Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Mokyklos muziejus laukia įkurtuvių

Mokyklos muziejus laukia įkurtuvių (0)

2011-09-13

Prieš 15 metų įkurtas Skirsnemunės Jurgio Baltrušaičio pagrindinės mokyklos muziejus netrukus turėtų būti perkeltas į seniūnijos pastatą – savivaldybės taryba dar vasaros pradžioje nusprendė atpirkti iš pastato bendraturčių 33 kv. m patalpas. Tačiau įkurtuvės, atrodo, mokyklos bendruomenei suteiks ne tiek daug džiaugsmo, kaip galima būtų tikėtis.

Kad muziejų būtina iškelti iš dar 1923 metais statyto medinio buvusios mokyklos pastato, kalbama jau seniai. Visais varpais skambinanti Jurgio Baltrušaičio pagrindinės mokyklos direktorė Dainora Saulėnienė kasryt į darbą eina su baime. Parko pakraštyje stovinčio medinuko langai ne kartą buvo išdaužyti, per apgriuvusią sieną į buvusią klasę patekdavo benamiai. Siena, žinoma, jau seniai užmūryta gelžbetoniniais blokeliais, bet nesaugumas išliko. „Bijome prarasti vertingus eksponatus – juk tai kaimo žmonių mums patikėtos saugoti relikvijos”, – pripažįsta direktorė.
D. Saulėnienė džiaugiasi, kad savivaldybės taryba rado būdą pagelbėti Skirsnemunės muziejui ir kad jai nebereikės kasryt rūpintis išdaužytais langais, kiauru pastato stogu ir supuvusiom sienom. Džiaugtųsi dar labiau, jei pastatas būtų tik muziejaus eksponatų saugykla ir perkėlus juos į kitą vietą, niekas nenukentėtų. Bet šiame pastate mokėsi kartų kartos ir jis dar tebesaugo daugybės žmonių prisiminimus.
„Tėvai čia atsiveda vaikus ir rodo, kur buvo jų suolas, kur stovėjo mokytoja, kur sėdėjo, kai laikė egzaminą. Iš tolimiausių Lietuvos vietų atvykstantys žmonės sako, kad tai jų mokykla. Kitaip niekada nebus”, – įsitikinusi D. Saulėnienė.
Nors pastatas persmelktas drėgmės, o ji ypač gadina senus spaudinius, rankraščius ir nuotraukas, nė norėdamas nerastum geresnės vietos senovinei kaimo trobai atkurti. Skirsnemunės pedagogai – muziejų įkūrusi ir devynerius metus jam vadovavusi Gitana Šneideraitytė ir dabartinė muziejaus vadovė Jolita Kleinauskaitė-Hagemeister – tą padarė idealiai. Didžiuliame kambaryje sustatyti senoviniai baldai, sienos išpuoštos šventųjų paveikslais, mūkomis ir portretais, tebestovi net veikiančios audimo staklės.
Muziejaus vadovė džiaugiasi, kad viskas, kas sukaupta, dovanota aplinkinių gyventojų, atnešta į mokyklą moksleivių. Eksponatų tiek daug, kad viename kambaryje niekaip nesutalpinsi, todėl kitoje klasėje įrengta ekspozicija „Lino kelias”. Joje – ne tik lino apdirbimo įrankiai, bet ir senieji kaimo buities reikmenys – sviestamušės, lygintuvai, virduliai, duonos pjaustyklė, kavamalės, pipirmalės, degutinė, samčiai, geldos ir daugybė kitų įdomių dalykų.
Atskiras kampelis skirtas sovietmečio laikotarpiui. Pasak muziejaus vadovės J. Kleinauskaitės-Hagemeister, vaikams tai vienas iš įdomiausių kampelių. „Visi pirmiausia puola apžiūrėti mokyklinę uniformą, skaito, kas apie mokyklą būdavo rašoma laikraščiuose, klausia, kas buvo Olegas Koševojus, kurio vardu vadinosi Skirsnemunės pionierių draugovė. Sukaupėme ir didelę revoliucijos vadų raštų leidinių kolekciją – kai pasiūlom dešimtokams paskaityti Lenino raštus, mokiniai tvirtina, kad nieko nesupranta”, – tikino J. Kleinauskaitė-Hagemeister.
Muziejuje sukaupta ne tik daugybė medžiagos apie Skirsnemunės krašto žmones, bet ir daug senų nuotraukų, primenančių šio krašto istoriją, likę visi Skirsnemunės pradžios mokyklos dienynai ir moksleivių sąrašai, surinkta didžiulė senų maldaknygių ir giesmynų kolekcija.
„Turime apie 200 vertingų eksponatų, dar triskart daugiau – nevertingų, bet irgi mums labai brangių daiktų. Visi jie saugo šiame krašte gyvenanusių žmonių atminimą. Apmaudu, kad persikėlę į naujas patalpas daug ko negalėsime eksponuoti – dėl vietos trūkumo būsime priversti juos archyvuoti”, – apgailestavo mokyklos direktorė D. Saulėnienė.
Daugybė dabar jau buvusių mokinių piešinių, lipdinių, floristikos darbų, šimtadieniui išleistų sienlaikraščių net nevadinami eksponatais ir persikeliant į kitas patalpas greičiausiai atsidurs konteineryje. Kartu su jais išnyks ir atmintis, gyvenanti šiame praėjusį amžių menančiame mokyklos name. Gaila, kad nėra jokių galimybių jį restauruoti ir išsaugoti.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook