Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Perskaityti Kristijoną Donelaitį – pajusti jo didybę ir gelmę

Perskaityti Kristijoną Donelaitį – pajusti jo didybę ir gelmę (0)

2014-03-12

Lietuva mini Kristijono Donelaičio metus. Ir ne tik Lietuva – mūsų literatūros pradininko gimimo 300 metų sukaktis įtraukta į UNESCO – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo bei kultūros organizacijos minimų datų sąrašą. Taigi, pats laikas skaityti Donelaitį. Puikią galimybę pavartyti „Metus“ knygų mėgėjams suteikė Jurbarko viešoji biblioteka ir Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazija, vasario 27 d. pakvietusios į literatūrinį renginį „Mes – lietuvninkai vyžoti“.

Renginyje skambėjo aktoriaus Rolando Kazlo ir gimnazistų skaitomos „Metų“ ištraukos, buvo rodomi kadrai iš dokumentinio filmo „Ruduo Tolminkiemyje“, apie Donelaičio epochą, jo asmenybę ir kūrybą kalbėjo mokytojai ir mokiniai. Ir netgi, panašiai kaip gimnazijoje vykusioje integruotoje pamokoje, renginio dalyviams buvo pateikta užduočių, kurios visos sėkmingai atliktos – vadinasi, lietuvių literatūros pradininkas nėra nuo mūsų nutolęs per šimtmečius.
Literatūrinę valandą pradėjo ir vedė lietuvių kalbos mokytoja Vilija Bartusevičienė. Ji priminė K. Donelaičio gyvenimo ir kūrybos faktus, akcentavo jo svarbą ne tik literatūrai, bet ir Lietuvai bei kiekvienam lietuviui. Gražiai suskambo Lazdynėlių, Stalupėnų, Tolminkiemio vardai – kur yra šis kraštas, ši Donelaičio žemė? Koks buvo jo pasaulis ir jo laikas?
Istorijos mokytoja Danguolė Šimanskienė ir jos mokinė 3 klasės gimnazistė Sigita Liachovičiūtė analizavo, kuo gyveno pasaulis Donelaičio laikais. Lietuvišką kraštą, kurį dabar vadiname Mažąja Lietuva, XVIII amžiuje smaugė germanizacija, dalis lietuvininkų norėjo įsiteikti kitataučių valdžiai, todėl juolab sunki užduotis teko tiems, kurie suprato lietuvybės išsaugojimo prasmę.
Geografė Birutė Pauliukienė ekrane išskleidė XVIII a. Prūsijos kunigaikštystės lietuviškosios dalies žemėlapį – jame Donelaičio gimtoji Gumbinė, jo mokslų vieta Karaliaučius, pirmoji darbovietė Stalupėnai ir mums žinomiausias Tolminkiemis. Nei šių, nei kitų lietuviškų vardų krašte nei žemėlapyje nebeliko XX a. antroje pusėje, kai teritorija atiteko Rusijai. Bet, pasak geografijos mokytojos, kol tuos vardus žinome, kol perduodame juos jaunimui, tol šis kraštas yra mūsų Mažoji Lietuva.
„Kiekvienam daryti gera/ Savo darbu ir žodžiu,/ Visad elgtis taip, kaip dera/ Ir teisingas būt geidžiu“, – rašė K. Donelaitis vokiškai sukurtame eilėraštyje. Evangelikų liuteronų kunigo ir mūsų literatūros pradininko veikla buvo šviesi ir labai įvairi – jis statė bažnyčią ir kleboniją, puoselėjo sodą, konstravo termometrus, barometrus ir laikrodžius, darė muzikos instrumentus...
Mokytoja Gražina Mikšienė vystydama temą „Donelaitis ir muzika“ pirmiausia susirinkusiuosius išegzaminavo, kas yra hegzametras, ir pervertusi į muzikos raštą poeto eilėdaros pėdas uždavė klausytis, ar išgirsime jas grupės „Liūdni slibinai“ dainoje ir kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus oratorijoje „Metai“. Ši oratorija sausio mėnesį atlikta Paryžiuje, UNESCO būstinėje, minint Donelaitį.
Paskui muzikos mokytoja auditoriją padalijo į dvi dalis ir uždavė garsiai deklamuoti „Jau saulelė...“. Ilgokai klausiusi, klausė susirinkusiųjų: „Ar patys tikėjote, kad tiek daug atsimenate?“
K. Donelaičio literatūrinė kūryba – šešios pasakėčios, eiliuota „Pričkaus pasaka“ ir poema „Metai“ – jam gyvam esant liko nespausdinta, gal Tolminkiemio klebonas ir neturėjo tokio tikslo. Beveik po 40 metų nuo poeto mirties „Metus“ išleidęs Liudvikas Rėza rašė, kad K. Donelaitis sugebėjo panaudoti visus lietuvių kalbos resursus.
Apie „Metus“ kalbėjo gimnazistai – taip, kaip jie perskaitė ir suprato. Austėja Vidutytė aptarė vieną svarbiausių poemos temų – germanizaciją. Akvilė Sinkevičiūtė parengė pranešimą apie gamtą ir žmogų „Metuose“: pasaulio centre yra saulė, ji viską išjudina, o gamta – Donelaičio žmonių didžioji mokytoja.
Milda Vabalaitė aptarė poemos veikėjus. Donelaitis savo žmones griežtai suskirstė į viežlybuosius ir nenaudėlius. Kokie žodžiai! Ar bevartojame juos, nors turbūt turėtume ką jais pavadinti.
Gimnazistų perskaitytus „Metus“ apibendrino Domantas Petrauskas: iš gamtos žmogus privalo mokytis darbštumo ir kuklumo; sveikata, galėjimas ir gebėjimas dirbti ir šlovinti Dievą yra svarbiausios Donelaičio propaguotos vertybės.
Įdomų pranešimą apie „Rudens gėrybėse“ aprašytas ir mūsų laikų vestuvių tradicijas parengė mokytojos Danguolės Pavlavičienės mokinės Irma Gendrikaitė ir Justė Parakinskaitė. Pasikeitė tik atributika, tik daiktiškasis pasaulis, o tradicijos ir krikščioniška dvasia išliko, vestuvės ir dabar sukviečia visą giminę į būrį, nors ir iš tolimiausių kraštų – tokią išvadą padarė mokytoja ir jos mokinės.
Žodžiu ir vaizdu apie K. Donelaičio atminimo įamžinimą kalbėjo gimnazistas Aurimas Vidutis ir dailės mokytoja Nijolė Kurtinaitienė. Pamyro kalnuose yra Donelaičio viršukalnė, pirmajam lietuvių rašytojui skirta monografija ir pašto ženklas, lietuvių pastangomis Tolminkiemyje įkurtas muziejus ir prižiūrimas poeto kapas. Mūsų literatūros pradininkas pasiekė net kosmosą – Donelaičio vardu pavadintas vienas Merkurijaus kraterių. Dailės mokytoja rodė, kokius piešinius ir eklibrisus Donelaičio tema sukūrė gimnazistai.
Paulė Vaitkutė skaitė savo eilėraštį „Donelaičiui“, o Almantas Tamošaitis atliko savo kūrybos dainą.
Mokytojos Jūratės Videikienės sukurtą literatūrinę kompoziciją „Iš Donelaičio „Metų“ atliko skaitovai Laura Vasiliauskaitė, Jonė Mockutė, Agnė Vabalaitė, Justinas Bendoraitis ir Mantas Bendžius. Žiūrint ir klausant pasirodė, kad jaunimą Donelaičio tekstas domina ir stebina, verčia pamąstyti, skatina pašėlioti. Su šia kompozicija Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos skaitovai kovo 8 d. dalyvaus Lietuvos moksleivių meninio skaitymo konkurso regioniniame ture.
Renginio sumanytoja V. Bartusevičienė ragino visus atrasti Donelaitį ir jį išgyventi. Be abejo, teisinga renginyje cituota kompozitoriaus B. Kutavičius mintis, kad Donelaitis tampa labai įdomus, kai jį skaitai ne mokytojo liepiamas.
Atsiversti „Metus“ ir pirmą kartą, o gal dar kartą perskaityti – ar ne prasmingas būtų poeto paminėjimas šiais, 300-aisiais jo gyvenimo metais.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook