Balsavimas

Ar pritartumėte Vidos Rekešienės ir Dariaus Juodaičio grįžimui į rajono politiką?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Naujoje parodoje – džiazuojantis moters pasaulis

Naujoje parodoje – džiazuojantis moters pasaulis (0)

2016-03-23

Praėjusį šeštadienį Vinco Grybo memorialiniame muziejuje pristatyta nauja paroda – „Pasaulis ant moters galvos“. Joje eksponuojami muziejaus dailės studijos, kuriai vadovauja Rasa Grybaitė, studenčių sukurti skulptūriniai objektai.

Būriuotis muziejaus kieme laukiant atidarymo buvo visai malonu – ir dėl pirmą kartą šį pavasarį taip šiltai pašvietusios saulės, ir dėl intrigos, kuri apie parodą buvo paskleista gerokai iš anksto. O visa popietė muziejuje panėšėjo į džiazą – muziką, kurioje daug netikėtumo ir improvizacijos.
Atidarant parodą autorės perkirpo ne vieną, bet kiekviena po vieną juostelę, o ekspozicijų salėje studenčių darbai gražiai pritapo greta didžiojo Vinco Grybo skulptūrų. Savo skulptūrinius objektus dailininkės R. Grybaitės mokinės kūrė be išankstinių eskizų, improvizuodamos, kaip neretai improvizuojama ir gyvenime.
Džiazuojančio pasaulio įspūdžiui išsisklaidyti neleido ir muzikinė tarp skulptūrų staigmena – dainavo jauna, talentinga atlikėja Ieva Ščerbinskaitė, daugeliui pažįstama iš TV projekto „X faktorius“.
Parodoje eksponuojami 20 autorių kūriniai, atskleidžiantys kūrybingų žmonių ieškojimus, fantaziją, amžinąjį grožio, švelnumo ir meilės ilgesį. Skulptūriniai objektai buvo kuriami penkis mėnesius ir, pasak dailininkės R. Grybaitės, dailės studijos lankytojoms tai buvo viena sudėtingiausių kūrybinių užduočių.
„Mano studentės jau yra diplomuotos, prieš porą metų, penkioliktųjų studijos veiklos metinių proga, atlikusios ir apgynusios diplominius darbus bei įvertintos dailės profesionalų komisijos“, – priminė studijos vadovė ir teigė, kad jau nebegali šioms moterims skirti paprastų užduočių.
Ruošiant šią parodą pirmoji užduotis buvo padaryti biustą – ne tik nulipdyti, bet ir paisyti žmogaus anatomijos, ne paskutinėje vietoje buvo ir veido išraiška.
„Bet žymiai sudėtingiau buvo sukurti kompoziciją ant galvos. Turiu pasakyti, kad nebuvo nė vieno žmogaus, įskaitant ir mane, kuris žinojo, kaip tą padaryti. Buvo labai daug bandymų, išbandyta labai daug medžiagų“, – pasakojo R. Grybaitė ir teigė buvusi tik patarėja. – Vaikščiojau aplinkui ir gėrėjausi, kaip joms sekasi, kaip gražiai dirbam. Kritinių pastabų daug nebuvo – jos dirbo savarankišką kūrybišką darbą.“
Parodoje „Pasaulis ant moters galvos“ eksponuojamas 21 kūrinys. Visus parodos eksponatus žiūrovai galėjo apeiti kartu su autorėmis ir jų mokytoja, išgirsti apie kūrybos procesą ir pamatyti kūrinius ne tik savo akimis.
Vyriausiai parodos autorei Birutei Mockienei buvo dėkojama už… katinėlio plaukus. Darbe „Mėlyno debesėlio burtai“ Birutė įamžino savo katytę Micę, kuri yra jos pasaulio dalis – tokia pat svarbi ir ilgaamžė kaip ir dailės studija. Piešti į muziejų moteris atėjo prieš septyniolika metų ir pirmame savo darbe nutapė ant palangės gulinčią Micę.
Jauniausios, keturiolikmetės Eglės Blažiūnaitės darbe svarbiausia detalė – žirgas, nes juos įsimylėjusi nuo mažens, ir ta meilė, pasak jos dailės mokytojos ir tetos R. Grybaitės, nesibaigia. Studiją Eglė lanko jau metus, važinėja iš Klaipėdos, paaukojo savo darbui ir atostogas, ir mokytojų streiką, kai pamokos mokykloje nevyko.
Ekspozicijos centre – mėgstančios keliauti Almos Budrytės-Busch „Kelionė šimtmečiais“. Sandros Mielkaitytės sukurta kompozicija, kurioje ryškus čiurlioniškas motyvas, žvelgia pro langą – tarsi kvietimas pamatyti pasaulį plačiau. O Jurgita Davidavičienė – profesionali menininkė, visada prisidedanti prie dailės studijos projektų – ant moters galvos įkurdino šeimos židinį ir pavadino savo kūrinį „Palaima“.
Egzotišką grožį dailės darbuose kurianti Ramutė Bakanienė moters galvą padabino sodriomis vynuogių kekėmis. Romualdos Endriukaitienės sumanyta žuvis kūrybos procese transformavosi į erelį žuvininką! Vis kitokie pasauliai veriasi Vilijos Dovidaitienės, Marytės Ševelytės, Dainos Tolpežnikienės, Irminos Ambrozevičienės sukurtuose darbuose.
Odeta Kniečiūnienė pirmiausia sukūrė, paskui sugalvojo pavadinimą. „Vasarvidžio nakties sapne“ – spindinti auksu moteris. „Ji kaip gamta – ir perlus augina, ir žiedus, bet turi ir aštrių spygliukų. Sunkiausia susikurti eskizą – aš nežinojau, ką darau. Tos gėlės atėjo savaime“, – pasakojo Odeta ir pripažino įdėjusi ir savo charakterio. – Kas mane pažįsta, gal ir mane čia mato.“
Papasakojo Odeta ir apie medžiagas: papjė mašė technika pagamintos „auksinės“ gėlės – iš tualetinio popieriaus, ir ne kiekvienas tinka! Dar naudojo moduliną, vielą, karoliukus, žvynelius, kriauklytes – daugybę smulkių detalyčių.
Romarikos Pikelienės darbas irgi „žydi“, tik vietoj savo pamėgto šilko ji naudojo kaproną. „Moteris yra mąstanti būtybė, o jos mintys – žiedai“, – taip Romarika paaiškino savo kūrinį, kurio pavadinimą ne kartą keitė, kol apsistojo prie „Minčių žiedai“. O kūrybos procesą apibūdino taip: „Kasdieną – po naujieną: ateini po nakties ir vėl ką nors keiti.“ Pritrūko kūrėjai, anot jos pačios, fizikos žinių, kad padarytų skulptūrą šviečiančią. Bet padarys, nes jos gyvenime prasidėjo minčių ir kūrybos žydėjimo laikas.
Dar kitoks žydėjimas Daivos Mockienės kūrinyje „Ir mes čia būsime“, studijos vadovė net patikino, kad tos gėlytės – ne nuo tortų nurinktos. Bet dauguma gal taip ir įsivaizduojame rojų – kaip patį gražiausią kičą?
Viena šalia kitos eksponuojamos dvi konservatyvios formos galvos: Onutės Siaurusaitienės „Angelo dainelė“ – elegantiška kompozicija su lyra ir angeliuku, ir Dianos Griškuvienės bei kompanijos „Man ne per brangu“ – sveiko humoro doze pripildytas kūrinys.
Žiūrovai sužinojo, ir kas ta Dianos bendraautorė – kompanija, ir kodėl Onutė, vienintelė iš visos kompanijos, padarė du darbus. Lankytis parodos atidaryme labiau apsimoka, nes išgirsti pikantiškų dalykų iš kūrėjų virtuvės, kurie gal ir nesvarbūs kūrinio suvokimui, bet kartais pribloškia netikėtumu ar tiesiog patenkina smalsumą.
Štai Romutė Gervylienė savo darbui sunaudojo penkiolika metrų virvės, be to, norėdama išgauti įdomesnę faktūrą, ją persuko ir suformavo skrybėlę, tarsi bokštą, viršūnėje įkurdino pergalės deivę Nikę. Darbas vadinasi „Sapnas“. Mintims erdvės – į valias.
O Laima Mickūnienė sukūrė „Laiko erdvę“. „Norėjau, kad būtų lengva, laisva, kad tarsi kabotų ore, – sakė ji. – Nutariau megzti. Pirmiausia bandžiau iš siūlų – netiko, tada iš vielučių. Vielutės kitaip nei siūlas – neišardysi.“
Siūlus naudojo Jolanta Tamošaitienė. Jos darbą „Aš dar pagalvosiu“ studijos vadovė pavadino švaraus dizaino kūriniu ir pabrėžė, kad siūlu apvynioti kamuoliukai – daugybė kamuoliukų – yra kruopštus Jolantos rankų darbas.
Kamuoliukai Vilmantos Šulskienės darbe primena sniego gniūžtes, o kūrinys pavadintas intriguojančiai – „Daugiau nei tūkstantis žodžių“.
Bet ir daugiau nei tūkstantis žodžių vargu ar apsakytų visą moters pasaulį – kokį gyvename ir kokį pavaizdavo dailės studijos moterys skulptūriniuose objektuose parodoje „Pasaulis ant moters galvos“. O kiekvienas joje galbūt pamatys ir daugiau, ir kitaip.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook