Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Liuteroniškojo choro giesmės skamba ne tik pamaldose

Liuteroniškojo choro giesmės skamba ne tik pamaldose (0)

2016-08-06

Prieš kelionę į Vokietiją evangelikų liuteronų parapijos choras kartu su „Muzikinio tilto“ projekto dalyviais J. Haidno mažąsias mišias atliko Jurbarko Kristijono Donelaičio bažnyčioje. Choro archyvo nuotr.

Jurbarkas turi naują chorą – Kristijono Donelaičio evangelikų liuteronų bažnyčioje jį subūrė chorvedė Laura Matuzaitė-Kairienė. Repeticijos prasidėjo vasarį, o liepą choras prisistatė jurbarkiečiams ir vyko į koncertinę kelionę Vokietijoje.

Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos choras buvo sukurtas atlikti sudėtingesnį nei pamaldų giesmės repertuarą. Vadovė iškart aukštai pakėlė kartelę – naujasis choras per trumpą laiką turėjo išmokti sudėtingą kūrinį ir dalyvauti projekte „Muzikinis tiltas tarp Lietuvos ir Šiaurės Vokietijos“.
Lietuvos evangeliškos bažnytinės muzikos sandrauga, kurios pirmininkė yra L. Matuzaitė-Kairienė, kasmet, jau dvidešimt metų, rengia vasaros giedojimo kursus. Šiemetinis tarptautinis bažnyčių chorų vadovų ir giedotojų meistriškumo seminaras jau prieš metus buvo suplanuotas kartu su Kylio (Vokietija) Mettenhofo parapija bei Šiaurės Elbės evangelikų liuteronų bažnyčia. Buvo nutarta vokiečių ir lietuvių chorams bendrai atlikti vokiečių kompozitoriaus Josefo Haidno mažąsias mišias „Missa brevis Sancti Johannis de Deo”. Projektui L. Matuzaitė-Kairienė vadovavo kartu su kantoriumi iš Vokietijos Reinfridu Barnetu.
Tai sudėtingas kūrinys, tad buvo kilusi mintis pasikviesti profesionalų kolektyvą, bet nusvėrė kita – kurti savo chorą Jurbarke. „Tos kelionės į Vokietiją, į parapiją, su kuria mus (Kristijono Donelaičio evangelikų liuteronų parapiją – red.) sieja partnerystė, nenorėjome atiduoti kitiems“, – sakė L. Matuzaitė-Kairienė.
Laurai padėjo jos vyras Kristijono Donelaičio evangelikų liuteronų parapijos kunigas Mindaugas Kairys, apie chorą paskelbęs per pamaldas ir pakvietęs žmones, daugeliui paskambinęs, pašnekinęs. Kunigas ir pats dainuoja parapijos chore.
Pakviesta kunigo Mindaugo į chorą atėjo ir Vanda Bačiulienė. „Bet jei ir kas kitas būtų kvietęs, būčiau ėjusi – aš neišdidi ir man patinka dainuoti“, – sakė daugybę metų tremtinių chore „Versmė“ dainavusi moteris.
Kai Jurbarke vienas kitas choras jau nunyko, o naujų neatsirado, galima sakyti, kad šis susibūrė gana nesunkiai. Susirinko apie 20 moterų, vyrai – tik keturi, dainininkų amžius labai įvairus.
Didžiausias išsšūkis, pasak chorvedės Lauros, – per pusmetį įveikti sudėtingą kūrinį.
„Haidno mišios – labai sudėtingas kūrinys. Jau buvau pagalvojusi ir nebeiti, bet vadovė Laura perkalbėjo. Aš neturiu muzikinio išsilavinimo, bet patirties įgijau dainuodama „Versmėje“ – gera buvo vadovė Marija Tautkuvienė. O dabar dar dainuoju ir neįgaliųjų vokaliniame ansamblyje“, – pasakojo choristė V. Bačiulienė. – Su tremtinių choru neturėjau galimybių keliauti, tad į Vokietiją buvo pirmoji mano koncertinė kelionė, labai smagi. Koncertas buvo įspūdingas, o su jaunimu labai šauniai bendravome.“
Moteris sako, kad smagu koncertuoti gerai pasiruošus – į Vokietiją choras važiavo puikiai paruošęs repertuarą, todėl klausytojų buvo džiaugsmingai sutiktas, o kai kurie paskui jurbarkiečius važinėjo į visus jų koncertus.
Choro vadovė prisimena, kad pradžia buvo sunki: po vienos repeticijos atrodydavo, kad jau neblogai, o susirinkus į kitą – tarsi tos ankstesnės nė nebūta. „Chore reikia kiekvieną išgirsti ir visus sulipdyti į darnų skambesį. Vasario gale turėjom pirmą repeticiją, iki Velykų lipdėm balsus ir paruošėm keletą giesmelių, o Prisikėlimo pamaldose pirmą kartą giedojome savo bažnyčioje“, – pasakoja chorvedė.
L. Matuzaitė-Kairienė Klaipėdos universitete įgijo chorinio dirigavimo specialybę ir apsigynė muzikologijos magistro laipsnį, vargonus ir bažnytinę muziką studijavo Vokietijoje, Braitono mieste. Dar būdama studentė vadovavo Klaipėdos vokiečių bendrijos mišriam chorui, vėliau subūrė ir dešimtmetį dirbo su jaunimo choru „Cantate Dominum“. Be to, ir pati yra dainavusi daugelyje profesionalių chorų.
Tačiau ne tik vadovės patirtis ir profesionalumas naujajam chorui padėjo įveikti iššūkį. Labai stengėsi ir visi dainininkai, o vadovė su jais dirbo bendrose repeticijose ir individualiai.
„Dirbom tikrai daug, – patvirtina Daina Liorančienė. – Mišių niekada nebuvau dainavusi. Mišios – sudėtingas kūrinys. Bet turim labai gerą vadovę – ji tikėjo, kad mes padarysim. Ir įveikėm! Ir visai neblogai atlikom.“
Muzikos mokytoja dirbanti moteris pati pasiprašė į evangelikų liuteronų parapijos chorą, sužinojusi, kad toks buriamas, nors pati šiai parapijai nepriklauso. „Ypatinga yra jau vien tai, kad žmogus dainuoja, – sakė Daina apie choristus, kurie dauguma priklauso Kristijono Donelaičio parapijai, bet ne visi. Ir anksčiau Daina yra dainavusi chore pas mamą, chorvedę Mariją Tautkuvienę. „Dainuoti – tai realizuoti save. Vakarai būna ne tokie ilgi, ir sveikatai naudinga – dainuojantis žmogus gyvena ilgiau“, – tiki D. Liorančienė.
Liepos 10 d. J. Haidno „Missa brevis Sancti Johannis de Deo” choras kartu su Šiaulių styginių kvartetu bei soliste jurbarkiete Andžela Jagminaite atliko Kristijono Donelaičio bažnyčioje, o po poros dienų išvyko į Vokietiją tęsti projekto „Muzikinis tiltas tarp Lietuvos ir Šiaurės Vokietijos“ programos.
Partnerinėje Kylio Mettenhofo šv. Tomo parapijoje J. Haidno mažąsias mišias jurbarkiečių choras repetavo ir atliko kartu su kantoriaus R. Barneto vadovaujamu parapijos choru.
Projektinis choras taip pat dalyvavo Liubeko Šiaurės Elbės bažnytinių chorų šventėje „Dreiklang“. Lietuviškoje programoje skambėjo Martyno Mažvydo „Gyvenimą pašlovintą“ ir kitos liuteroniškos giesmės bei šiuolaikinio lietuvių kompozitoriaus Vaclovo Augustino dainos.
„Šio kompozitoriaus „Tėvyne mūsų“ – temperamentinga šiuolaikiška giesmė. Jaunimas ypač jos norėjo, jie moka ją iš Dainų švenčių, o vyresnieji abejojo: ne, neįveiksim. Bet man tokios abejonės – kaip spyris. Įveiksim! Ir įveikėm. Per pora dienų! Žinoma, labai pastiprino mūsų dar jauną, gležną kolektyvą penkiolika giedojimo seminare dalyvavusių choristų“, – pasakojo iššūkius mėgstanti chorvedė L. Matuzaitė-Kairienė. Viename iš projektinių koncertų ji pati pasisiūlė diriguoti J. Haidno mišias – norėjo išbandyti save su didžiuliu choru, sudėtingu kūriniu.
Jurbarko liuteroniškasis choras dalyvavo ir ilgamečio Lietuvos evangelikų liuteronų parapijų rėmėjo kunigo Uvės Haberlando iškilmingose atsisveikinimo pamaldose, kuriose kun. M. Kairys jam įteikė Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios padėką – Sidabrinį kryžių. Dainavo ir dar vienoje Vokietijos parapijoje.
„Pavyko puikiai! Bet visada norisi dar geriau. Norėtųsi tas Haidno mažąsias mišias dar pakartoti, išnešti į viešumą. Manau, kad rudeniop tą ir padarysime“, – apie pirmąjį didelį ir atsakingą naujo savo choro pasirodymą ir apie ateitį sako chorvedė L. Matuzaitė-Kairienė. Kristijono Donelaičio parapijos choras – ne vienintelė jos ir kunigo Mindaugo Kairio kultūrinės ir visuomeninės veiklos sritis. Ir planų ateičiai abudu turi nemažai.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook