Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Nuskambėjo daugiaveidė teatro šventė

Nuskambėjo daugiaveidė teatro šventė (0)

2016-07-16

Antrasis vasaros mėnuo į Jurbarką įžengė drauge su X teatrų festivaliu „Senjorai ir jaunystė“. Kas dvejus metus vykstanti teatro šventė šiemet tapo įvairiaspalviu, atmintį ir pasididžiavimą savo kraštu ir jame iškilusiomis asmenybėmis žadinančiu, rimtomis popietėmis ir linksmais pasirodymais turtingu, šešias dienas besitęsusiu renginiu.

Ir pramogai, ir rimčiai

Festivalį „Senjorai ir jaunystė“ rengia Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatras ir jo režisierė Danutė Budrytė-Samienė. Pirmąkart festivalis įvyko 2001 metais, šių metų festivalis tiesė giją tarp patirties ir jaunystės, istorijos ir dabarties, primindamas didžias asmenybes, kilusias iš Jurbarko krašto, į vieną būrį sukviesdamas čia gyvenančius ir dėl įvairių priežasčių išeiviais tapusius lietuvius.
Festivalis prasidėjo linksmu ir nuotaikingu teatro „Atviras ratas“ muzikiniu spektakliu-improvizacija. Pagal žinomą Salomėjos Nėries eilėraštį „Senelės pasaka“ spektaklį pastatė režisierius Aidas Giniotis, o teatro aktoriai į improvizaciją įtraukė ne tik vaikus, bet ir jų tėvelius.
Vakare į jautrią popietę „Tremties atmintys“ pakvietė Jurbarko teatralų draugė, aktorė Birutė Mar. Menininkė pristatė ištrauką iš spektaklio „Ledo vaikai“, kurį galima pamatyti Nacionaliniame dramos teatre.
Spektaklyje pasakojama apie Birutės senelių ir tėvų tremtį prie Laptevų jūros, į ledo žemę.„Šis spektaklis – malda už mūsų senelius, tėvus, Lietuvos praeitį. Ne kiekvienas priima šį spektaklį – esant nelengvam gyvenimui, žmonės nenori prisiminti dar baisesnių dalykų. Tačiau mes visi lyg esam ten buvę. Mūsų atmintyje gyva tautos atmintis – baimė, išgyventas skausmas, bejėgiškumas. Kuo dažniau tai prisiminsime, tuo lengviau bus atsikratyti šių jausmų“, – sakė B. Mar.

Džiugino bendruomenes

Antrąją festivalio dieną šventės rengėjai skyrė Bendruomenių metams ir surengė tris pasirodymus.
Svečiai iš Utenos kultūros centro „Žaliaduonių“ teatro, vadovaujami Šarūno Kunicko, muzikinį poezijos spektaklį „Undeniu, ugniu, žalynais“ atvežė į Girdžių klebonijos klojimą. Spektaklis pastatytas pagal Reginos Katinaitės-Lumpickienės eiles ir vaidinamas tikra rytų aukštaičių uteniškių tarme. Švelnūs muzikos garsai, šventa ugnis ir lietuvybės jausmas žiūrovams paliko neišdildomą įspūdį. Uteniškiams nominaciją už „Meilę lietuvių kalbai“ įteikė Konstantino Glinskio teatro rėmėja Virginija Šmatova.
Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro Smalininkų skyriuje Petro Vaičiūno spektaklį „Patriotai“ parodė Punsko (Lenkija) klojimo teatras. Režisierės Jolantos Malinauskaitės-Vektorienės pastatyta komedija gerą nuotaiką dovanojo būriui smalininkiečių. Po spektaklio Punsko klojimo teatro režisierė buvo papuošta ąžuolų vainiku, o teatro rėmėja IĮ „Silveris“ vadovė Aušra Vasilijevaitė-Kazlauskienė įteikė nominaciją už „Nacionalinę dramaturgiją“.
Festivalio šeimininkai – Konstantino Glinskio teatro aktoriai spektaklį „Moters kerštas“ pagal Jono Skinkio komediją pristatė Kalnėnų bendruomenės šventėje. Šio spektaklio kūrėjams rėmėja V. Šmatova įteikė nominaciją – apdovanojimą už „Geriausią pramoginį pastatymą“.

Negalima pamiršti

Punsko lietuviai į Jurbarką atvežė ne tik spektaklį, bet ir filmą apie Lietuvos partizanus ir jų ryšininkus Lenkijos ir Lietuvos pasienyje „Baladė apie Rimvydą ir Žaibą“. Filmą pristatė jo režisieriai Sigitas Birgelis ir Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė.
Šiam filmui medžiaga buvo rinkta šešerius metus. Kad jis būtų įdomus ir jauniems žmonėms, sumanyta dokumentiką ir tikrus faktus parodyti drauge su vaidybiniu pastatymu. Pasak S. Birgelio, ir po daugelio metų žmonės nedrįso kalbėti apie partizanus ir kovas, vykusias vos pora kilometrų nuo Punsko. Filmo režisierius kalbino išlikusius liudininkus, rinko medžiagą, skelbė daugybę straipsnių, kol sugalvojo pastatyti šį filmą ir taip pasiekti daugiau žmonių. „Žmogus negali užmiršti kai kurių dalykų. Šie partizanai, turėdami namus, šeimas, vaikus, pasirinko mirti už Tėvynės laisvę. Punskas buvo Lietuva, o filmo herojai – Lietuvos partizanai, kurių indėlis į pasipriešinimo kovas – labai reikšmingas“, – sakė S. Birgelis.
Apie kitokią, bet ne mažiau Lietuvai reikšmingą asmenybę – kunigą, poetą Antaną Strazdą premjerinį spektaklį – miuziklą „Prieš srovę“ pagal Juozo Petrulio kūrybą pristatė Jurbarko Konstantino Glinskio teatras. A. Strazdas visą gyvenimą ėjo prieš srovę – konfliktavo su vyskupais ir kunigais, elgėsi kitaip nei visi.
Spektaklyje skamba daug muzikos: kunigo ir poeto Antano Strazdo sukurtos giesmės, kūriniai pagal Sigito Gedos tekstus bei kompozitorės Rūtos Šličkutės parašytą muziką.
Premjerinis spektaklis sulaukė puikių įvertinimų. Išvysti jurbarkiečių darbo atvykęs pjesės autoriaus J. Petrulio sūnus Algimantas Petrulis, leidęs režisierei pjesę trumpinti ir perdaryti, dėkojo Jurbarko teatro artistams ir režisierei D. Budrytei-Samienei už puikų darbą.
„Konstantino Glinskio teatro premjera – Juozo Petrulio „Prieš srovę“ – netikėtų atradimų, profesionalios režisūros ir įtaigios vaidybos spektaklis. Visais atžvilgiais pakylėtas, nuoširdus spektaklis, atgaivinęs ne tik pamirštą nacionalinės dramaturgijos veikalą, bet ir nūdieniškai prabilęs apie mūsų Strazdelį. Tautinis teatras gyvas ir skambus“, – apie spektaklį sakė dramaturgas Gediminas Jankus, į festivalį pakviestas papasakoti apie jo dramos „Amžinas keleivis“ Vydūno paveikslo kūrimo aplinkybes, sceninį įvaizdį.
2018 metais Dainų šventė bus skirta Vydūnui, galvojama atsiremti būtent į G. Jankaus „Amžiną keleivį“. Užsimezgusi draugystė su autoriumi ir būsimas pasirengimas Dainų šventei paskatino surengti pokalbį apie Vydūno asmenybę.
Pasak G. Jankaus, jį visada domino asmenys, kurie gali tapti pavyzdžiu nūdienos žmogui. Taip atsirado kūriniai apie Vydūną, Vincą Kudirką. Pjesė „Amžinas keleivis“ išleista 1989 m. Autorius pats stebisi, kaip tais metais jo kūrinys, kuriame skamba Vydūno dainos, šlovinamas lietuviškumas buvo praleistas cenzūros. Apie 80-uosius metus apie filosofą, teosofą Vydūną buvo sunku rasti medžiagos, jis nebuvo mylimas, apie jį buvo tylima, todėl atgimimo priešaušriu scenoje atsiradęs kūrinys buvo labai reikšmingas lietuvių sąmoningumui.
„Dabar Vydūno niekas nestato! Iš jo filosofinių apmąstymų galėtume pasimokyti ne mažiau negu iš Dalai Lamos mokymų“, – įsitikinęs dramaturgas. Jis džiaugėsi, kad bent provincijos teatruose, kurie pasižymi ne mažesniu profesionalumu nei didieji, statomi prasmingi veikalai, stengiamasi išsaugoti lietuvybę.

Veidu į Lietuvą

Vienas svarbiausių festivalio renginių buvo skirtas kraštiečių paveikslams. Minint 130 Konstantino Glinskio gimimo metines režisierė D. Budrytė-Samienė priminė jo indėlį į teatro pasaulį, buvo demonstruojamas režisieriaus Gyčio Padegimo filmas „Teatro instinktas“. Vėliau į atminimų popietę-susitikimą „Kelias prasidėjo čia. Vladas Baltrušaitis“ rinkosi šio, Žindaičiuose gimusio operos dainininko, vargonininko, pedagogo, chorvedžio gerbėjai. Susitikime dalyvavo V. Baltrušaičio našlė Elena Domantaitė-Baltrušaitienė ir muzikologė Jūratė Vyliūtė, išleidusi knygą „Vladas Baltrušaitis“.
J. Vyliūtė apžvelgė operos solisto kūrybinį kelią: nuo darbščios ir religingos šeimos, vargonavimo Jurbarko bažnyčioje, mokslų Kauno konservatorijos dainavimo skyriuje negalint net batų „susikombinuoti“, potraukio kontramarkes išleisti spektakliams dramos teatre, karjeros pradžios Kauno muzikiniame teatre ir kilimo į aukštumas Vilniaus operoje su spektakliu „Rigoletto“ iki pasitraukimo į Vokietiją, kurioje būrė lietuvių choristus ir su lietuvių menininkais – pabėgėliais pastatė operą „Sevilijos kirpėjas“, kelionės į JAV, aktyvios patriotinės ir muzikinės veiklos vadovaujant chorams, atliekant lietuviškus kūrinius, dalyvaujant draugijos „Veidu į Lietuvą“ veikloje ir dar kartą pastatant operą „Rigoletto“, kurioje atliko pagrindinį vaidmenį. V. Baltrušaitis mirė Čikagoje, tačiau 1998 m. jo palaikai buvo parvežti į Lietuvą ir palaidoti Jurbarko kapinėse.
„V. Baltrušaitis gyveno tarp svetimų, šalia svetimos kultūros. Kūrybingas, veiklus, principingas, aukštos moralės menininkas suprato, kad užsienyje jo žvaigždė nešvies taip skaisčiai“, – apie prarastas galimybes ir sunkų V. Baltrušaičio gyvenimą Amerikoje sakė J. Viliūtė.
Pasak muzikės, operos solistas išliko savo šalies patriotu, todėl į Lietuvą grįžo ir jo žmona Elena, dukra Karilė Baltrušaitis, kuri paskutines savo gyvenimo dienas praleido tėvo gimtajame krašte.
Karilė buvo paveldėjusi meninius gabumus – puikiai deklamavo eiles, piešė, todėl buvo užsimezgusi jos draugystė ir su Konstantino Glinskio teatru. Dar jai gyvai esant buvo nutarta įsteigti Vlado Baltrušaičio vardo nominaciją „Veidu į Lietuvą“ dainingiausiam festivalio teatrui.

Apdovanojimų lietus

Atsiminimų popietėje Elena Baltrušaitienė įteikė Valstybės teatro solisto Vlado Baltrušaičio vardo nominaciją muzikaliausiam aktoriui – Edgarui Pilypaičiui, atlikusiam Antano Strazdo vaidmenį spektaklyje „Prieš srovę“.
Kiti apdovanojimai buvo įteikti baigiamajame festivalio „Senjorai ir jaunystė“ renginyje, kuris įvyko po Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatro spektaklio – Birutės Pūkelevičiūtės pasakos vaikams „Rimas pas Kęstutį“, teatro „Titnagas“ iš Kalvarijos, parodžiusio nuotaikingą Edmundo Untulio komediją „Keista liga“, režisuotą Kęstučio Krasnicko, ir svečių iš Toronto, Kanados teatro studijos „Žalios lankos“ spektaklio „Viešnia be suknelės“. Šis teatras buvo apdovanotas „Nuotaikingiausio spektaklio“ nominacija, įteikta Giedrės Vasilijevaitės.
Rėmėja Laimutė Šulinskienė Kalvarijos teatrui „Titnagas“ už spektaklį „Keista liga“ įteikė nominaciją „Teatro ieškojimai“, apdovanoti ir geriausi šio teatro aktoriai Liutauras Sinkevičius ir Renata Jarimavičienė. V. Šmatovos kirpyklos vadovė „Geriausio aktoriaus“ titulą su malonumu skyrė Toronto teatro studijos „Žalios lankos“ aktoriui Dariui Stasiulevičiui už Bernardo vaidmenį spektaklyje „Viešnia be suknelės“, o „Geriausios aktorės“ – tos pačios studijos aktorei, buvusiai jurbarkietei Milenai Ivaniukas už Siuzetos vaidmenį. Jurbarko švietimo centro atstovė Irmanta Valiušienė nominaciją „Turtingiausia istorijos pamoka“ įteikė Jurbarko Konstantino Glinskio teatrui. Šiam teatrui už spektaklį „Prieš srovę“ nominaciją „Gražiausias istorinės atminties pavyzdys“ skyrė Daivaras Rybakovas.
Finaliniame renginyje paskelbti Valstybės teatro solisto Vlado Baltrušaičio vardo nominacijos „Veidu į Lietuvą“ laimėtojai. Be nominaciją jau gavusio E. Pilypaičio, „Muzikaliausio teatro“ vardą pelnė Utenos „Žaliaduonių“ teatras už spektaklį „Undeniu, ugnim, žalynais“ ir Konstantino Glinskio teatro aktorė Raimeda Viliumaitė už Julijos vaidmenį spektaklyje „Prieš srovę“. Ji  tituluota muzikaliausia aktore.
Skambiausiu festivalio „Senjorai ir jaunystė“ akordu tapo Jurbarko dvaro parke teatrų dalyvių drauge su gausiai susirinkusiais jurbarkiečiais sugiedotas Lietuvos himnas. Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“ užvedus Toronto lietuviui Narimantui Botyriui, darniais balsais prisijungus Jurbarko kultūros centro dainavimo studijos dainininkams netrukus parkas skambėjo daugiabalse giesme, o ore sklandė vienybės ir pasididžiavimo savo Tėvyne jausmas.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook