Balsavimas

Ar jaučiatės Jurbarke saugiai?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Profesoriaus darbo vaisius ragauja visa Lietuva

Profesoriaus darbo vaisius ragauja visa Lietuva (0)

2011-06-06

Prieš dešimtmetį Lietuvių kalbos draugijos Jurbarko skyriaus surengtoje šventėje Arnoldas Piročkinas dar buvo su savo žmona Marta, dabar lanko jos kapą Jurbarko kapinėse.

Gimiau Pašventyje, pražydau Šilutėje, o vaisiai užsimezgė ir subrendo Vilniuje – taip sakė profesorius habilituotas daktaras Arnoldas Piročkinas. Savo kraštiečio darbo vaisių ragautojai esame visi, dažniausiai, tiesa, to nė nežinodami, juk gimtąją kalbą gauname su motinos pienu ir nė nesusimąstome, kad vartojame ją kaip dovaną ir dėka kalbininkų, nes  tik užrašytas žodis nedingsta.

Iš mažo Pašvenčio kaimelio Arnoldas Piročkinas išėjo į didelį kalbos mokslo pasaulį. Žymiojo mūsų kraštiečio veikla daug dešimtmečių buvo susijusi su Vilniaus universitetu – buvo lietuvių kalbos ir lituanistinių studijų katedrų profesorius, o jo moksliniai tyrinėjimai paskirti lietuvių kalbos sintaksei ir bendrinės kalbos tėvo Jono Jablonskio palikimui.
„Visi darbai yra įdomūs, kaip nors ypatingai išskirti savojo negaliu“, – sako A. Piročkinas apie daugeliui tolimą ir nepažįstamą mokslininko darbą. Pradėjęs jį gilinimusi į lietuvių kalbos sintaksę, labiausiai kalbininkas džiaugiasi parengęs monografiją apie Joną Jablonskį. Už knygas „Prie bendrinės kalbos ištakų“ ir „J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas“ 1979 m. A. Piročkinui paskirta Lietuvos nacionalinė premija. Šitų ir vėliau išleistų knygų – „Jono Jablonskio laiškai“ bei „Jono Jablonskio kalbos taisymai“ pagrindu 1987 m. mokslininkas apsigynė habilituoto daktaro disertaciją „Jonas Jablonskis ir jo darbų reikšmė lietuvių bendrinės kalbos raidai“. Pedagoginis darbas universitete paskatino parašyti knygas „Administracinės kalbos kultūra“, „Jaunajam lituanistui: Mokslinio darbo metodikos pradmenys“ (1990 m.), lietuvių kalbos vadovėlį kitataučiams. 1995 m. išleista A. Piročkino knyga „Devyneri Adomo Mickevičiaus metai“, o po trejų metų – jos vertimas į lenkų kalbą.
A. Piročkino knygos įvairiais kalbos klausimais – vaisiai visai Lietuvai, o mus, jo gimtojo krašto žmones, labai džiugina jo sudaryta ir 1996 m. išleista knyga „Jurbarkas. Istorijos puslapiai“. Pasak A. Piročkino, norą prisidėti prie šios knygos žadino dvasinis ryšys su gimtine. Nors Pašvenčio kaimelyje kalbininko gimtųjų namų nelikę nė ženklo, jis laiko save Jurbarko krašto žmogum.
1931 m. gimęs Arnoldas ir dviem metais jaunesnė jo sesuo Ženė iš mamos Elenos, mergautine pavarde Milinytė, pusės buvo trečioji Pašventyje gimusi šios šeimos karta. Kalbininko tėvo Mikalojaus Piročkino, namiškių ir draugų vadinto Mykolu, dokumentuose gimimo vieta įrašyta Jurbarkas, bet pats visada sakydavosi gimęs Pašventyje. Reta, Lietuvoje tik vienos giminės turima Piročkinų pavardė, kadaise galbūt buvo labai dažna žvejų kaimelyje prie Nemuno.
Su žmona Marta, su kuria kartu mokėsi Jurbarko gimnazijoje, kalbininkas susilaukė vienintelės dukters Gailos. Ji medikė, gyvena Detroite. Ten kalbininko vienintelis anūkas Vilius šiemet baigia gimnaziją. Nors jis, senelio įsitikinimu, tikrai nebus kalbininkas, nors tik vasaromis su savo tėvais atvažiuoja į Vilnių ir į Jurbarką, jo šaknys irgi Pašventyje, nes dvasiniai ryšiai stipresni už fizinius.
Gražūs prisiminimai hab. dr. A. Piročkiną sieja su Jurbarko gimnazija, kurioje jis mokėsi nuo 1942 m. „Savo klasę labai gražiai prisimenu. Buvo labai talentingų žmonių. Kalbu apie berniukų klasę, mergaičių nelabai pažinojau, nes anuomet mokėmės skirtingose klasėse, susitikdavom tik per įvairius vakarus, saviveiklas. Niekuo neišsiskyriau iš kitų klasės draugų, buvo už mane kur kas pranašesnių. Išėjom iš klasės trys profesoriai: medicinos profesorius Šimaitis, chemijos A. Kaminskas – jau mirę. Gabus matematikas Petraitis irgi guli Jurbarko kapinėse. Šauklys buvo ypač gabus muzikai, mechanikai, dailei – gal kalbėtume apie jį kaip apie Čiurlionį, bet nieko nepasiekė, neturėjo sąlygų“, – pasakoja mūsų kraštietis kalbininkas. Jis pats už galimybę atsiskleisti mokslinėje ir kultūrinėje veikloje prisipažįsta dėkojantis Angelui Sargui, kurio globą nuolatos jaučiąs. „Nors esu netikintis, bet visada sakau, kad Angelas Sargas mane globoja“, – teigia kalbininkas.
„Ar gali kam būti įdomus Arnoldas Piročkinas?“ – klausė kalbininkas, paprašytas kraštiečiams papasakoti apie save. – Žmonės dabar domisi visai kitokiais dalykais.“ Mokslininko domėjimosi laukas visada buvo kalba. Jaunystėje jis išmoko ir čekų kalbą, kuri sintaksės požiūriu labai artima lietuvių kalbai. „Prie čekų kalbos ilgai ėjau. Man, kaip sintaksės specialistui, čekų kalba buvo reikalinga, ja parašyta daug sintaksės studijų, naudingų mano darbui“, – prisimena A. Piročkinas. Čekų kalbą jis išmoko savarankiškai, pusę metų gyveno Čekijoje, ten teko skaityti ir paskaitų čekiškai. Nors tai buvo prieš keturiasdešimt metų, skaityti knygas čekų kalba gali ir šiandien, o 2004 m. kalbininkas parengė „Čekų-lietuvių ir lietuvių-čekų kalbų žodyną“.
Skaityti knygas, pasak mokslininko, jam nebeapsimoka: „Man jau aštuoniasdešimt metų – perskaitau ir pamirštu.“ Kur kas prasmingesne veikla A. Piročkinas laiko gimtojo krašto praeities tyrinėjimą. Archeologui Vytautui Urbanavičiui, rengiančiam knygą apie gimtąją Skirsnemunę, A. Piročkinas yra pažadėjęs parašyti apie to krašto mokyklas. Dabar renka medžiagą, o kartu pildosi faktais ir Jurbarko 1918–1940 metų kronika, kurią jau seniai yra parengęs Jurbarko bibliotekai.
„Vienas kitas naujas faktelis atsiranda, reikėtų įterpti“, – sako kalbininkas ir pasakoja, kad viskas prasidėjo nuo knygos „Jurbarkas. Istorijos puslapiai“ rengimo, kai sėdėdamas bibliotekose ir archyvuose, ką suradęs užsirašydavo į korteles. Šiuo pasakojimu kalbininkas tarsi atskleidžia dalelę mokslininko darbo paslapties – surinkti po kruopelę to, kas svarbu, užrašyti, nes kas užrašyta, niekur nedingsta, gali prireikus surasti ir panaudoti pats arba tai padarys kiti.
Kalbą irgi reikia užrašyti, apie ją rašyti. „Kalba yra kintanti. Gyva kalba negali nesikeisti, o kalbininkai privalo ją tyrinėti ir užrašyti, kad ir po penkių šimtų metų galima būtų palyginti, kokia ji buvo ir kokia yra“, – sako kalbos mokslininkas. Kad lietuvių kalba išliks, jis neabejoja, nors dabarties Lietuvoje lietuvių kalbai tenkantys išbandymai, pasak mokslininko, stengiantis ją taikyti prie anglų kalbos sistemos ir praktikos, kelia didelį rūpestį. „Atgavus nepriklausomybę tikėjomės, kad lietuvių kalba suklestės. Ar jūs manote, kad ji suklestėjo?“ – klausė A. Piročkinas šį pavasarį į kalbos šventę susirinkusių savo kraštiečių. Paklaustas, kokia jam atrodo dabarties Lietuva, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras patylėjo, paskui pacitavo Antano Miškinio tarpukariu parašytą eilėraštį: „Tave papuošt žadėjome/ kaip tikrą savo seserį./ Esi pačioj jaunystėj,/ Ir pačiame pavasary.(...) Kur mes Tave nuvesim/ Ir dovanų ką duosim?/ Šiandieną gilios mintys/ Įsimetė veiduosin.“
Jaunystėje, baigęs lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete, A. Piročkinas penkerius metus dirbo mokytoju Dzūkijoje ir Tauragės rajone. Ar gali mokytojas daryti įtaką lietuvių kalbos vartojimui, įskiepyti jaunimui meilę ir atsakomybę už gimtąją kalbą? „Talentingas mokytojas gali, bet talentų mokykloje mažai. Visur reikalingi talentai, o į mokyklą jų ateina mažiausiai, nes mokytojo darbas šiais laikais padarytas negarbingu, nepelningu ir labai varginančiu”, – teigia A. Piročkinas. Remdamasis surinkta medžiaga apie Pašvenčio pradinę mokyklą, pasakoja: „Smetonos laikais mokytojas buvo kaimo pažiba, o jo darbas – gerai apmokamas. Pradinės mokyklos mokytojas gaudavo 170 litų, už 70 ūkininkas jam duodavo visą išlaikymą, 100 likdavo savo reikmėms. Už 70 litų buvo įmanoma nusipirkti visai neblogą kostiumėlį. Gimnazijų mokytojai uždirbdavo dar daugiau.“
Jurbarke profesorius Arnoldas Piročkinas – dažnas svečias. Laukiame jo minčių ir žodžių apie mūsų visų kalbą, vertiname už jo nuveiktus darbus, mylime už jo nuoširdžią meilę mūsų ir savo gimtajam kraštui.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook