Balsavimas

Ar jaučiatės Jurbarke saugiai?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Skambi daina – chorvedės veiklos įprasminimas

Skambi daina – chorvedės veiklos įprasminimas (3)

2011-11-14

Chorvedė Rita Dovidaitytė: „Su „Barkūnu“ ir „Vyturiais“ dirbti miela, esam kaip viena šeima.“

Kai dainuoja choras, dirigentas žiūrovams atsuka nugarą – ir nematysi, ar tik rankų mostai, o gal ir mimikomis jis valdo daugiabalsį būrį. Chorvedė Rita Dovidaitytė, Jurbarko kultūros centro mišraus choro „Barkūnas“ ir vyrų vokalinio ansamblio „Vyturiai“ vadovė, stovėdama prieš dainuojantį savo kolektyvą turbūt šypsosi, nes prisipažino, kad nieko nėra džiugesnio, kaip po juodo darbo repeticijose sulipinus visus balsus į vieną – išgirsti dainą.

Klausantis choro atliekamų dainų ne vienam galbūt kyla klausimas, kaip sujungti daugybę balsų į vientisą darnų skambėjimą, užburiantį ausis ir širdis? Kaip išmokyti kiekvieną atskirai ir visus kartu išdainuoti visas natas, kad skambėtų taip, jog eilinis klausytojas sakytų „gražu“, o profesionali komisija rašytų aukštą balą ir girtų – „puiku!“ Kai bandau šito iškvosti Ritą Dovidaitytę, chorvedė vardija daugybę metodų, kurių mokėsi studijuodama, bet prisipažįsta, kad jos dėstytojas, pamatęs „Barkūno“ repeticiją, galbūt sušuktų: „Vaikeli, ko aš tave mokiau?“ Nes, pasak Ritos, kai dirbi su mėgėjų kolektyvu, atrandi savų būdų, kurie kažin ar yra prastesni už tuos, akademinius, jei padeda pasiekti gerų rezultatų.
Dainų skambėjimą lemia ne vien chorvedžio profesionalumas, bet ir kolektyvo susiklausymas, kiekvieno jo nario noras dainuoti, ir – dainuoti gerai. Mėgėjų kolektyvai tuo ir unikalūs, kad į juos einama su noru, o atėjus randama bendraminčių. „Man su tais kolektyvais dirbti labai miela, esam tarsi viena šeima“, – sakė chorvedė Rita.
Jurbarko kultūros centro mišrus choras „Barkūnas“ – pirmasis R. Dovidaitytės kolektyvas. Baigusi studijas Muzikos akademijoje ir sugrįžusi dirbti į gimtąjį kraštą jauna specialistė perėmė šį kolektyvą iš patyrusios chorvedės Marijos Tautkuvienės – turbūt nenuvylė jos, nes „Barkūnas“ tebedainuoja, yra dainų švenčių, konkursų ir festivalių dalyvis.
„Su „Barkūnu“ dalyvavome respublikinėse dainų šventėse. 2009 m. choras įvertintas kaip ypač gerai paruošęs dainų šventės repertuarą. Dalyvavome ir Tauragės apskrities, ir Kauno miesto dainų šventėse“, – pasakoja choro vadovė.
Jau keletą metų „Barkūnas“ kviečiamas į Vievyje vykstantį tarptautinį chorų festivalį-konkursą „Mūsų dainose“. „Nelengvas tas festivalis – reikia paruošti privalomus kūrinius, dalyvauja daug chorų. Baigiamasis koncertas vyksta miesto aikštėje. Bet ir įspūdžių – daug ir gražių. Nepakartojama, kaip per aikštę ėjusiai jaunavedžių porai dešimt chorų sutartinai užtraukė „Ilgiausių metų“! Pernai mūsų choro dainos ypač gražiai skambėjo, komisijos pirmininkas gyrė, vadino kolektyvą profesionaliu“, – prisimena Rita. Tokie pagyrimai, anot jos, kolektyvui – stimulas eiti į priekį: mus giria, o mes padainuosim dar geriau. Tačiau ir nesėkmės – kai neskamba, ir nežinia kodėl – irgi yra postūmis dar labiau stengtis.
Kiekvienas koncertas, konkursas, šventė – kolektyvo veiklos įprasminimas. Jurbarkiečiai „Barkūną“ girdi koncertuose per valstybines šventes, giedant Švč. Trejybės bažnyčioje. Neretai kolektyvas vyksta koncertuoti kitur kviečiamas bičiulių. Geri choro draugai – Raseinių kultūros centro choras „Šatrija“, jie „Barkūną“ kviečia į savo rengiamą festivalį „Dainuojam Maironiui“. Sena draugystė jurbarkiečių chorą sieja ir su Tauragės kultūros centro vyrų choru „Mintauja“.
„Tie, kurie eina į chorą, visi nori, vadinasi, jiems čia patinka. Svarbiausia ir yra noras. Kartais kuriam nors ir dainuoti sunkiau sekasi, bet jei žmogus nori ir ima iš tavęs viską, ko gali išmokyti – labai smagu“, – džiaugiasi mėgiamu darbu chorvedė Rita.
Chorvedė apgailestauja, kad mišriame „Barkūno“ chore mažoka vyrų – tačiau tie, kurie dainuoja, labai myli dainą. To įrodymas – 2007 m. lapkričio mėnesį susibūręs vyrų vokalinis ansamblis „Vyturiai“. „Ansamblis susibūrė pačių vyrų iniciatyva. Buvo net ultimatumas – nebus ansamblio, nedainuosim chore. Ne visi „Vyturių“ vyrai iš choro, bet visi labai nori dainuoti ansamblyje. Jų amžius – nuo aštuoniolikos iki aštuoniasdešimties, kai kurie dirba ar studijuoja ne Jurbarke, bet stropiai lanko repeticijas“, – giria savo ansamblio vyrus Rita.
Pradėję nuo kažkada seniai dainuotų, dabar „Vyturiai“ savo repertuare jau turi daug naujų dainų. Vyrų ansamblis, užburiantis ne tik skambiomis dainomis, bet visada dovanojantis ir puikią nuotaiką, labai greitai įgijo gerbėjų ne tik Jurbarke, bet ir toliau tapo žinomas ir įvertintas.
Didžiausias „Vyturių“ įvertinimas – pernai respublikiniame vokalinių ansamblių konkurse „Sidabriniai balsai“ pelnyta pirmoji kategorija. „Pirmą kartą su ansambliu ruošėmės dalyvauti konkurse, bet norėjosi pabėgti, kai sužinojau, jog konkursas – labai rimtas, o komisija solidi. Tačiau paskatino chorvedė Danutė Lapienė – ji „Vyturiams“ prognozavo pirmą vietą“, – prisimena savo baimes Rita. Tačiau taip ir nutiko, kaip jos vyresnioji kolegė pranašavo, – konkurse, kuriame dalyvavo apie 15 vyrų kolektyvų, o trečdalis jų pateko į baigiamąjį turą, Jurbarko „Vyturiams“ skirta pirmoji kategorija.
Geriausias įvertinimas solidžiame konkurse labai pamalonino ir dainininkus, ir vadovę, ir ansamblio akompaniatorę Zitą Liktienę bei įkvėpė pasitikėjimo, kad klausyti „Vyturių“ taip pat malonu, kaip ir vyrams dainuoti. Lygiai taip malonu išgirsti prie kvietimo į festivalį pridedamą komplimentą: nebus „Vyturių“, nebus ir festivalio. Taip jurbarkiškių ansamblį į vyrų chorų festivalį kvietė Tauragės kultūros centro direktorius. Respublikiniame vyrų chorų festivalyje „Užtraukim, vyrai, dainą“ Tauragėje „Vyturių“ balsai skambėjo jau du kartus, jurbarkiškiai dalyvavo ir Joniškyje vykusiame Algimanto Raudonikio dainų konkurse.
Tačiau labai miela „Vyturiams“ dainuoti savajame mieste – čia, pasak vadovės Ritos, juos myli ne tik „Barkūno“ choro, bet ir visos Jurbarko moterys. „Pernai lapkritį surengėme ansamblio trejų metų kūrybinės veiklos paminėjimo koncertą. Dainas „Vyturiai“ skyrė savo mylimoms moterims ir teikė joms gėles – buvo gražu“, – prisimena vadovė.
„Jei nebūtų tokie sunkūs laikai, kai reikia suktis, kad išgyventum, meno mėgėjų kolektyvai būtų dar pilnesni“, – įsitikinusi R. Dovidaitytė. Kaip voverė rate sukasi ir pati chorvedė – kaip ir dauguma meno vadovų, ji dar dirba Raudonės pagrindinėje mokykloje muzikos mokytoja, o Jurbarko bažnyčioje vargonininke. Magistro studijoms pasirinko muzikos pedagogiką – jau tada žinojo, kad pedagogika pravers, kad išgyventi vien iš kultūros darbuotojo atlyginimo nebus lengva. O groti vargonais mokėsi Muzikos akademijoje – tai buvo studijų privalomas instrumentas. „Būdami studentai koncertuodavom Marijampolės bažnyčioje, tačiau liturginiai kūriniai – visai kas kita. Mišių liturgijos mane išmokė Išlaužo klebonas – Prienų rajono Išlaužo bažnyčioje vargonavau studijuodama magistrantūroje“, – pasakoja Rita.
Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčioje vargonuoja savaitgaliais, vadovauja jaunimo ir Sumos chorams. Tačiau širdis, pasak pačios Ritos, – „mano „Barkūne“ ir mano „Vyturiuose“ – susigyveni su žmonėmis, pripranti, sunku būtų juos palikti.
Kitąmet „Barkūnas“ švęs jubiliejų, o „Vyturiai“ minės penkmetį. Chorvedė Rita diriguos savo mylimų kolektyvų jubiliejiniams koncertams ir šypsosis – juk taip smagu, kai tavo rankų mostams paklūsta balsai žmonių, labai mylinčių dainą.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook