Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

„Lakštutės“ dainininkai nepamiršta gimtųjų namų

„Lakštutės“ dainininkai nepamiršta gimtųjų namų (0)

2014-08-09

Gera grįžti ten, kur užauga sparnai. Septynerius metus Jurbarką garsinęs vaikų popchoras „Lakštutė“ nepamiršta gimtųjų namų – kas penkeri metai iš visų pasaulio kampelių legendinio kolektyvo dainininkai suskrenda į Jurbarką paminėti popchoro, jiems tapusio muzikinės kultūros mokykla, jubiliejaus.

1989-ųjų rudenį Jurbarko kultūros centre suburtam vaikų popchorui „Lakštutė“ šiemet sukaktų 25-eri. Nors kolektyvas prieš aštuoniolika metų išsiskirstė, o užaugusių „Lakštučių“ vadovas Remigijus Mockus išvyko dirbti į Klaipėdą, smagia energija trykštantis popchoras liko ne tik jį lankiusių vaikų prisiminimuose. „Lakštutė“ – Jurbarko kultūros centro legenda, garsinusi mūsų kraštą visoje šalyje. Jai gimti lėmė R. Mockaus sukurtos vaikiškos dainos ir naujas požiūris į chorinę kultūrą.
Paminėti „Lakštutės“ jubiliejaus į Jurbarką atvykęs R. Mockus tikino, kad sukurti dainuojančių ir šokančių vaikų kolektyvą noras atsirado žiūrint į nuostabiai dainuojančius Vadimo Kamrazerio popchoro „En-den-du“ vaikus. Susitikęs su juo drąsiai ėmėsi įgyvendinti idėją – tą patį rudenį mokyklose pakabino skelbimus, kviečiančius dainuoti. Atėjo dešimt mergaičių ir trys berniukai. Nebuvo jokios atrankos – priėmė visus, o atėjusieji atsivedė dar ir savo draugų. R. Mockus ir dabar įsitikinęs, kad negalima drausti vaikams dainuoti – tinginiukai patys atkrinta, o labai norintys per keletą metų išsiugdo klausą ir balsą.
Per septynerius metus „Lakštutėje“ dainavo 50-60 vaikų. Nors visi kolektyvo koncertai buvo lydimi anšlago, R. Mockus tvirtina niekada nesiekęs savo lakštučių užauginti dainininkais. Daug svarbiau buvo vaikams įskiepyti gerą muzikinį skonį, išmokyti atskirti gerą muziką nuo prastos, todėl susirinkusiems į repeticijas vadovas skaitydavo Pauliaus Širvio ir Salomėjos Nėries eiles, pokalbius apie muziką keisdavo knygos apie „Bitlus“ aptarimas, o daina „Yesterday“ tapo „Lakštutės“ muzikiniu etalonu.
Nors vaikai nuo mažens viską žinojo apie legendinius „Bitlus“, „Lakštutė“ niekada nedainavo nei rusiškai, nei angliškai – tik lietuviškai, o iš kitų dainų R. Mockaus kūrinius skyrė melodingumas ir švelni vaikystės nostalgija.
Kas penkeri metai į Jurbarką grįžtantys paminėti „Lakštutės“ buvę kolektyvo nariai tikina, kad popchore jiems išaugo sparnai, vaikystę pavertę pasaka. „Tai buvo ne būrelis, kuriame mokėmės dainuoti – greitai pajutome, kad „Lakštutė“ tapo gyvenimo būdu, kad mes visi širdimi priklausome jai ir vadovui. Tą nuostabią bendrystę jausdavome kasdien – ir kai koncertuodavome, ir kai per naktis įrašinėdavome dainas, ir kai kartu stovyklaudavome, švęsdavome draugų gimtadienius. Tapome nepaprastai artimi – ir tokie likome visam laikui“, – sakė buvusi kolektyvo narė Daina Keršytė.
Ne tik vaikų entuziazmu ir nusiteikimu įveikti visas kliūtis, bet ir besąlyginiu tėvų pasitikėjimu R. Mockus neatsistebi ir dabar – kolektyvo vadovas tikina nė karto nesulaukęs prikaištų dėl dainininkų praleistų pamokų, nepadarytų namų darbų, vėlyvų repeticijų ir naktinių kelionių iš koncertų. Užtat salės visada buvo pilnos žiūrovų – garsas apie dainuojančius vaikus iš Jurbarko nuaidėjo per visą Lietuvą.
„Lakštutė“, pasak R. Mockaus, išsiskirstė tuomet, kai dainininkės užaugo ir tapo panelėmis. „Vadovaudamas vaikų kolektyvui atiduodi jam visą širdį, pasineri į jo veiklą visa galva – ir negali kada nori nutraukti jo veiklos, nes nuviltum vaikus. Visada svajojęs grįžti į gimtąją Klaipėdą, pasinaudojau momentu, kai kolektyvas arba turėjo pradėti naują etapą, arba priimti sprendimą skirstytis“, – sakė R. Mockus.
Uostamiestyje jam nusišypsojo laimė sukurti Klaipėdos „Lakštutę“ – dar vieną vaikų kolektyvą, tačiau tokio artumo, kokį muzikantas jautė dirbdamas su Jurbarko vaikais, niekada daugiau nepatyrė.
Aštuoniolika metų Jurbarke ir Klausučiuose dirbęs R. Mockus su šiltu ilgesiu prisimena šį kraštą. „Po studijų išvažiuodamas iš Klaipėdos jaučiausi tarsi praradęs mylimą žmogų. Toks pat jausmas buvo ir išvykstant iš Jurbarko. Man labai trūko ir tebetrūksta draugų. Čia gyvendamas nuostabiai jaučiausi, nes patyriau daug įstabių dalykų, visada buvau kūrybiškai pakylėtas, pilnas energijos. Aš tebemyliu Jurbarką ir džiaugiuosi, kad jis taip gražėja“, – neslėpė R. Mockus.
Keletą metų dirbęs Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriuje, vadovavęs vaikų kolektyvui, rengęs Baltijos ir Šiaurės šalių chorų festivalį, daugiausia – net devynerius metus – R. Mockus atidavė viešajai įstaigai „Jūros šventė“. Pernai jis pradėjo dirbti Vydūno gimnazijoje klasikinės gitaros mokytoju.
R. Mockus neslepia, kad atsiradus daugiau laisvo laiko grįš prie „Lakštutei“ parašytų dainų – norėtų išleisti jų rinkinį, o gal net ne vieną kompaktinę plokštelę. „Manau, kad tos dainos patiktų įvairaus amžiaus vaikams – ir visai mažiems, ir didesniems, nes baigdamos koncertuoti merginos dainavo keturiais balsais. Vakar žiūrėjome vaizdo įrašus, klausėmės dainų ir įsitikinome, kad viską darėme labai gražiai. Esu priekabus muzikantas, bet negalėčiau joms priekaištauti – buvo stipraus vokalo, laisvos, puikiai scenoje judančios mergaitės. Tai ypač gerai atskleidė 1994-ųjų „Dainų dainelėje“, kur „Lakštutė“ tapo laureate“, – maloniai į prisiminimus leidosi Jurbarke svečiavęsis R. Mockus.
Kultūros centre susirinkusios „Lakštutės“ dainininkės irgi neslėpė emocijų – merginos braukė ašaras, įkvėpusios ypatingo scenos oro ir pamačiusios, kad jų buvusioje studijoje, kur dabar repetuoja pučiamųjų orkestras „Bišpilis“, beveik niekas nepasikeitė. Jų širdyse „Lakštutė“ tebedainuoja – ir vis dar augina vaikystėje išaugusius sparnus.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook