Balsavimas

Kas laimės antrąjį rinkimų į Seimą turą?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Visas sutartines išdainuoti gyvenimo neužtektų

Visas sutartines išdainuoti gyvenimo neužtektų (5)

2011-03-07

Kai uždainuoja Birutės Bartkutės „Imsrė“, apima jausmas, kad taip galingai ir didingai giedodavo senovės lietuviai, tarp gūdžių girių gyvenę savo gyvenimą. Dabar gyvename jau kitaip, ir išsaugoti tam, ką kaip tauta turime unikalaus, prireikia net valstybinių institucijų globos. Nors tikrieji paveldo saugotojai yra žmonės, suvokiantys to darbo gilią prasmę.

2010 m. lietuviškos sutartinės įrašytos į UNESCO reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, o Jurbarko kultūros centro folkloro specialistė Birutė Bartkutė jau trečią dešimtmetį jas dainuoja pati ir kitus moko – nes jai gražu, nes supranta, kad suguldytos į storas knygas jos nesuskambės.
Prieš 20 metų Jurbarko kultūros centre subūrusi folkloro ansamblį „Imsrė“ tik po poros metų išdrįso į jo repertuarą įtraukti sutartines, nes, pasak Birutės, „tai yra folkloro aukštoji matematika“. Pati jos mokėsi studijuodama iš pradžių S. Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje, paskui Konservatorijos (dabar Muzikos akademija) Klaipėdos fakultetuose.
Tik studijavo B. Bartkutė ne folklorą (prieš tris dešimtmečius tokių mokslų nė nebuvo), o chorvedybą. Tačiau buvo Klaipėdoje Rūta Vildžiūnienė ir jos vadovaujamas folkloro ansamblis. „Temperamentinga žemaitukė, ji mane užganėdino“, – zanavykiška šnekta Birutė sudeda nuopelnus savo didžiajai mokytojai. – Viskas priklauso nuo žmogaus – jei sutinki tokį spinduliuojantį, kaip Rūta spinduliuoja folkloru, jis ir tau įskelia tą kibirkštėlę.“
Pas Rūtą Vildžiūnienę, pasak Birutės, ėjo daugybė žmonių, nors folkloro kolektyvas studentams nebuvo privalomas. „Ekspedicijos, koncertai, Užgavėnės Žemaitijos kaimukuose... Tas laikas buvo nepaprastai įdomus – kaip tik prasidėjo Nepriklausomybė. Mus net saugumas tampė, nors nieko tokio nedarėme, tik dainavome liaudies dainas. Vadovė mėgo improvizuoti, ir mums niekada nereikėjo atlikti programos nuo A iki Z. Ji – didelis autoritetas, daugiau negu mokytoja“, – sako Birutė apie R. Vildžiūnienę.
Baigusią Konservatoriją ir išėjusią neįkainojamos vertės folkloro mokyklą Birutę tuometinė Kultūros skyriaus vedėja Liudvika Frejienė pasikvietė į Jurbarką ir paskyrė Eržvilko zoninių kultūros namų meno vadove. „Tokia, matyt, buvo vedėjos taktika – nutremti kur nors toli ir žiūrėti: paskęsi ar išplauksi“, – sako Birutė, gražiai prisimenanti savo pirmąją darbovietę. Subūrė čia moterų ir vaikų chorus, dalyvavo Dainų šventėse, Jurbarke teko ir diriguoti dideliam jungtiniam chorui. Žinoma, atsirado Eržvilke ir folkloro ansamblis, koncertavo kartu su garsiaisiais bandonininkais, net Jurbarko rajonui atstovavo Moldovoje su koncertine programa.
Po trejų su puse metų nepaprasto įžvalgumo turėjusi kultūros specialistė L. Frejienė parsiviliojo B. Bartkutę į Jurbarką. Labai vilioti ir nereikėjo, nes dainos juk visur gražiai skambėti gali, bet nuo Jurbarko ranka paduoti – Zanavykų kraštas, kuriame prasidėjo Birutės gyvenimo ir muzikos kelias ir kur senoje sodyboje visada jos laukia mylimiausioji mamutė.
Nuo mažens Birutė buvo nepasėda kirbukė, lėlių jai nereikėjo, tik penktojo gimtadienio proga – būtinai lūpinės armonikėlės. Mokykloje penketukų nerinkdavo, bet dainuoti ir šokti buvo pirmutinė. Ypač platūs dainų horizontai atsivėrė, kai iš Šakių išsikraustė į mamutės tėviškę: Griškabūdžio vidurinėje Birutės klasė pasižymėjo dainingumu, o ji, tik muzikos mokytojos paruošta, nesunkiai įstojo  mokytis chorinio dirigavimo, ji buvo vienintelė visame kurse, nebaigusi vaikų muzikos mokyklos.
Jurbarke chorvedybą atidėjo į šoną, hobis tapo jos specialybe – jau dvidešimt metų B. Bartkutė vadovauja folkloro ansambliui „Imsrė“. „Pradėjau nuo vaikų, – prisimena Birutė, – ir kai kurios, tuomet pradėjusios, „Imsrėje“ tebedainuoja iki šiol.“
Kolektyvo stabilumas yra svarbiausias jo aukšto meninio lygio garantas. „Imsrėje“ dainininkės jau seniai nesikeičia, tik atsinaujina, kai mažosios „imsriukės“ užauga ir įsilieja į vyresniųjų kolektyvą. Todėl jau seniai nėra koncerto, kuriame kolektyvas nedainuotų sutartinių, kurios, pasak vadovės, reikalauja aukštojo muzikinio pilotažo.
„Sutartinių begalinė įvairovė – pagal tematiką ir atlikimo būdą. Ypač smagios, bet dar labiau sudėtingos šokinės, kai ir dainuojama, ir šokama kartu. Sutartines dainuodavo tik aukštaičiai, bet dabar ir Jurbarke visokių žmonių gyvena“, – sako folkloro ansamblio „Imsrė“ vadovė. Be to, sutartinės, kaip ir kiti liaudies kūriniai, jau vargu ar kada bebus organiška žmogaus gyvenimo dalis, padedanti dirbti darbus, linksminanti per šventes. Todėl juo labiau prasminga išsaugoti folklorą bent kaip scenos kūrinį, reprezentuojantį mūsų tautos savitumą, mokyti tų archajiškų dainų vaikus, kad ir jie užaugę galėtų pamokyti savuosius.
B. Bartkutė ne tik „Imsrės“ vaikų grupę moko senoviškų dainų, bet ir veda mokykloje fitodizaino būrelį. Ji seniai pastebėjo, kad vaikai kompiuterį pažįsta kur kas geriau nei gamtą ar savo tautos tradicijas. „Nepažįsta, bet nori pažinti, – įsitikinusi ji, – vaikams labai įdomu daryti darbelius iš šiaudų, kukurūzų, kitos gamtinės medžiagos, o ypač džiaugiasi, kad pasidarę gali parsinešti namo – parduotuvėje juk tokių nenusipirksi.“
Pomėgis ir talentas kurti iš augalinių medžiagų pačiai Birutei netikėtas, nes vaikystėje jai nuobodžiausi atrodė darbai, prie kurių reikia ilgai ir kantriai sėdėti. Bet kai pradėjo, anot jos, „prosyti“ šiaudus, užsikabino – išmoko verti sodus, daryti šiaudinius suvenyrus ir aksesuarus. Unikalu yra tai, ką ji, pati sugalvojusi technologiją, daro iš kukurūzų pluošto – ne tik didžiules gėles, bet ir rūbų kolekciją, kuria koncertams papuošė „Imsrės“ mergaites.
Folkloro specialistė pastebėjo ir tai, kaip mažosios „imsriukės“ nuvykusios kur nors svetur didžiuojasi vilkėdamos tautinius rūbus, o namie nedrįsta, sako – pamatys kas nors, juoksis. Birutės manymu, tai – iš per didelio žavėjimosi popsu ir iš nežinojimo: „Juk ir tėvams ne vienam atrodo, kad prestižas šokti modernius šokius, o ne tautinius. O ko nežinome, atrodo juokinga ir negražu, bet juk neprisipažinsi sau, kad ko nors nežinai.“
Jau seniai „Imsrės“ dainininkės per koncertus puošiasi autentiškais lietuviškais tautiniais rūbais. Juos, sukurtus ir pasiūtus Vilkijos D. ir Z. Kalesinskų liaudies amatų mokykloje, Jurbarko kultūros centro folkloro kolektyvas  2003 m. demonstravo Lietuvos Prezidentūroje.
Kolektyvo vadovė Birutė vilki zanavykišką kostiumą. „Zanavykai – turtingi ir darbštūs. Dainos iš jų neišprašysi, pirmiausia – darbas. Bet ir vaišingi – svečiui ne kokį spirgą, bet geriausią kumpį ant stalo deda, – šiltai apie gimtojo krašto žmones kalba Birutė. – Pasiturimas zanavykų gyvenimas atsispindi ir jų tautiniame kostiume. Moterys vilkdavosi bent kelis sijonus, apatinį vadindavo dulkiniu, viršutinį pasikaišydavo, kad nesudulkėtų. Liemenes siūdinosi iš pirktinių, šilku ir auksu ataustų medžiagų. Gintarais nesipuošdavo, o pirktiniais raudonų koralų karoliais – kuo bagotesnė, tuo daugiau eilių.“
Jurbarkiečiai „Imsrės“ kostiumus išvydo per festivalį „Ant vandens“. Tarptautinis folkloro festivalis pirmą kartą įvyko 2006 m. „Vytėnuose prie tvenkiniais apsuptos pilies festivaliui labai tinkama vieta, o pavadinimą paėmėme iš brolių Juškų užrašytos dainos“, – sako festivalio organizatorė B. Bartkutė. „Ant vandens“ dainavo ir šoko ne tik lietuviai, bet ir latviai, moldavai, vengrai, graikai ir kitų tautų atstovai, pristatomi amatai ir krašto kulinarinis paveldas, vyksta linksma vakaruška, o sutemus įspūdingos šiaudų skulptūros virsta ugnies fakelais.
Nors pernai dėl Vytėnų pilies restauravimo darbų festivalis persikėlė į Jurbarką, o ilgai ruoštą šventę mažųjų laivelių prieplaukoje išblaškė liūtis, folklorininkai – ne tie žmonės, kuriuos išgąsdintų gamta. Birutė jau rengiasi kitam festivaliui, kuris, ji neabejoja, tikrai bus, tik kad iki 2012-ųjų baigtųsi pilies remontas. Bet ir Jurbarko nuskriausti festivalio organizatorė nežada: mažųjų laivelių prieplauka – festivaliui tinkama vieta. Pagalbininkų nudirbant daugybę pasirengimo darbų nepristigs, ypač padeda tie, kuriems tai net nepriklauso.
„Laikas be galo greitai rieda“, – sako B. Bartkutė, kilodama iš Suvalkijos parsivežtas Užgavėnių kaukes. Kai už lango dar spaudė vasario speigas, ji su savo folkloro kolektyvo dainininkėmis jau ruošėsi vyti žiemą lauk – teužleidžia vietą pavasariui, kuris, kaip ir daina, sušildo ne tik žmogaus kūną, bet labiausiai – sielą.
Ant stalo Jurbarko kultūros centro folkloro specialistės kabinete guli trys storos knygos – 1958 m. Z. Slavėno sudaryti sutartinių dainynai. „Kiek gyvenimų reikia, kad jas visas išdainuotum“, – sako Birutė. Išdainuoti reikia, juk negali tautos lobis dūlėti knygų lentynoje.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook