Balsavimas

Ar jaučiatės Jurbarke saugiai?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Kūryba skaidrina kasdienybę, gaivina protą ir širdį

Kūryba skaidrina kasdienybę, gaivina protą ir širdį (0)

2011-07-13

Tautodailininkė Laimutė Juzikėnaitė-Ašmonaitienė – patrakusi asmenybė, savo gyvenimą skaidrinanti ne tik tapyba.

Gegužę pusiau apvalų jubiliejų atšventusi tautodailininkė Laimutė Juzikėnaitė-Ašmonaitienė tikina, kad išgyvena trečiąją jaunystę. Žvelgiant į spinduliuojančias jos akis ir trykšte trykštančią energiją, nekyla noras abejoti, kad žmogus jaunas tol, kol jauna jo širdis. O kuriančio ir svajojančio menininko širdis niekada nepasensta.

Menininkė iš prigimties

Žmogus pradeda gyventi tuomet, kai visą laiką gali skirti tik sau. Paskutiniai du tautodailininkės L. Juzikėnaitės-Ašmonaitienės dešimtmečiai tokie ir buvo – ji vaidino teatre, tapė, mezgė, keliavo, skaitė, augino gėles, gėrėjosi gamta ir džiaugėsi gyvenimu. Tas džiaugsmas ją atvedė į pripažinimą – L. Juzikėnaitė-Ašmonaitienė šiuo metu yra viena iš garsiausių Lietuvos tautodailininkių.
Jos paveikslai ir mezginiai buvo eksponuojami Lietuvos tūkstantmečiui paminėti surengtoje geriausių šalies tautodailininkų darbų parodoje Vilniuje.
2009 m. dienraščio „Respublika“ skaitytojai jurbarkietę nominavo Nacionaline vertybe.
Lietuvos liaudies kultūros centro rengiamoje tautodailės darbų apžiūroje-konkurse „Aukso vainikas“ L. Juzikėnaitė-Ašmonaitienė kasmet patenka tarp geriausių Tauragės apskrities tautodailininkų ir jau penkeri metai iš eilės yra kviečiama dalyvauti baigiamosiose parodose.
Prieš keletą metų L. Juzikėnaitės-Ašmonaitienės tapybos darbais galėjo gėrėtis Verkių rūmų lankytojai. Galimybę surengti personalinę parodą tautodailininkei jubiliejaus proga padovanojo jos klasės draugai. Tai buvo šeštoji L. Juzikėnaitės-Ašmonaitienės tapybos darbų personalinė paroda, o liepos viduryje į tautodailininkės darbų parodą pakvies Jurbarko kultūros centras.
Dailininkė iliustravo šešias poezijos knygas, jos megztomis riešinėmis puošiasi aukščiausios šalies vadovės, o menotyrininkai stebisi, iš kur dailės mokslų neragavusi moteris turi tokį gilų liaudies meno tradicijų pojūtį.
Tai, ką kitiems per daugelį studijų metų ne visada pavyksta suprasti ir išmokti, Laimutė turi iš prigimties, todėl jos tapyti paveikslai džiugina subtilumu, o spalvingi mezginiai tampa mažais meno kūriniais.

Mokė tėvai ir gyvenimas

„Nežinau tokio žodžio „nemoku“. Man atrodo, kad norint viską galima išmokti – net jei iš pirmo karto nepavyksta, stebuklus gali padaryti kantrybė“, – įsitikinusi L. Juzikėnaitė-Ašmonaitienė.
Kantrybės ir atkaklumo nuo vaikystės Laimutę mokė tėveliai. Auksines rankas turėjęs skardininkas ir stalius ... Juzikėnas bei gražiausius rankdarbius kūrusi ... Juzikėnienė šiandien greičiausiai taip pat būtų vadinami tautodailininkais, bet likimas jiems lėmė gimti tuo laiku, kai viskas, kuo žmonės puošdavo savo buitį, buvo įprastas, savaime suprantamas ir niekaip nesureikšminamas dalykas.
Piešė Laimutė nuo tada, kai gavo dovanų dviejų galų – mėlyną ir raudoną pieštuką. Vėliau teptuku braukdavo per akvarelinius dažus ir džiaugėsi neatsidžiaugė spalvomis. Spalvas L. Juzikėnaitė-Ašmonaitienė iki šiol vadina fantastišku dalyku, o prisiminusi vaikystę, tebemato Mituvos pakrantėse žydinčius ryškiai geltonus vėdrynus, sunkius žiedus svarinančius alyvų krūmus.
Pradinės mokyklos sienos buvo nukabinėtos neįrėmintais Laimutės piešinėliais – nebuvo prasmės jų rėminti, nes po kiekvienos pamokos atsirasdavo vis gražesnių, spalvingesnių paveikslėlių. Paaugusi tapo sienlaikraščio „dailininke“. Visus savo piešinius pirmiausia parodydavo tėtukui.
„Jei jis sakydavo, kad čia kažkas ne taip, tvirtindavau, kad būtent taip viskas ir turi būti, bet visada stengdavausi pataisyti. Kaip nupiešti, vėliau klausinėdavau Dailės akademiją baigusio brolio Vytauto, bet ir jis niekada manęs nemokė – sakydavo: daryk, kaip širdis liepia“, – pasakojo Laimutė.
Skulptorius Vytautas Juzikėnas, jaunas žuvęs autokatastrofoje Jugoslavijoje, buvo Dailininkų sąjungos atsakingasis sekretorius. „Man jis buvo ne tik brolis, bet ir pats geriausias draugas. Kai atvažiuodavo, per naktis kalbėdavome apie jo kūrinius, sumanymus, darbus. Vytautas visą laiką ragino mane piešti, rengti parodas, o aš sakydavau – spėsiu. Kai brolis žuvo, tapyba man tapo tarsi jo paliktas priesakas“, – neslėpė L. Juzikėnaitė-Ašmonaitienė.
Laimutė nesikremta, kad jokių tapybos mokslų, išskyrus kino teatrų dailininkams surengtus kursus ir kūrybines stovyklas, niekada neragavo. Skaitė knygas apie meną, analizavo tapybos albumuose išspausdintas tapybos darbų nuotraukas, ieškojo savo kelio ir piešė taip, kaip širdis liepė. Dėl to L. Juzikėnaitės-Ašmonaitienės peizažai unikalūs ne tik paprastumu ir nuoširdumu, bet ir atlikimo technika. Laimutė ne lieja akvarelę, o užpildo piešinio erdvę vos įžiūrimais sausos akvarelės taškeliais.

Mokėjo praskaidrinti kasdienybę

Daugiau nei tris dešimtmečius L. Juzikėnaitė-Ašmonaitienė dirbo greitosios pagalbos felčere, vėliau – kaimo medicinos punktų metodininke. Lengva nebuvo: grįžusi po naktinės pamainos neturėdavo laiko poilsiui, tačiau šeima, vaikai ir namai niekada jai netrukdė praskaidrinti gyvenimą įdomia veikla.
Daugiausia džiaugsmo Laimutei teikdavo ir tebeteikia vaidyba. Ligoninės dramos būrelis, kuriam Laimutė vadovavo, respublikinėje apžiūroje netgi buvo užėmęs pirmąją vietą rajonų kategorijoje, be spektaklių neapsieidavo nė vienas medikų kolektyvo susibūrimas.
„Tie spektakliai mums ne tik daug džiaugsmo teikė, bet ir labai padėdavo. Anuomet gydytojai turėjo skaityti paskaitas kaimuose. Paprastai niekas nenorėdavo jų klausytis, o kai paskelbdavome, kad rodysime spektaklį – pilnos salės susirinkdavo“, – prisimena Laimutė.
Dar ir dabar senosios kartos medikai atsimena jos sukurtą Cecilijos personažą ir taiklius bei linksmus pašmaikštavimus. Laimutė tikina, kad parodija – vienas iš sunkiausiai įvaldomų vaidmenų, nes jumoras negali būti nei vulgarus, nei įžeidus, o kuriant vaidmenį ekspromtu, kaip dažniausiai būdavo, reikia didelio saiko ir skonio pojūčio.
Pastebėjęs L. Juzikėnaitės-Ašmonaitienės talentą režisierius Algirdas Pauliukaitis pakvietė ateiti į K. Glinskio teatrą. „Apsisprendžiau akimirksniu – tada man atrodė, kad tokiame teatre ir sceną šluoti būtų didelė garbė“, – tikino moteris, niekada iš savo šeimos nesulaukusi priekaištų dėl ilgai užtrukusios repeticijos ar gastrolėse praleistų savaitgalių.
Teatras jai atsilygino su kaupu, suteikdamas galimybę pamatyti, kaip kitose šalyse gyvena žmonės, pajausti kultūrinius skirtumus. Ir patirti pripažinimo džiaugsmą. „Prancūzijoje buvome priimti kaip profesionalai“, – išdidžiai sako dešimtis įsimintinų vaidmenų sukūrusi jurbarkietė.

Trečioji jaunystė – kūrybai

Lėkdama iš vieno darbo į kitą, visą laisvą laiką skirdama vaidybai ir tapybai L. Juzikėnaitė-Ašmonaitienė „užtarnauto poilsio“ laukė kaip išganymo, o sulaukusi – iš pirmos dienos atsisakė darbo ligoninėje ir visa širdimi atsidavė kūrybai. Būtent dėl to pastaruosius du dešimtmečius ji vadina laimingiausiais gyvenime.
„Niekada nemaniau, kad gyvenimas praėjo pro šalį. Išėjusi į pensiją pradėjau kitą gyvenimo etapą – kaip dabar sakoma, patyriau renovaciją. Ir dėl mažos pensijos niekada nesiskundžiau. Numezgu kojines, riešines, nutapau paveikslą, gaunu vieną kitą litą, kurį galiu skirti kelionėms, knygoms“, – tikina Laimutė, dabartinį savo gyvenimą vadinanti trečiąja jaunyste. Pirmoji buvo tuomet, kai augino vaikus, antroji – kai džiaugėsi anūkais, o dabar Laimutė gražiausiais ornamentais jau puošia proanūkiams mezgamas kojines.
Taikomieji menai L. Juzikėnaitei-Ašmonaitienei dar labiau patinka nei vaizduojamieji, nors tautodailės parodose jiems ir keliami kur kas aukštesni reikalavimai – sukurti daiktai turi būti ne tik gražūs, bet ir funkcionalūs, tokie, kuriuos norėtųsi nešioti ir naudoti.
Riešinės, kurias Laimutė pradėjo megzti prieš keletą metų, tapo tikru atradimu. Didelio kruopštumo ir sunkiai įsivaizduojamos kantrybės reikalaujantis darbas – ne toks jau paprastas užsiėmimas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Laimutės riešinės – ypatingos, nes subtiliai spalvas jaučianti ir kompoziciją išmananti tapytoja, puošianti mezginius originaliais ornamentais, riešines paverčia meno kūriniu. Lygiai taip pat žvilgsnį traukia šiltų, skaidrių spalvų linksmais raštais margintos kojinės.
„Ir tapau, ir mezgu tik sau, niekada negalvoju, kad kurį nors daiktą reikės parduoti. Riešinėms raštus tenka piešti, nes pagal juos ant siūlo suveriami karoliukai, o kojinių raštai gimsta tarytum savaime ir priklauso nuo to, kokių spalvų ir atspalvių siūlai derinami. Pradėjusi megzti niekada nežinau, koks išsidėlios raštas, bet juk tai ir yra pats įdomiausias dalykas“, – dėliodama mezginius džiaugiasi tautodailininkė, pastaruoju metu vis dažniau pagalvojanti apie piešimą.
Virbalų į molbertą Laimutė greičiausiai dar neiškeis, bet popierių būsimiems piešiniams jau renkasi. Vartydama daugybę dar niekur neeksponuotų grafikos darbų dailininkė pasakojo norinti iliustruoti Salomėjos Nėries „Senelės pasaką“. Toks darbas Laimutei būtų dar viena atgaiva protui ir širdžiai.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook