Balsavimas

Ar pritartumėte Vidos Rekešienės ir Dariaus Juodaičio grįžimui į rajono politiką?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Penki dešimtmečiai su teatru

Penki dešimtmečiai su teatru (0)

2009-11-09

Spalio pabaigoje Konstantino Glinskio teatras pakvietė į penkiasdešimtmečio jubiliejaus renginius. Ir svečių iš Gruzijos, kaimynų šakiečių ir jubiliatų glinskiečių spektakliai, ir senų spektaklių įrašai, Sauliaus Beržinio filmo „... jie mane paliko" premjera, teatralų kūrybos paroda, konferencija, kurioje dalyvavo daug garbių svečių, ir, žinoma, koncertas „Visada jaunas teatras" buvo skirti ne tik teatro žmonėms, nes penkis dešimtmečius mieste gyvuojantis teatras vienaip ar kitaip palietė daugumą miestelėnų.

Teatro ištakos Jurbarke siekia net 1905 metus, kuomet kompozitorius S. Šimkus ir vargonininkas J. Pocius buvo surengę Keturakio „Amerikos pirtyje" vaidinimą. Režisieriaus Konstantino Glinskio, kurio vadovaujama Valstybės teatro studija 1919 m. trumpam buvo apsistojusi Jurbarke, paskatinta teatro mėgėjus subūrė O. Lukoševičiūtė. Dabartinio Konstantino Glinskio teatro jubiliejaus atskaitos taškas - prieš penkiasdešimt metų Jurbarko kultūros centro dramos būreliui suteiktas liaudies teatro vardas. Teatrui tuomet vadovavo Algirdas Pauliukaitis ir Antanas Švedas. Jų teatrą puikiai prisimena Birutė Skandūnienė, Danutė Mikelaitienė, Juozapas Abromavičius, kurie vaidino nuo pat pradžių, ir Adelė Zubačiova, Laima Ašmonaitienė, Aldona Orentienė, Judita Vilimienė, Alfredas Venclovas - jie ir dabar tebevaidina, nes teatras įtraukia, apsupa ir nebepaleidžia.

Teatras režisuoja
gyvenimus

Kone penkis dešimtmečius teatre vaidina Adelė Zubačiova. Nuo davatkos Surinskienės „Pinigėliuose" Adelės kraitis - 24 vaidmenys. „Dauguma antraplaniai, bet visi charakteringi", - sako Adelė, sugebanti charakterius kurti taip, kad ir masinėse scenose nelieka nepastebėta. Ji apdovanota „Liaudies teatro žymūno" ženkleliu.
Baigusi vidurinę mokyklą Adelė dirbo bibliotekoje, o bibliotekininkas anais laikais turėjo būti ir dirigentas, ir choreografas, ir režisierius. „Stačiau spektaklius, Antaną Švedą prašydavau pakonsultuoti, gal jis mane ir pasiūlė režisieriui Pauliukaičiui", - pasakoja A. Zubačiova, tikrai nežinanti, kam dėkoti, kad atsidūrė teatre. O padėkoti norėtų, mat teatras tapo svarbia gyvenimo dalimi, tokia, kad kartais sunku ir atskirti, kur vienas prasideda, o kitas baigiasi.
„Net 70 kartų vaidintuose E. Riazanovo „Bendradarbiuose" buvau Šura - tokia aktyvistė profsąjungietė, kuri iš visų vis rinko mokesčius. Po to vaidmens ir teatre man teko visos rinkliavos. Pas Pauliukaitį, būdavo, jei vėluoji - kapeika už minutę. Rinkdavau tas kapeikas."
„Algirdas Pauliukaitis buvo griežtas, drausmingas, reiklus, Antanas Švedas - labai apsiskaitęs, jis parinkdavo teatrui repertuarą. Danutė Budrytė-Samienė - nepaprasto kūrybingumo", - sakė Adelė apie režisierius teatro, kuris jai tapo antraisiais namais.

Monika Buitkuvienė priklauso jaunajai glinskiečių kartai, bet irgi jau turinčiai teatrinės patirties. Monikos atėjimas į teatrą 1998-aisiais buvo kone mistiškas: „Per televizorių pamačiau, kaip Jurbarko teatro režisierei įteikė B. Dauguviečio premiją. Koks geras teatras, pagalvojau, norėčiau jame vaidinti. Kitą dieną mokykloje mane susirado režisierė Danutė Samienė."
„Kai pradėjau, visas gyvenimas buvo teatre, - sako Monika, - dabar mes visi, ko gero, teatrui turime mažiau laiko." Ji prisimena, kad labai intensyvus buvo laikas, kai teatre dirbo du režisieriai ir per metus būdavo pastatoma ne po vieną spektaklį: „Režisierius Ramūnas Kulikauskas darė savo diplominį darbą - „Karalių Juobą", man atrodo, kad tai buvo vienas geriausių mūsų teatro spektaklių. Su juo važiavome į Latviją."
Monika - tai Uršulė spektaklyje „Blinda - svieto lygintojas", ragana - „Bišpilyje", „... jie mane paliko" vaidina žydaitę Elvyrą, „Ūpo žmonėse" teko dubliuoti dirigentą. „Vis vaidinu gerietes. Norėčiau suvaidinti kokią bjaurią ir piktą veikėją, nes teatras suteikia galimybę pabūti tuo, kuo nesi gyvenime. Teigiamus personažus vaidinti sunkiau, kai repetuoju, visada galvoju, kaip aš elgčiausi, kaip daryčiau - juk ir teatrologas Petras Bielskis akcentuoja, kad liaudies teatro aktoriai yra tipažai", - sako mokytoja dirbanti M. Buitkuvienė.
Monikos vaidmenis sieja ir tai, kad visuose spektakliuose ji dainuoja. Pradinių klasių ir muzikos pedagogiką studijavusiai moteriai tai nėra sudėtinga. Spektaklyje „Blinda - svieto lygintojas" Monikos personažė Uršulė dainavo jurbarkietės Rūtos Šličkutės sukurtas dainas.
Tame spektaklyje Monika susipažino su savo vyru. „Jis vaidino Blindą. Mano vyras teatre yra režisavęs „Mešką". Ir vaidino gerai, gaila, kad dabar nebevaidina", - sako Monika.
„Manau, kad mūsų teatro spalva yra veteranai. Jie į teatrą žiūri labai rimtai ir atsakingai, savo buvimu parodo, kokie mes, jaunesnieji, turime būti. Su aktoriais veteranais smagu dirbti - jie ir pabara mus, ir pamoko, ir pagiria", - sakė M. Buitkuvienė.

Vienas didžiausių
atradimų

Konferencijoje „Mėgėjų teatras lietuvių kultūros kontekste" teatrologė Gražina Mareckaitė pareiškė, kad didžiausias jos atradimas - Danutės Budrytės-Samienės vadovaujamas teatras. Kad mėgėjų teatruose yra tikrų talentų, kylančių ne iš profesionalumo, bet iš tautinės tradicijos, supratau dar tada, kai Jurbarko teatrui vadovavo A. Pauliukaitis ir A. Švedas. O D. Budrytė-Samienė, kaip menininkė, turi ir savo pasaulio matymą, ir jaučia visuomenės poreikius - tai svarbiausia mėgėjų teatre. Kai kurie profesionalų pastatymai perdėm keisti ir egzotiški, vargu ar jie daro kokį poveikį mūsų visuomenei be režisieriaus individualizmo reklamavimo", - teigė teatrologė. Jos mintį tęsė rašytojas Eugenijus Ignatavičius: „Pilnas gyvenimas yra teatro, o teatras turi ne stebinti, priblokšti, bet būti išgyvenimo šventė."
Pasak Mėgėjų teatrų sąjungos prezidento Jono Andriulevičiaus, Lietuvoje yra 920 mėgėjų teatrų, juose vaidina per 10 tūkstančių žmonių. Mėgėjų teatras yra regioninis, jis turi atspindėti to krašto dvasią. Kaip Jurbarko teatras, aukštai vertinamas specialistų, pelnęs daugybę apdovanojimų, to pasiekė? „Teatras susietas su vadovu, su jo pasaulėjauta, - teigė teatrologas Petras Bielskis. - Jurbarko teatras - vienas ryškiausių pavyzdžių, kai vadovas turi tautinės kultūros suvokimą."
Ketvirtį amžiaus Jurbarko teatrui vadovauja Danutė Budrytė-Samienė. Režisierė Jurbarko scenoje pastatė 17 spektaklių. „Jos pradžia šiame teatre - Hermano Zudermano „Kelionė į Tilžę". Kūrinys perteikia šio regiono dvasinę kryptį, o režisierė surado būdų, kaip ją išreikšti teatro kalba. Jau tuo pastatymu D. Budrytė-Samienė įrodė, kad puikiai suvokia teatro prigimtį", - konstatavo docentas, humanitarinių mokslų daktaras ir Jurbarko teatro režisierės mokytojas P. Bielskis. G. Veličkos „Žmones prie vieškelio" jis įvardijo kaip geriausią teatro spektaklį, nes jame subtiliai atskleista panemunių krašto žmogaus pasaulėjauta.
Emigrantų tema, įtaigiai perteikta D. Budrytės-Samienės pagal Birutės Pūkelevičiūtės romaną „Devintas lapas" sukurtame spektaklyje „... jie mane paliko", mažai gvildenta net profesionalų teatruose. Šį Konstantino Glinskio teatro spektaklį nufilmavo Lietuvos televizijos režisierius Saulius Beržinis kaip kūrinį, vertą visų šalies žiūrovų dėmesio.
„Niekas kitas taip nesuvaidins „Bišpilio", kaip jūs suvaidinote. Esu nesvietiškai sužavėtas teatro žmonėmis", - doc., dr. P. Bielskis gyrė jurbarkiečius ir kaip geras teatro bičiulis minėjo aktorių pavardes.
Jubiliejui skirtame koncerte „Visada jaunas teatras", kurį režisavo Šakių „Zanavykų" teatro režisierė Gražina Guzovijienė, dalyvavo teatro aktoriai, buvo vaidinami epizodai iš spektaklių, prisiminta teatro istorija, šoko „Šypsenos" šokėjos. Po koncerto - gėlių ir padėkų glėbys: nuo D. Budrytės-Samienės rožių puokštės režisierės padėjėjai Juditai Vilimienei iki šmaikščiais kupletais palydėtų suvenyrų kiekvienam teatro žmogui.
Aktorius Ramūnas Abukevičius, Lietuvos liaudies kultūros centro (LLKC) vyriausiasis specialistas, atvežė Kultūros ministerijos padėkas J. Abromavičiui, D. Mikelaitienei, B. Skandūnienei ir D. Budrytei-Samienei, o LLKC padėkas įteikė Alvydui Šimaičiui, Arvydui Višinskui, Jūratei Videikienei, M. Buitkuvienei ir Lijanai Kriaučiūnienei. Mėgėjų teatrų sąjunga apdovanojo A. Zubačiovą, L. Ašmonaitienę, A. Orentienę, J. Vilimienę, A. Venclovą. Jurbarko rajono savivaldybės padėkas Kultūros skyriaus vedėja Radeta Savickienė įteikė Editai Gylienei, Jonui Tamošaičiui, Juozui Kovėrai, Violetai Vaznytei-Skridlienei ir Violetai Greičiūnienei.
„Nekrošius Jurbarkui nedaug ką reiškia, bet didelė dovana, kad turite savo teatrą", - teigė jubiliejaus šventėje dalyvavusi aktorė Doloresa Kazragytė. Dovana visiems, pakerėtiems teatro magijos.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook