kapaviečių, apie tūkstantį tremties vietų. Ieškota ir lagerių, kuriuose kalinti lietuviai. Pastarieji buvo sulyginti su žeme, juose nužudyti ar mirę kaliniai palaidoti be jokių skiriamųjų ženklų, todėl rasti šias vietas – ypač sunku.

Jurbarkiečiams buvo parodyti keli filmai – apie organizacijos „Lemtis“ veiklą, ekspedicijas Sibire, sukilimą Vorkutos lageryje. Pasakojimai apie prie Laptevų jūros į smėlį įšalusius karstus, įšale išsilaikiusius žmonių kūnus, Sibiro kaimus, menančius čia gyvenusius lietuvius, nuotraukos iš lagerių, kapinių abejingų nepaliko.

Atlaikę metų naštą

Pirmojoje ekspedicijoje į Irkutsko sritį buvo rasta per 100 didelių medinių kryžių, kurie buvo gerai išsilaikę. „Jie buvo unikalūs. Pas mus kapuose tokie kryžiai seniai išnykę, o ten likęs didžiulis kultūrinis paveldas. Dabar jie ir ten sunyko – daug buvo nugriauta, kai pradėjo vežti į Lietuvą palaikus. Atstatymu mažai kas rūpinosi“, – tikino pranešėjas.

Lietuvių kapuose galima rasti 7-8 m aukščio kryžių. Tremtinių statyti kryžiai nupūdavo pažemėje, juos buvo galima nupjauti ir vėl atstatyti. 1990-91 m. lietuvių kapinėse pastatyti nauji kryžiai jau supuvo, o tremtinių statyti dar stovi. „Jie stovi po 50-70 metų. Mes nebemokam taip paruošti medienos. Kryžius dažniausiai gamino iš maumedžių. Tremtiniai žinojo, kaip kirsti medį, kaip laikyti, kaip drožti. Tai – senųjų meistrų paslaptys“, – gerai išsilaikiusiais mediniais kryžiais stebisi G. Alekna.

Pasak ekspedicijų rengėjo, kaip Lietuvoje kiekvienas regionas turėjo savo stilių, taip ir Sibire galima atskirti kryžius: aukštaičiai statė labai aukštus, iki 8 m kryžius, žemaičių kryžiai buvo mažesni, masyvūs, o dzūkai puošdavo juos įvairiais elementais. „Didžiausias kultūrinis paveldas yra Igarkos kapinėse, kur palaidota apie 600 lietuvių. Ten kryžių – didžiulė įvairovė. Tik puošybos elementai supūva greičiausiai ir pradingsta“, – sakė G. Alekna.

Kryžiais lietuviai nužymėjo savo kelią per skaudžiausius istorijos puslapius. Lietuvos pakelėse, Sibiro platybėse, Laptevų jūros smėlynuose stovintys kryžiai liudijo skausmą netekus artimųjų, viltį išgyventi, tikėjimą ateitimi. Kryželiai glausti prie krūtinių galvojant apie toli likusią tėvynę, ešalonuose pradingusius mylimuosius, milžiniški kryžiai liudijo begalinį ilgesį ir gėlą. Kryždirbystės istorija – neatskiriama tautos istorijos dalis.

Jūratė STANAITIENĖ



« Atgal

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook