Balsavimas

Kas laimės antrąjį rinkimų į Seimą turą?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Mažoji Lietuva – savitas kraštas, kurį vis dar reikia atrasti

Mažoji Lietuva – savitas kraštas, kurį vis dar reikia atrasti (0)

2012-03-12

Su Trispalve ir Mažosios Lietuvos vėliava smalininkiečiai jau įprato švęsti visas šventes.

Pradedame rašinių ciklą apie Mažąją Lietuvą – savitą etnokultūrinį regioną, kuriam priklauso Jurbarko rajono, nusidriekusio nuo Dubysos iki Karšuvos girios, vakarinė dalis – Smalininkų ir Viešvilės apylinkės. Vokiškosios kultūros paženklintas šio krašto materialinis ir dvasinis paveldas po II pasaulinio karo buvo brutaliai naikinamas, dabar mokslininkų po kruopelytę rankiojamas ir dedamas į storas studijas. Tačiau labai svarbu, kad šį paveldą pažintų ir tausotų šio krašto žmonės.

Straipsnių ciklo iniciatorius Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktorius Arvydas Griškus mano, kad yra bent kelios priežastys dabar kalbėti apie Mažąją Lietuvą. Kitais metais bus minimas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 90-metis. „Po 1923 m. sausio 15 d. įvykusio Klaipėdos sukilimo nedidelė istorinės Mažosios Lietuvos dalis, vadinama Klaipėdos kraštu, susijungė su Didžiąja Lietuva. Šią svarbią datą ir mes minėsime, pasitelkdami ją gilesniam krašto pažinimui, kultūrinio paveldo puoselėjimui“, – sakė A. Griškus.
Mažąja arba Prūsų Lietuva XVI a. vokiškose kronikose vadinta rytinė Prūsijos dalis, kurioje gyveno lietuviškai kalbantys žmonės. XVIII a. pradžioje Rytprūsius nusiaubė maras, į ištėjusias lietuvių sodybas iš svetur atsikėlė vokiečiai. Viešajame gyvenime įsigalėjo vokiečių kalba ir kultūra, lietuvininkai savąją saugojo ir puoselėjo tik šeimose.
Prūsijos lietuviai, ypač nuo XIX a. pab., save vadino lietuvninkais. Šį pavadinimą išpopuliarino Jurgis Zauerveinas eilėraščiu „Lietuvninkai mes esam gimę“, kuris su kompozitoriaus Stasio Šimkaus 1908 m. parašyta melodija laikomas neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu. Vėliau terminas lietuvininkai įsigalėjo kaip specifinės etnografinės grupės, kuri skyrėsi nuo lietuvių tikėjimu, papročiais, dialektu, pavadinimas.
Kartais Mažosios Lietuvos gyventojai vadinami mažlietuviais, tačiau lietuvininkų palikuonė smalininkietė Rūta Ivanauskienė prisimena savo mamytę sakius, jog tas žodis lietuvininkams turėjęs neigiamą atspalvį.
Prie Didžiosios Lietuvos po 1923 m. sausio 15-osios sukilimo prijungtame Klaipėdos krašte vyravo dvikalbystė, buvo ryški vokiška kultūra. Prasidėjus II pasauliniam karui šis kraštas vėl atiteko Vokietijai.
„Po II pasaulinio karo dar kartą pasikeitė Mažosios Lietuvos etnosas – vietiniai buvo priversti bėgti į Vokietiją, daugelis neišvengė Sibiro tremties. Į ištuštėjusį Klaipėdos kraštą suvažiavo žmonės iš įvairių Lietuvos vietų, dabar čia gyvena jau antroji atvykusiųjų karta – jie yra Mažosios Lietuvos gyventojai, galintys puoselėti krašto istorinį palikimą“, – sako A. Griškus.
Ryškiausias išlikęs Mažosios Lietuvos materialinio paveldo akcentas – vokiškos architektūros statiniai. Nors ir neišvengė laiko ir žmonių padarytų pokyčių, tie vokiški pastatai kuria savitą, kitokį nei kitų rajono miestelių, Smalininkų ir Viešvilės vaizdą.
Vakarinėse Jurbarko rajono apylinkėse išlikę daug senų kapinaičių su geležiniais kryžiais, kaltinėmis tvorelėmis ir gotišku šriftu užrašytais antkapiais. Mažojoje Lietuvoje kitokie net miškai – su ąžuolų ir kitų šimtamečių medžių alėjomis.
Kita priežastis kalbėti apie Mažąją Lietuvą – įgyvendinama Regionų kultūros plėtros programa, skatinanti tyrinėti ir puoselėti vietos kultūros ypatumus. „Tarp kitų regionų Mažoji Lietuva neretai pamirštama. Nors Viešvilės ir Smalininkų gyventojai suvažiavę iš skirtingų vietų, čia nėra nei Žemaitija, nei Aukštaitija, Dzūkija ar Suvalkija. Šio krašto tradicijos ir papročiai saviti, kitokie lietuvininkų tautiniai rūbai, Mažoji Lietuva turi ir savo vėliavą, ir savo tarmę. Reikia tai pažinti, žinoti, saugoti. Ta linkme šio krašto žmonės yra daug nuveikę: viešvilietė mokytoja Danutė Daugirtienė surinko vertingos kraštotyrinės medžiagos, mokykloje įkūrė muziejų, Algimantas Liaudaitis 2001 m. įkūrė muziejų „Tėviškės namai“. Krašto tradicijas kūryboje ir šviečiamojoje veikloje puoselėja dailininkė Eglė Untulytė. Smalininkuose kraštotyrinį darbą dirba Irina Pukėnienė. Ypač džiugina privačios iniciatyvos – jau įgyvendintas Arvydo Ašmono sumanymas ant pylimo Smalininkuose iškelti vėliavą, Gražvydas Ažna ėmėsi atkasti seną grindinį prie uosto ir kiti žmonės domisi ir myli šį kraštą, gausiai susirenka į talkas ir į šventes. Gražus būrelis įvairaus amžiaus žmonių keliavome dviračiais susipažinti su Viešvilės apylinkėmis. Mokiniai tvarkydami senas kapinaites prisilietė prie savo krašto istorijos. Tai labai svarbu, nes žmogui ateina momentas, kai norisi turėti ką nors savo, visada ateina“, – įsitikinęs A. Griškus.
Regionų kultūra, atspindinti etninį, kalbinį, istorinį, kultūrinį savitumą ir tradicijas, šiuolaikinei visuomenei yra pagrindas puoselėti dabarties poreikius atitinkančią kultūrinę aplinką ir veiklą.
„Kultūros centro pavadinimas yra dar viena priežastis kalbėti apie Mažąją Lietuvą – esame įpareigoti skleisti šio krašto kultūrą. Tik administraciniu požiūriu priklausome Jurbarkui, o dvasine, kultūrine prasme atstovaujame Klaipėdos kraštui, – teigia kultūros centro direktorius. – Šokių kolektyvui „Skalva“, pasivadinusiam šiuose kraštuose gyvenusios baltų genties vardu, stengiamės įsigyti rekonstruotus lietuvininkų tautinius rūbus, kad kolektyvas gražiai reprezentuotų mūsų kraštą.“
Iki XVIII a. lietuvininkės dėvėjo margines – nesiūtą sijoną: audeklo gabalą klostydavo aplink liemenį ir tvirtai suverždavo juosta ar diržu. Ir XIX a. sijoną dar vadindavo marginėmis, bet jis jau būdavo susiūtas. Pagrindinė puošmena buvo perdrobulė, dar vadinta skotere ir plošte, – per pečius permesta lininė siuvinėta dviejų palų drobulė. Savitas atributas delmonas – tamsios spalvos ryškiai išsiuvinėta kišenė, kabinama prie juosmens, labai derėjo prie tamsaus kolorito lietuvininkės kostiumo. 20 a. pradžioje Klaipėdos krašto moterų garderobe atsirado daug pramoninės gamybos rūbų, batų, papuošalų. Miesto įtaka jaučiama ir vyrų kostiume – jau 19 a. pradžioje ilgas kelnes, aulinius batus ir juostas keitė trumpos kelnės, megztos puskojinės, pusbačiai, odiniai diržai, tapo madinga plačiabrylė skrybėlė.
Prie Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro kabo Trispalvė ir Mažosios Lietuvos vėliavos.
Mokslininkų žiniomis, Mažosios Lietuvos žalia balta raudona vėliava naudota jau 17-18 a. kaip Prūsijos valstybės Lietuvos provincijos ženklas. Vėliau ją naudojo Mažosios Lietuvos lietuviškos draugijos ir vėliava tapo šio krašto simboliu. Žalias baltas raudonas juosteles ant rankų ryšėjo ir Klaipėdos sukilimo dalyviai.
Prūsijos lietuvių kultūra, dvasinis gyvenimas, papročiai ir tradicijos formavosi veikiamos protestantų bažnyčios. Ir dabar čia yra dvi – katalikų ir evangelikų liuteronų – bažnyčios ir dvi tikinčiųjų bendruomenės, puoselėjančios senas ir skirtingas tradicijas. Praėjusiais metais prieš Kalėdas kultūros centre susirinkusi evangelikų liuteronų bendruomenė giedojo kalėdines giesmes, vaišinosi „kafija“ – lietuvininkų ne tik per šventes, bet ir kasdien mėgtu gėrimu. Senosios vietinės smalininkietės Anė Vasiauskienė, Aldona Preikšaitienė pasakojo, kaip Kalėdas švęsdavo lietuvininkai, o Birutė Mencienė, augusi kitapus Šventosios, apie lietuvių katalikų advento papročius.
Viešvilė, Smalininkai – pasienio vietovės, tai irgi lėmė tam tikrus kultūrinius ypatumus. Didžiąją ir Mažąją Lietuvą skyrė siena, ėjusi Šventosios upe, tačiau pasienio žmonių gyvenimai buvo susiję.
„Paribio geografine prasme kultūrą mokslininkai vadina tikru lobynu, nes ji yra savita, čia kai kurie dalykai išlieka geriau nei kitur. Ant tokio lobyno savo kultūrą kuria Viešvilės ir Smalininkų gyventojai. Kurti čia daug ir nereikia, reikia atrasti ir saugoti tai, kas buvo sukurta, kas dar išlikę, – sako A. Griškus. – Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro veikla suka regiono kultūrinio paveldo pažinimo keliu. Svarbiausia, kad šio krašto vertybes atrastų dabar čia gyvenantys žmonės, o atradę gerbtų jas, saugotų, didžiuotųsi savo kraštu.“
Kad plastiku neuždengtų laiko apardyto šimtamečio namo fasado – nes tokio niekur kitur nepamatysi. Kad atkastu grindiniu ateitų ir suvokimas, jog vertingų dalykų turime ir čia pat, savo kieme.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook