Balsavimas

Ar jaučiatės Jurbarke saugiai?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Dainų skambumas priklauso nuo choro generolo mostų

Dainų skambumas priklauso nuo choro generolo mostų (0)

2011-04-11

„Skrendu”, – sako chorvedė Danutė Lapienė, kai visa švytinti atsistoja prieš chorą, o darniai skambanti daina priverčia greičiau plakti klausytojų širdis.

Kai dainavimo mokytoja Danutė Lapienė atsistoja prieš chorą ir pakelia rankas – jos veidas švyti, o siela įgauna sparnus. „Skrendu“, – sako chorvedė, per kiekvieną koncertą tuo nepakartojamu jausmu užkrečianti savo dainininkus ir priverčianti greičiau plakti klausytojų širdis. Tačiau reikia nueiti ilgą kelią, kad scenoje dainuojant chorui į padanges kiltų ir chorvedės, ir klausytojų sielos.

Suskaičiuotos visos dienos

Niekada nieko gražaus nesukursi ir nesurengsi, jei neturėsi tikslo. Tokią taisyklę mokytoja kartoja per kiekvieną repeticiją, ją žino ne tik visi D. Lapienės vaikų ir jaunimo chorų dainininkai, bet ir jų tėveliai. 
„Choras – ne prievarta, kaip kažkada būdavo manoma. Ateina tik tie vaikai, kurie labai nori dainuoti. Jie turi ilgai repetuoti ir daug išmokti, kad galėtų eiti į sceną. Toks yra mūsų visų tikslas“, – sako chorvedė, vadovaujanti vienam geriausių Jurbarko kolektyvų – Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos merginų chorui „Saulė“, berniukų ir vaikinų  chorui „Bildukas“, mokanti jurbarkiečius chorinio dainavimo Antano Sodeikos meno mokykloje.
Kiekviena šio pavasario diena Danutei suskaičiuota. Ką tik su „Saulės“ merginomis tarsi ant sparnų pakylėtos sugrįžo iš Latvijos, savaitgalius paskyrė Klaipėdoje ir Marijampolėje vykstančiam vaikų ir jaunimo festivaliui-konkursui „Mes – Lietuvos vaikai“, o jau laukia kelionė į respublikinį festivalį „Užtraukim, vyrai, dainą“, Plungėje rengiamą festivalį-koncertą „Skambioji daina“ ir du labai svarbūs koncertai Vilniuje. Merginų choras „Liepaitės“ jurbarkietes pasikvietė į tarptautinį chorų festivalį „Liepaičių draugai“, kuris gegužės 7–8 d. vyks šv. Kotrynos bažnyčioje ir Vilniaus filharmonijoje. O po to – kelionė į Austriją.
„Krepšiai sudėti – taip ir bildinamės iš vieno koncerto į kitą. Bet jei nekoncertuotume, jei niekur nevažiuotume, savęs nerodytume ir į kitus nenorėtume pasižiūrėti – ar vaikams vertėtų repetuoti, visus metus vargti?“ – retoriškai klausia chorvedė, gerai žinanti savo dainininkų atsakymą. Jaunimas nori keliauti, bendrauti, draugauti, o choras suteikia labai daug galimybių pamatyti pasaulio, pajusti visą gyvenimo pilnatvę.
Juolab smagu, kad iš tolimiausių kelionių, iš atsakingiausių konkursų D. Lapienės chorai visada sugrįžta su apdovanojimais. Bet kad būtum geriausias, kiekvienam koncertui, kiekvienam konkursui pirmiausia reikia atsakingai pasiruošti.

Kolektyvą augina kaip vaiką

Norinčiajam dainuoti chore, pasak Danutės, dabar jau neužtenka turėti gerą balsą ir muzikinę klausą. Dainuojant sudėtingus kūrinius būtina mokėti skaityti natas, todėl Danutės choruose dažniausiai dainuoja muzikos mokyklą baigęs jaunimas, o chorvedė džiaugiasi, kad Jurbarke gali jiems suteikti galimybę dalyvauti kultūriniame gyvenime. Vis dėlto net tokiems muzikaliai raštingiems dainininkams nėra lengva išmokti sudėtingą tarptautinių renginių repertuarą, todėl repeticijose kartais tenka lieti ne tik prakaitą, bet ir ašaras.
Taip buvo ir prieš 20 metų, kai D. Lapienė prieš pat kelionę į Austriją buvo paskirta vadovauti Jurbarko Antano Sodeikos muzikos mokyklos jaunių chorui. Išvykti į užsienį tuomet buvo nepaprastai sunku, dokumentus ambasadų darbuotojai pradėdavo ruošti prieš pusmetį, o kelionė į kapitalistinę Austriją išvis prilygo stebuklui.
Stebuklui prilygo ir Danutės darbo rezultatas – mūsų vaikai Austrijoje vykusiame tarptautiniame festivalyje puikiausiai sudainavo vokiškus ir lotyniškus kūrinius, o užsimezgusi draugystė su austrų dainininkais nenutrūko iki šiol.
Austrijoje D. Lapienė pajuto, kad vadovauti jaunimo chorui – didesniems, atsakingesniems, užsienio kalbas mokantiems dainininkams daug smagiau nei dainuojantiems vaikams.
„Grįžusi į Jurbarką iškart ėmiausi iniciatyvos tokį chorą suburti. Per 1991-ųjų Kalėdas su gimnazijos merginomis pirmą kartą sudainavome „Viešpaties leliją“ – tai buvo pirmasis „Saulės“ choro koncertas“, – tikina Danutė.
Nors chorvedė sako, kad rudomis senoviškomis mokyklinėmis uniformomis pasipuošusių merginų choras pirmąjį koncertą sudainavo „kreivais akordais“, pradžia, matyt, buvo padaryta gera. Dabar „Saulės“ chore dainuoja jau septinta merginų karta, o iš viso per du dešimtmečius chore dainavo net 250 dainininkių.
Gimnazijos merginų choras „Saulė” vienintelis iš Jurbarko chorų dukart atstovavo Lietuvai Šiaurės ir Baltijos šalių dainų šventėje Švedijoje ir Latvijoje. Nors į šią šventę yra kviečiami tik suaugusiųjų chorai, Lietuvos liaudies kultūros centras jurbarkiečiams padarė išimtį. „Mūsų chorui tai buvo didžiulė garbė, nors norint dalyvauti reikėjo mokytis dainų septyniomis kalbomis”, – sako vadovė.
Choras, pasak Danutės, ypatingas kolektyvas – dainininkės jame keičiasi kas treji metai, todėl mokytis reikia labai greitai, o visi apdovanojimai tėra laikini. „Niekada nežinai, kokia bus kita choro karta. Dėl to chorvedžio darbo rezultatai labai laikini“, – sako chorvedė, šį pavasarį išlydėsianti į gyvenimą dar vieną „Saulės“ dainininkių kartą.
Buvę D. Lapienės chorų dainininkai tampa muzikos mokytojais, chorvedžiais, solistais. Mokytoja didžiuojasi Inga Ivanauskaite, dainuojančia Štutgarto operoje, ir pasaulinės operos žvaigžde tapusia Irena Bespalova. Beveik visi Danutės „vaikai“, tapę studentais, eina į atrankas ir tampa kitų chorų dalyviais. Daugumai pasiseka atrasti save, bet nemažai yra ir tokių, kurie skundžiasi, kad dideliuose kolektyvuose vadovai muštru siekia rezultatų, o įpratusiems dainavime ieškoti džiaugsmo tokie santykiai nepriimtini.

Svečius priima savo namuose

„Myliu vaikus – man jie visi atrodo labai šaunūs. Jie patys nežino, kokie yra nuostabūs“, – džiaugiasi Danutė savo dainininkais.
Per 35 darbo metus dainuoti ji mokė ir žilagalvius 75-mečius, ir visai dar mažus, vienoje vietoje ir dešimt minučių neišsėdinčius „bildukus“. Na tai kas, kad jiems dažnai pasitaiko kokį garselį „pro šalį“ išdainuoti – po koncerto atbėgę vadovę kaip mamą apkabina, todėl Danutė nė vieno norinčio dainuoti neatstumia. Stebi toks „davinių neturintis“ vaikas, kaip kiti dainuoja, o paskui, žiūrėk, išmoksta ir nė kiek neblogiau uždainuoja.
Kiekviena kelionė su vaikais chorvedę užverčia papildomais darbais ir rūpesčiais. Išvykstant iš mokyklos net ir pilnamečiams  gimnazistams reikia tėvų leidimų, o iš mokytojų reikalaujama dar ir krūvos kitų dokumentų.
„Tokie dalykai smarkiai vargina, bet jei nenori užsiimti dokumentų tvarkymu, turi iš namų kojos nekelti. Mano vaikams tas nepriimtina, todėl darau viską, ką reikia, kad tik jie norėtų dainuoti“, – tikina D. Lapienė.
Ir jie keliauja – Danutės chorai keturis kartus koncertavo  Vokietijoje, penkis kartus – Austrijoje, su dainomis apsuko beveik visą Europą. Chorvedė įsitikinusi, kad niekas kitas taip gerai nereprezentuoja savo šalies, kaip meno saviveiklos kolektyvai. Išvykę į užsienį parodome, kokie esame, ką mėgstame, kuo domimės, kaip elgiamės – tai mato daugybė šeimų, nes visame pasaulyje įprasta svečius priimti asmeniškai.
„Gyvendamas viešbutyje tiek nepamatysi ir savęs taip neparodysi, kaip atsidūręs svetimoje šeimoje. Negaliu prieštarauti vokiečiams, kurie sako, kad mes esame geriausi savo šalies ambasadoriai“, – įsitikinusi chorvedė.
2002 metais prasidėjusi jurbarkiečių draugystė su Krailsheimo Alberto Šveicerio gimnazijos choru ne tik palaiko miestų partnerystę, bet ir daugybei šeimų padėjo Vokietijoje rasti nuoširdžių bičiulių.  Per kelerius metus dainininkai net triskart apsikeitė vizitais, o praėjusią vasarą į Jurbarką buvo atvykusi net 54 dainininkų ir muzikantų delegacija.
D. Lapienė džiaugiasi, kad jurbarkiečiai svetingai į savo šeimas priima užsieniečius – ne tik suteikia jiems pastogę, bet ir parodo Lietuvą, susidraugauja su dainininkų šeimomis. Ypač Jurbarką pamilo austrai – pas mus visada nori važiuoti ne tik bičiulių choro dainininkai, bet ir jų mokytojai.
Chorų vadovams visada atviros ir Danutės namų durys. Kad galėtų susikalbėti su rumunais, belgais, airiais, modavais, austrais, D. Lapienė ne vienus metus savarankiškai mokėsi anglų kalbos, skaitė knygas, o visų savo pašnekovų prašė tikslinti netaisyklingus žodžius.  „Dabar jau be vargo susikalbu su užsieniečiais“, – džiaugiasi moteris, įveikusi daugeliui lietuvių trukdantį kalbos barjerą.

Pasirinko muziko kelią

D. Lapienė neslepia: dviem menininkams šeimoje gyventi nelengva, ypač kol tėvų dėmesio reikalauja maži vaikai.
„Bet aš kaip visi – dariau ką reikėjo daryti, lėkiau dieną naktį, kad visur galėčiau suspėti“, – sako moteris, su vyru Adolfu į gyvenimą išleidusi du vieną po kito gimusius vaikus. Nuo mažens abu jie grojo ir dainavo, bet muzikanto kelią pasirinko tik Laurynas. Kristina baigė medicinos universitetą, tapo farmacininke, su vyru augina dvi nuostabias dukreles.
Su dideliu jauduliu Adolfas ir Danutė stebi vyresniojo Lauryno muzikinę karjerą.
Kai devynias klases baigęs vaikas staiga panoro važiuoti mokytis į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, tėvai iš paskutiniųjų stengėsi jį atkalbėti nuo tokio žingsnio – Laurynui puikiai sekėsi kalbos, atrodė, kad jis galvoja apie anglų kalbos studijas.
Gal nelabai įtikėtina Lauryno tėvams atrodė trimitininko karjera,  bet užsispyrimas vaikiną nuvedė net į Švedijos Lundo universiteto Malmės muzikos akademiją, o sėkmė konkurse į Nacionalinį simfoninį orkestrą grąžino į Lietuvą. Daugelio pažįstamas kaip „Inculto“ muzikantas Laurynas tapo profesionaliu muziku – ne tik groja trimitu Nacionaliniame simfoniniame orkestre, bet ir dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bendradarbiauja su Latvijos muzikos akademija ir net yra kviečiamas vertinti šios akademijos studentų baigiamųjų egzaminų darbų. Tėvams neramu tik dėl to, kad jaunas dėstytojas turi dirbti daugiau už kitus, stengtis, kad jo studentai visuomenės būtų matomi ir įvertinti. Kitaip – nieko nepasieksi.
„Laurynas pasirinko profesionalaus muziko kelią, o mes – saviveiklininkai, mums lengviau. Džiaugiamės, kad galime dirbti su jaunimu ir visą laiką būti tarp žmonių“, – sako Danutė. 
Keliais sakiniais įvertinti jos nuopelnus Jurbarkui būtų sunku, nors Danutės pavardė įrašyta net į pasaulio lietuvių chorvedžių žinyną. Tačiau vien tai, kad nė į vieną konkursą ar festivalį Tauragės apskrities savivaldybių muzikos mokyklos neatveža tiek chorų, kiek jų atvažiuoja iš Jurbarko, rodo, kad D. Lapienė kaip niekas kitas atsidavusi savo darbui. Bet kai klausomės jos chorų atliekamų dainų, žavimės ne chorvede, o jos išmokytais dainininkais, puikiai suderintais jų balsais, daina perduodama džiugia nuotaika. Taip jau gyvenimo surėdyta – tikras choro generolas stovi nugara į publiką, bet dainos skambesys priklauso tik nuo jo mostų.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook