Balsavimas

Ar pritartumėte Vidos Rekešienės ir Dariaus Juodaičio grįžimui į rajono politiką?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Minint Šekspyrą: proga pažinti ar iš naujo atrasti genijų

Minint Šekspyrą: proga pažinti ar iš naujo atrasti genijų (0)

2016-05-07

Pasaulis mini Viljamą Šekspyrą – didįjį Renesanso epochos ir visų laikų rašytoją, nuo kurio mirties šiemet sukanka 400 metų. Prisimename ne tik didžiojo anglo kūrybą – tragedijas, komedijas, dramas ir sonetus, bet ir jo gyvenimo epochą. Renginių Šekspyrui paminėti vyko ir mūsų rajone.

Pradėjo Mažvydu

Smalininkų miesto biblioteka balandžio 22 d. pakvietė skaitytojus į Bibliotekų metų pristatymo renginį. Jame pagerbtas ir anglų dramaturgas bei poetas, kuris, išgyvenęs 52 metus, mirė 1616 m. balandžio 23-iąją – per savo gimtadienį, savo gimtąjame mieste Stratforde prie Eivono. 
Tačiau renginys prasidėjo ne Šekspyru. Pirmiausia bibliotekininkės pristatė Bibliotekų metus ir specialų jiems sukurtą ženklą – jame pavaizduoti stilizuoti knygos puslapiai ir bangos, kuriomis sklinda interneto ryšys. Vėliavos su šiuo ženklu šiemet plevėsuoja prie daugelio bibliotekų. Tokią vėliavą – pačių bibliotekininkių pasiūtą – turi ir Smalininkai: Rūta Karvelienė audinyje išrašė, o Birutė Norkienė išsiuvinėjo ne tik Bibliotekų metų ženklą, bet ir nežinomo laiko ir autoriaus tekstą: „Aš esu biblioteka. Nesu nei sienos, nei lentynos, net ne knygos, sustatytos eilėmis. Aš esu pasaulio išmintis, surinkta ir pristatyta Tau. Aš esu atviros durys. Įeik!“
Bibliotekų metų ženklas sujungia knygą su išmaniosiomis technologijomis. Vis dėlto dažnas skaitytojas labiau mėgsta tradicinę knygą, o biblioteka yra ta vieta, kur knygose gyvena įvairių laikų ir įvairių herojų autoriai.
Skaitytojus bibliotekininkės kvietė į kelionę laiku su knyga. Tekstus skaitė pačios ir „Ąžuolynės“ teatro aktoriai.
Keliauti pradėta nuo pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“, ištrauką iš eiliuotosios prakalbos perskaitė Eligijus Kazikaitis.
Toliau – Žemaitė, šios bibliotekos skaitytojų mėgiama autorė. Jos liaudišką, sodrios kalbos tekstą ne perskaitė, bet suvaidino Romutė Kalninienė.
Bibliotekininkės Rūta ir Birutė skaitė Lazdynų Pelėdą ir Šatrijos Raganą bei priminė šių šviesių moterų asmenybes. Skaitovės buvo pasipuošusios retro stiliaus rūbais, juk ir skaitytieji tekstai – lietuvių raštijos retro.
Angelina Reičiūnienė vilkėjo Mažosios Lietuvos tautinį kostiumą, beje, pačios pasisiūtą, ir pristatė Ievą Simonaitytę – didžiausią šio krašto rašytoją. Inesa Kazikaitienė paskaitė atsiminimų apie ją iš Onos Pajėdaitės knygos.
Puikiu muzikiniu intarpu buvo Liudviko Rėzos dainos. Dainavo Valdas Žemaitis, pats pritarė gitara, ir netgi susirinkusiuosius vieną dainą pamokė!
Tuomet atėjo eilė Šekspyrui. Jo vardą, bent jau iš mokyklinių metų, žino visi, kaip ir  kūrybą – daugelis tik iš mokyklos. Puiku yra jubiliejai, paakinantys vėl atsiversti seniai skaitytas knygas. Kaip 2014-aisiais skaitėme Donelaitį, minėdami 300-ąsias jo gimimo metines, taip dabar yra proga iš naujo atrasti Šekspyrą.
Puikiųjų jo sonetų renginyje perskaitė režisierė Nijolė Aleksienė, o bibliotekininkės kvietė visus dar į vieną renginį – Šekspyro kūrybos skaitymus.

Pakvietė į istorinę puotą

Renginys balandžio 29-osios vakare Veliuonos kultūros centre nukėlė į Renesanso epochą – senovinė muzika ir šokiai, šiugždančios šilko suknios, prabangus vynas ir meilės sonetai. Vakaras, pavadintas „Susipažinkime su Šekspyru“, buvo gražus akims, pateikė įdomios informacijos, pamalonino gomurį bei gražiai susiejo senovę su dabartimi.
Kultūros centro direktorė Irma Svetlauskienė ne tik vedė renginį, bet ir šoko. Ji yra Veliuonos istorinių šokių studijos „Saltare Festum“ vadovė, istorinių šokių moko ir  Kidulių dvaro (Šakių r.) šokėjas. Kolektyvai skirtingi, kitoks jų repertuaras, bet susirinkusieji tikrai susidarė vaizdą, kad istoriniai šokiai labai skiriasi nuo mūsų tautinių, o juolab nuo modernių šiuolaikinių. Jau nekalbant apie šokėjų suknias, perukus, manieras – tai dar labiau priartina mums seniai praėjusius laikus ir jų žmones. 
Kitokie, nekasdieniai, tą vakarą skambėjo ir muzikos kūriniai. Neseniai susikūręs ir labai aktyviai koncertuojantis senosios muzikos duetas „Tocco Muzicale“ – Laura Kairienė ir Lina Lukošienė – grojo pastoralę, alemandą, gavotą. Atlikėjos – ir puikios edukatorės, todėl buvo paaiškinta, ką reiškia tie retai vartojami žodžiai, įdomiai papasakota apie senovinį instrumentą klavesiną bei parodytos visos jo muzikinės galimybės. Klavesinu groja Laura, o Lina – net keliais instrumentais; šįkart ji atsivežė fleitą, vokišką dūdelę ir naujausią savo kolekcijoje – violą da gamą, tokių instrumentų Lietuvoje kol kas yra tik keturi.
Su Viljamo Šekspyro gyvenimu, asmenybe ir kūryba susirinkusiuosius supažindino Jolanta Mašiotienė. 1564–1616 m. gyvenęs anglų dramaturgas ir poetas maždaug per dvidešimtį kūrybinio darbo metų sukūrė 37 dramos kūrinius ir per pusantro šimto sonetų.
1592 m. jis atvyko į Londoną ir dirbo teatre – nuo suflerio iki artisto ir dramų rašytojo. Buvo garsiojo 1599 m. įkurto teatro „Globe“ dalininkas, ten buvo vaidinamos jo pjesės. Tačiau gyvas būdamas Šekspyras nebuvo laikomas rašytoju ir pats nepretendavo juo būti. Tik po mirties buvo paskelbta jo kūryba, kuri autoriui suteikė pasaulinę šlovę ir nemarumą.
Tačiau didžiojo dramaturgo ir poeto asmenį bei jo kūrybą gaubia ir didžiulė paslaptis, kurios išsklaidyti neleidžia ir užrašas ant jo kapo Švč. Trejybės bažnyčioje Stratforde. Antkapyje įrašyta, kad prakeiksmas gresia tam, kas judins velionio kaulus. 
Pasakojant būtus, o gal ir pramanytus, interneto platybėse surankiotus faktus, scenos gilumoje pasimatė prie rankraščio palinkęs, plunksna skrebenantis pats Šekspyras – toks buvo įspūdingas vaidybinis šio renginio elementas.
Šekspyro sonetus skaitė renginio vedėja, bendruomenės nariai, istorinių šokių šokėjos – išraiškingai, jautriai perteikė Renesanso žmogaus išgyvenimus, jausmus ir mintis.
Keičiasi laikai, keičiasi žmonės, tačiau išlieka noras ir poreikis savo gyvenimą įprasminti kūryba. Šekspyriškąjį vakarą Veliuonoje buvo gausu ir šiuolaikinio kūrybiškumo apraiškų.
Kiduliškis Juozas Vilkenis šioje puotoje siūlė ragauti naminio vyno ir pasakojo apie vyndarystę. Tikras vynas, pasak vyndario, yra žmogaus sugebėjimas pastebėti ir pasiimti iš gamtos, kas geriausia. Geru vynu mėgaujamasi, kaip ir gera kūryba. Ragavusieji sužinojo, kad taurėje naminio vyno yra dukart daugiau vitaminų ir mineralų, negu uogienėje ir sultyse, o butelyje pienių vyno sutelpa dviejų šimtų saulės nuspalvintų žiedų energija. Pagamintą vyną ragauti derėtų tik po metų, geriausia – po trejų. Vyndarys papasakojo ir parodė vyno ašaras (!), bet verkia, pasak Vyndarių asociacijos nario J. Vilkenio, tik naminis vynas.
Senovinę kūrybos puotą papuošė veliuoniškės Agafijos Letukienės tapybos darbų paroda, susidomėjimą kėlė Redos Mačėnienės parfumerinė krautuvėlė – moteris pristatė savo gamybos muilus.
Kūrybingas vakaras Veliuonos kultūros centre tęsėsi – buvo mokomasi istorinių šokių, ragaujama vyno, bendraujama. O kažkas, vienumoje atsivertęs Šekspyro poezijos tomelį, dar nesiskubino grįžti į saviškį laiką.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook