Balsavimas

Ar pasitikite rajono valdžia?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Medinių dvarų stalo triumfas

Medinių dvarų stalo triumfas (0)

2017-07-08

Geros mados randasi Lietuvoje – atostogauti gimtojoje šalyje ir aplankyti kuo daugiau dvarų, o keliaujant pamatyti ne tik pastatus, bet ir pajausti ten buvusį gyvenimą. Platų žingsnį į šį pažinimą žengė jurbarkiečiai, prieš Jonines dalyvavę Vinco Grybo memorialiniame muziejuje vykusioje Mariaus Daraškevičiaus paskaitoje.

Menui brendo Jurbarke
„Stalo triumfas! Valgomojo kultūra ir porcelianas Žemaitijos dvaruose“ – paskaitos tema intrigavo ir žadėjo puošnumo, grakštumo, estetikos ir žinių vakarienę iš kelių patiekalų protui ir sielai. Desertas pateiktas pačioje renginio pradžioje: tai pats paskaitos autorius, iš karto užkariavęs klausytojų simpatijas šmaikščia greitakalbe, energija ir aistra Lietuvos dvarų kultūrai.
M. Daraškevičius šiuo metu Lietuvos kultūros tyrimų institute, Dailės istorijos ir vizualiosios kultūros skyriuje, ruošia menotyros krypties daktaro disertaciją „Valgomojo kambarys Lietuvos dvarininkų namuose XIX a.“. Su šiuo darbu susijusi ir paskaita Jurbarke. „Mes, kaip koks svarbus kultūros institutas, šią paskaitą įvertinsime pirmieji“, – sakė muziejininkė Rasa Grybaitė, pristatydama lektorių. Marius – jos giminaitis.
„Rasos mama ir mano mamos mama – seserys, tad Rasa yra mano teta. Jurbarke gyvena mano seneliai, čia kas vasarą atvažiuodavau mokytis piešti“, – pasakojo M. Daraškevičius. Mituvos pakrantėse ir dvaro parke gimė meilė dvarams, piešimo pamokos pravertė stojant į Vilniaus dailės akademiją, kur įgijo dvi specialybes – keramiko ir architekto.
Lektorius prisipažino Jurbarką paskaitai pasirinkęs todėl, kad čia daug savų žmonių.
Didelę M. Daraškevičiaus darbo dalį sudaro kelionės ir tyrinėjimai. „Tai – smagiausia dalis. Dalykus, kuriais domiesi, turi pamatyti, paliesti, pačiupinėti. Taip, pavyzdžiui, supranti, kaip atskirti originalą nuo klastotės“, – aiškino lektorius, ką tik grįžęs iš Žemaitijos „Alkos“ muziejaus Telšiuose, kurio archyvuose tyrinėjo iš visų Žemaitijos dvarų suvežtus indus, baldus ir kitas istorines vertybes, laukiančias restauravimo.
Europietiškoji Lietuva
„Šia paskaita pirmiausia noriu parodyti, kad Lietuva, Žemaitija nebuvo Europos užkampis. Jos dvarininkai jautė Europos pulsą, buvo modernūs, keliavo po įvairias šalis, parsiveždavo idėjų, mėgo naujoves. Lietuvos aukštuomenė užsisakydavo porceliano indus nuo Italijos iki Peterburgo, nuo Anglijos iki Vokietijos, puošdavo juos savo monogramomis, herbais“, – tikino lektorius.
M. Daraškevičius siekia, kad būtų įvertinti mediniai Lietuvos dvarai. Jie buvo nedideli – 200-500 kv. m ploto, turėjo 12–16 kambarių, tačiau buvo įrengti pagal europietiškas tendencijas. „95, jei ne visi 99 proc. Lietuvos didikų gyveno mediniuose dvaruose. Net turintieji aukščiausius titulus“, – pasakojo architektas.
Mediniai pastatai nebuvo blogesnė vieta kaupti vertingas porceliano kolekcijas. Lietuvoje jų rasta tokių, kokių pavydėtų ne viena Europos didikų šeima. Pavyzdžiui, Biržuvėnų dvare aptiktas geriausios Meisono manufaktūros 144 dalių porceliano servizas, kurį kaupė ir saugojo net kelios dvarininkų kartos. 
Stalava ir kredensai
Valgymo tradicijos panašiai vystėsi tiek Europoje, tiek Lietuvoje – baroko ir renesanso epochose tokio kambario, kaip valgomasis, nebuvo. Tik 16 a. pabaigoje italų architektas Andrea Palladio pasiūlė dvaro planą, pagal kurį buvo gražios dalys – įėjimas, didžioji salė, lodžijos, ir negražiosios – vyno rūsiai, virtuvės, tarnų patalpos rūsiuose. 
Centrinė dvaro patalpa buvo didelė salė-kiemas, į kurį šventėms buvo sunešami stalai. Kai neliko puotų, šios dvarų salės virto sporto salėmis, kuriose buvo fechtuojamasi.
Didžiosios salės, į kurias sunešdavo stalus, buvo vadinamos stalavomis. Jose buvo krosnys, židiniai. Svečiai buvo sodinami pagal rangą. Išlikę paveikslų, kuriuose kiekvienas didikas įsitaisęs prie atskiro stalo, o už nugaros stovi kredensas – indų spinta, kurioje keliais aukštais sustatyti brangiausi didiko indai, apšviesti žvakių šviesa, kad atrodytų dar įspūdingiau.
17-18 a. spintos buvo labai prabangios, jose laikydavo ne tik indus, bet ir patalynę, žmonos kraitį.
Kredensų mada išliko ilgai – tokį turėjo net Maironis, o dviaukštis kredensas puikavosi už Anglijos karalienės Elžbietos nugaros jai priimant Amerikos prezidentą Baraką Obamą.
Iki 19 a. valgytojai naudojosi tik šaukštais, juos nešdavosi prisisegę prie diržo ar užsikišę už bato aulo. Tačiau indai buvo aukštos prabos – iš metalo, stiklo, vėliau – ir porceliano. Buvo naudojama „šluboji taurelė“ – be kojelės, ji buvo leidžiama iš rankų į rankas ir simbolizavo pasitikėjimą ir taiką.
Svarbi higiena
19 a. stalavos nyksta, nes atsiranda noras kasdien valgyti drauge. Vietoje stalavos atsiranda salonas, šalia kurio – valgomasis. Iš Lenkijos kilęs Lietuvos architektas Martynas Knakfusas pasiūlo naują dvaro planą su valgomuoju, žaidimo, deserto ar poilsio kambariu, darbo ir miegamojo patalpomis. 
Dvarininkai susėda prie stalų, maistas jiems patiekiamas atskirai lėkštėse, o ne bendruose dubenyse. Virtuvė artėja prie valgomojo – ji įrengiama tame pačiame pastate.
Atsiranda fiksuoti baldai – stalai neišnešami, jie gaminami taip, kad būtų galima pailginti. Suolus keičia kėdės. Šeimininko kėdė išsiskiria puošnumu ir ranktūriais.
Tuo metu jau buvo skiriamas didelis dėmesys higienai – atsirado tualetai, vandentiekis, todėl ir kėdės buvo dažniausiai dengtos oda – lengviau valyti. 
Lietuvos dvarininkus pasiekdavo leidiniai apie interjerą, baldus, todėl čia vyravo tos pačios valgomojo mados, kaip Europos šalyse – santūrumas, gotika, sienos iki pusės buvo dengiamos medžiu. Svečiai buvo sodinami angliškuoju, kai šeimininkai sėdi stalo galuose, arba prancūziškuoju stiliumi – šeimininkas ir svarbiausias svečias ties stalo viduriu, vienas prieš kitą. 
Porceliano estetika
M. Daraškevičius apžvelgė ne mažiau svarbią nei valgomojo įrengimas dvarų kultūros dalį – porceliano kelią į juos. Tam jis pasitelkė ir paskaitos klausytojus, kurie atkūrė šeimos – tėvo, motinos ir sūnaus bei samdomo mokytojo – pietus prie porceliano indais dengto stalo.
„Niekas nesėda, kol neįeina ponia. Visi bučiuoja jai ranką. Ponia sėda ir deda rankas ant stalo iki riešų. Tarnai patiekia valgį. Ponia skirsto patiekalą taip, kaip pati nori – kam daugiau, kam visai mažai“, – artistus instruktavo lektorius.
6-7 a. Kinijoje išrastas porcelianas į Europą pateko 13 a., bet buvo labai brangus, todėl ieškota būdų, kaip jį pasigaminti.
Porceliano gamybos atsiradimas Europoje pakeitė stalo dekoravimo įpročius – atsirado porcelianinės skulptūros, žvakės, vazelės, kurios puošė valgomuosius.
Porcelianines kompozicijas ruošdavo menininkai, architektai, poetai. Jos buvo išdėliojamos stalo viduryje. Italai šias kompozicijas vadino Trionfo da tavola – stalo triumfu, o mūsų krašte jis paplito didžiojo servizo pavadinimu. 
Vertinamas ir šiandien
Su porceliano įsigalėjimu ant didikų stalo atsirado ir daugiau įrankių, taurių, lėkščių. Per vienus pietus buvo patiekiama net iki 17 skirtingų patiekalų, o jiems reikėjo ir skirtingų indų, įrankių. Atsiranda skirtingi stalo serviravimo būdai: prancūziškajame patiekalai simetriškai išdėliojami ant stalo, o rusiškajame stalą puošia tik vaisių piramidės, o patiekalai atnešami kiekvienam svečiui atskirai.
19 a. Lietuvos didikai etiketo, stalo serviravimo paslapčių mokėsi iš knygų, taip pat žiemas praleisdami užsienio šalyse. Tarpukariu prezidento Antano Smetonos žmona Sofija svečiams patiekdavo penkių patiekalų vaišes, o meniu būdavo surašytas prancūzų kalba. Šia kalba ir dabar surašytas meniu oficialiuose priėmimuose. 
Lietuviai vertino porcelianą kaip ir Europos didikai, keletą manufaktūrų buvo įsteigę ir patys. „Ir dabar veikia, tiesa, labai sumažėjusi, „Jiesios“ porceliano gamykla, gaminanti puikius gaminius iš angliško porceliano. Jie išlaiko savo kolekcijas, todėl sudužus lėkštei visada galima užsisakyti kitą“, – lietuvių gamintojus gyrė M. Daraškevičius. 
Porcelianas vertės nepraranda, tačiau įpirkti senųjų manufaktūrų gaminių nelengva – lėkštė gali kainuoti ir 300 Eur. Porcelianas – kiečiausia ir mažiausiai dūžtanti medžiaga, ir graži todėl net ir mažoje virtuvėje mėtų arbata iš porcelianinio puodelio gali sukurti prabangos įspūdį.
Jūratė Stanaitienė



« Back

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook