Balsavimas

Ar Jurbarko r. priešgaisrinėje tarnyboje turėtų dirbti brakonieriai?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

„Molynės profesorius“ gimtinės nepamiršta

„Molynės profesorius“ gimtinės nepamiršta (0)

2018-10-06

Skirsnemunėje visa klasė jį vadino „Molynės profesoriumi“, nes gyveno Molynės kaime. Vadino ne pašaipiai, o pagarbiai. Dėl to, kad ne pagal savo moksleivišką amžių buvo apsiskaitęs, žingeidus, žinojo ir sugebėjo daugiau už kitus.

O juk mokytus žmones dažnai ir vadiname profesoriais...

Ir tapo jis tikru profesoriumi. Jis – tai Vytautas Urbanavičius (gim. 1935 m. liepos 3 d. Skirsnemunėje) – humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, plastinės rekonstrukcijos specialistas, vienas žymiausių Lietuvos archeologų, senovės tyrinėtojas.

Šiemet V. Urbanavičius išleido kapitalinį veikalą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų panteonas Vilniuje“. O neseniai senovės tyrinėjimai jį atvedė tiesiai pas mus: mokslininkui pavyko įminti 620 metų senumo paslaptį, kuria galės didžiuoti mūsų kraštas. Kokia tai paslaptis – „Šviesa“ netrukus paskelbs, o šiandien – plačiau apie „Molynės profesorių“, mūsų rajono Garbės pilietį V. Urbanavičių.

Pažintis

Kai prireikė parašyti straipsnelį apie jurbarkiečiams gerai pažįstamą kraštietį istoriką Vytautą Urbanavičių, iš karto į galvą šovė kadaise skaityta pasakėlė, kur paprastas žmogelis padejavo: „Nemoku nei skaityt, nei rašyt, o nori mane karalium padaryt.“ Taip ir aš: nesu istorikas, o reikia leistis į istorijos džiungles.

Nors abu esame jurbarkiečiai, bet susipažinome gana vėlai Vilniuje, kai buvo pradėta kaupti medžiaga knygai „Jurbarkas. Istorijos puslapiai“, išėjusiai 1996 m. Dabar jau nemenu, kas paskatino mane kreiptis į jį, kad parašytų būsimai knygai straipsnį apie Jurbarko miesto ir valsčiaus tolimąją senovę, kuriai duomenų teikia daugiausia archeologija – istorijos šaka, tirianti ir atkurianti praeitį iš žemėje slypinčių žmogaus ir jo naudotų daiktų liekanų. Tuo tarpininku tikriausiai buvo kitas Vilniuje gyvenantis jurbarkietis Telesforas Urbaitis (1932-2002), taip pat istorikas, Mokslininkų rūmų direktorius. Tarpininkavimas buvo vaisingas: V. Urbanavičius pateikė knygai kruopščiai parašytą straipsnį „Senųjų gyventojų pėdsakai“.

Tokiu būdu užsimezgusi pažintis mane paskatino daugiau domėtis įdomaus straipsnio autoriumi, o ilgainiui ji atvedė prie draugystės. Nesiimu nurodyti tikslios datos, kada prasidėjo toji draugystė. Bet ar tai šiandien svarbu? Ėmiau atidžiau stebėti V. Urbanavičiaus gyvenimą ir jo mokslinę veiklą, o galiausiai net ir giliau jį suvokti.

Kapinynų tyrinėtojas

Jau tada jo būta su nemenku archeologo moksliniu bagažu. 1967 m. buvo apgynęs mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją, vadovavęs ne vieno kapinyno kasinėjimams. 1970 m. jo vadovaujama archeologų grupė dirbo Piktagalio (Anykščių r.), 1972 m. Jakštaičių (Šiaulių r.) ir daugelio kitų vietovių kapinynuose iki pat 1983 m. Jų tyrimai buvo vasaros meto darbas – „parduotos vasaros“.

Po ekspedicijų laukė sukauptų duomenų apibendrinimas ir ataskaitos. Juk ekspedicijas rengė ir finansavo tam tikros mokslinės institucijos. O Vytautas jose pradėjo dirbti dar studijuodamas universitete: nuo 1957 m. Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejaus restauravimo dirbtuvėse, 1959-1965 m., turėdamas 24-30 m. amžiaus, buvo jų vedėjas. 1967-1988 m. jo darbovietė – Lietuvos istorijos institutas, iki 2001 m. vadovauja Pilių tyrimo centrui „Lietuvos pilys“.

Tačiau palikime nesurašę visų darboviečių ir apžvelkime ypač stulbinančią vieną jo veiklos sritį.

Pradininkas

V. Urbanavičius Lietuvoje yra plastinės rekonstrukcijos pradininkas. Kas toji plastinė rekonstrukcija? Trumpai sakant, dažniausiai tai žmogaus galvos, ypač veido, atkūrimas iš turimos kaukolės. Nėra likę jokio paveikslo, jokios skulptūros ar nuotraukos, turima tik žmogaus kaukolė, ir štai plastinės rekonstrukcijos specialistas pagal ją atkuria gana realų šios žmogaus dalies vaizdą.

Šiuo metu plastine rekonstrukcija sėkmingai naudojasi ne tik archeologai, bet ir kriminalistai.

Šį metodą V. Urbanavičius įsisavino dar 1963 m. Maskvoje iš žymaus rusų antropologo, archeologo ir skulptoriaus prof. Michailo Gersimovo (1907-1990). Šis metodas reikalauja, kad mokslininkas būtų įgudęs kelių dalykų specialistas. Visų pirma turi labai gerai išmanyti žmogaus anatomiją – suvokti išnykusių galvos raumenų, kraujagyslių ir juos gaubiančios odos sąsajas, santykius ir priklausomybes. Antra būtina sąlyga – turi būti apdovanotas nemenku skulptoriaus talentu. Taigi čia reikalingas ir vaizduojamasis menas. Suderinti abi šias ypatybes retai kuriam duota. Tuo atžvilgiu V. Urbanavičius yra vienas iš tų retųjų.

Stulbinantys rezultatai

Turime įspūdingus jo plastinės rekonstrukcijos darbo rezultatus: V. Urbanavičius restauravo per tris dešimtis įvairių tolimos ir visai artimos praeities žmonių kaukoles. Neįstengsiu jų visų išvardyti. Jo pastangomis turime Barboros Radvilaitės, Pilypo Ruigio, Kristijono Donelaičio skulptūrinius vaizdus. Be skulptūrinių restauracijų, reikėtų pridėti dar porą šimtų su viršum grafinių (pieštinių) portretų. Tad jiems sukurti reikia turėti ir dailininko grafiko talentą.

Šios srities specializaciją liudija kvietimai dalyvauti įvairiose komisijose, turinčiose uždavinį identifikuoti stalinizmo aukas, palaidotas bevardžiuose kapuose ir masiniuose kapinynuose. Bene žymiausias toks atvejis – dalyvavimas 1990 m. estų ekspedicijoje, turėjusioje nustatyt Estijos Respublikos prezidento Konstantino Petso, nukankinto bolševikų kalėjime, palaikus ir juos grąžinti į tėvynę. Prie šio tikslo sėkmingos baigties svariai prisidėjo ir mūsų jurbarkietis. Toliau 1993 m. su latviais keliauja į Turkmėniją ieškoti jų prezidento Karlio Ulmanio palaikų. Deja, šiuo kartu tikslas nebuvo pasiektas.

V. Urbanavičius dalyvauja Rusijoje, senose, apleistose Kazanės kapinėse surandant brolių Antano ir Jono Juškų kapus. Suradus ir nustačius tapatybes jų palaikai pargabenti į Veliuoną.

Mokslininko žiniomis ir stropumu pasinaudota, kai 1994 m. imta tirti Vilniuje, buvusio Tuskulėnų dvaro parke, tarp dešiniojo Neries kranto ir buvusių Koncertų ir sporto rūmų, bendruose kapuose pakastų sušaudytų stalinizmo aukų palaikus. Darbuotasi dvejus metus, o nustatyto aukų sąrašo trumpame straipsnyje net neįmanoma pateikti. Tik galima dar pridurti, kad jam teko daug darbuotis Vilniaus katedroje, koplyčių požemiuose ir nustatyti, kurie griaučiai priklauso LDK kancleriui Albertui Goštautui ir Vilniaus vyskupui Abraomui Vainai.

Rašo ir kuria filmus

V. Urbanavičius iš savo kolegų išsiskiria dar vienu bruožu: nuo 1966 m. jo atsidėta kurti dokumentinius istorinius filmus. Pagal savo scenarijus yra surežisavęs 40 filmų. Vienas pirmųjų kūrinių – „Atkasta praeitis“, didžiausio pasisekimo sulaukė filmų ciklas „Šventaragio slėnio mįslės“, atskleidęs Vilniaus pilių komplekso istoriją. 2005 m. sukūrė filmą „Katedros lobynas“, po metų – „Prezidentų likimai“.

Mokslo praktikoje žinoma nemaža atvejų, kad kai kurie žymūs mokslininkai sunkiai bendravo su plunksna: vangiai rašydavo straipsnius ar tuo labiau knygas. Tačiau to nepasakysi apie Vytautą. Nors būdavo paniręs į kasinėjimus ir filmų kūrimą, yra produktyvus mokslinės literatūros kūrėjas. Tam darbui vertė ir ginamos disertacijos. Jau be minėtos kandidatinės, 1993 m. apgynė tada mokslų daktaro (dabar ji vadinama habilituoto daktaro) disertaciją „Lietuvių pagonybė ir jos reliktai XIII-XVI a.“ Tad iš viso susidarė gan įspūdingas skaičius – per 400 spausdintinų darbų. Be keletos knygų, tam tikrą duoklę jis atidavė gimtajai Skirsnemunei leidiniu „Skirsnemunė“ (2013).

Naujausia knyga

Tačiau man sunkiai nusakomą įspūdį daro šiemet išleista naujausia V. Urbanavičiaus knyga „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų ir didikų panteonas Vilniuje“. Knygoje viskas žavi: ir turinys, ir poligrafija. Kad skaitytojas patikėtų mano vertinimu, jis turi knygą pamatyti savo akimis ir perskaityti jos tekstą. Tai sumaniai supintas teksto ir iliustracijų audinys, atkuriantis Vilniaus katedros istorijos, šios šventovės daugiau kaip 600 metų besitęsiančią raidą. Į šį kapitalinį veikalą autorius sudėjo per 60 su viršum metų kauptos medžiagos ir ją papildė apsčiais duomenimis iš gausybės rašytinių šaltinių.

Pagrindines jėgas ir daugiausia laiko skirdamas mokslo darbui, V. Urbanavičius nevengė ir visuomeninių pareigų: buvo Kraštotyros draugijos visuomeninės sekcijos pirmininkas, kelių mokslinių tarybų narys, nepavargstantis renginių gimtosiose vietose – Jurbarke ir Skirsnemunėje dalyvis.

Gerai žinau, kad mano bičiulis Vytautas nesigviešia liaupsinamas. Aš to ir nedarau, tą pasako jo darbai. Mokslinė ir visuomeninė veikla sulaukė gražių įvertinimų: 1994 m. apdovanojamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordinu, 2005 m. – Estijos Marijos žemės kryžiaus ordinu, Jurbarko r. savivaldybės taryba jam suteikė rajono Garbės piliečio vardą.

Mūsų laikais skamba daug pamokomųjų žodžių, bet kaip stokojama patrauklių pavyzdžių. Tad pažinkime šią patrauklią asmenybę, skaitykime jo knygas ir džiaukimės, kad tai gimtinės nepamirštantis jurbarkietis, jau mokykloje vadintas „Molynės profesoriumi“.

Arnoldas Piročkinas



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook