Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Pokalbio su profesoriumi tęsinys – naujos jo knygos skaitymas

Pokalbio su profesoriumi tęsinys – naujos jo knygos skaitymas (0)

2016-11-05

Didelis malonumas susitikti su kraštiečiu kalbininku Arnoldu Piročkinu. Pažįstame jį kaip lietuvių kalbos puoselėtoją, nuoširdžiai besirūpinantį jos likimu, ir kaip įdomų kalbėtoją, primenantį mums primirštus kalbos turtus, šnekantį šiltai ir nuotaikingai. Toks buvo ir susitikimas spalio 19-ąją Jurbarko viešojoje bibliotekoje, kur profesorius habilituotas daktaras pristatė naujausią savo knygą – „Lietuvių kalbos savitumas“.

„Visada malonu atvykti į savo gimtąjį kraštą. Atvykstu ne taip dažnai, bet jei kviečiate, būtinai turiu atvykti“, – sveikinosi profesorius, šį kartą atvykęs, nes „jurbarkiškiai panūdo pristatyti mano nedidelę knygelę“.
Aldona Pauliukaitienė, Lietuvių kalbos draugijos Jurbarko skyriaus pirmininkė, sakė, kad knyga jau gyvena, nors mažai dar esame ją vartę, nedidelė, bet skaityti reikės atidžiai. 
Pagrojusios Antano Sodeikos meno mokyklos skudutininkės iškurnėjo, o kartu su autoriumi pavartyti naująją knygą liko, pasak A. Pauliukaitienės, tikriniai jurbarkiškiai.
Jurbarko Garbės pilietį prof. habil. dr. A. Piročkiną pagerbė ir susitikime dalyvavęs rajono savivaldybės vicemeras Saulius Lapėnas, o bibliotekos direktorė Nijolė Masiulienė suskaičiavo, kad garbiojo kraštiečio Jurbarke šiemet sulaukėme jau septintą kartą ir šįkart kartu su knygos „Lietuvių kalbos savitumas“ recenzente dr. Giedre Čepaitiene. 
„Atvirai pasakysiu, kad aš truputį bijau būti pristatomas, nes tai knygelei gali daug kas pareikšti pretenzijų. Esu ten įkėlęs vieną kitą perkūnsargį, bet trinktelti yra už ką. Nelaikau šito darbo specifiniu moksliniu, nepretenduoju į kalbininkus, kurie sukuria epochinius veikalus. Mano tikslas buvo priartėti prie visuomenės, manau, kad gal kartais man ir pavyko. Manau, kad kiekvienas žmogus, jeigu dar neužmiršo, kas yra daiktavardis, būdvardis, galūnė, galės tą knygelę paskaityti ir supras“, – taip savo knygą apibūdino profesorius.
„Bendrinių kalbų istorija sudėtinga ir įdomi. Pati pirmoji, atrodo, prasidėjo prieš Kristaus gimimą Graikijoje ir vadinosi koinė – bendra, bendrinė, – pasakojo A. Piročkinas. – Kalbos formavosi nevienodai. Dalis vadinamos literatūrinėmis, jos formavosi veikiamos rašytojų. Ryškiausias pavyzdys – rusų kalba, taip pat ir lenkų, vokiečių. Rusai sakydavo: jei taip parašė Puškinas, tai taisyklinga. Bet kai kurias kalbas išugdė kalbininkai. Lietuvių kalba išugdyta Jono Jablonskio.“ 
Tačiau pereiti kalbai iš gramatikos į visuomenę – nelengva. Lietuviai, pasak profesoriaus, ir dabar dar protestuoja prieš J. Jablonskio sukurtą gramatiką. 
Po tokios įžangos prof. A. Piročkinas papasakojo, kas jį paskatino parašyti plačiajai visuomenei skirtą knygą „Lietuvių kalbos savitumas“, kuri turi paantraštę „Lietuvių kalbos gretinimas su giminiškomis kalbomis“. Tai dar 2010 m. radęsis sąjūdis „Stabdyk lietuvinimą!“, kurio iniciatorius buvo filosofas ir Seimo narys Mantas Adomėnas. Knygos „Lietuvių kalbos savitumas“ įžangoje rasime citatą iš žurnalo „Naujasis židinys-Aidai“, kurioje M. Adomėnas teigia, kad „lietuvių kalba yra gana skurdi“, ir pranašumo pavyzdžiu duoda anglų kalbą.
„Įsiliepsnojau!“ – neslėpė profesorius savo reakcijos į tokią, pasak jo, nesąmonę. „Turtingumą lemia pati tauta, kuri tą kalbą vartoja, o ne kitos kalbos. Problemų kyla, kai verčiama iš vienos kalbos į kitą“, – sakė prof. A. Piročkinas ir teigė, kad mums nėra reikalo lenktyniauti, pavyzdžiui, su vokiečiais, kurie yra filosofų tauta, todėl jų kalboje daug tos krypties žodžių. Arba su anglų kalba, kuri turtinga keiksmažodžių, nes jų pagal poreikį daug prikūrė anglų jūrininkai, ir kur jau čia mums lygiuotis su lietuviška rupūže. „Mes, lietuviai, esam žemdirbiai, ir mūsų leksika tokios krypties“, – sakė profesorius. 
Dar vienas lietuvių kalbos bruožas – pasaulinės reikšmės! – jos senumas. Deja, pasak profesoriaus, dabar pasigirsta vis daugiau balsų, niekinančių gimtąją kalbą. O niekinimas veda prie naikinimo... 
„Tai tokios mintys lydėjo rašant tą knygelę“, – sakė autorius ir perleisdamas žodį knygos recenzentei dar pridūrė, su jumoru, kaip jam ir būdinga, užsikalbėjęs, mat kalbininkas – tai kaip ir pletkininkas.
Humanitarinių mokslų daktarė G. Čepaitienė sakė, kad ir jai Jurbarkas nesvetimas – kilusi iš netolimo Kudirkos Naumiesčio, o A. Piročkinas ją atvedęs į universitetą, mat per stojamuosius egzaminus profesorius ją egzaminavęs.
Nedaug mokslininkų, pasak G. Čepaitienės, ryžtasi rašyti plačiajai visuomenei skirtas knygas, nes neturi tam laiko, be to, akademiniame pasaulyje tokios knygos nevertinamos. Tačiau tokie leidiniai žadina visuomenės susidomėjimą kalba ir kelia bendrąjį išprusimą. 
Recenzentė minėjo ir tai, ko pasigedo knygoje, kurioje lietuvių kalbos savitumas išryškinamas gretinant ją su giminiškomis kalbomis. Pasidžiaugusi proga pakritikuoti savo profesorių, G. Čepaitienė sakė, kad tos pastabos – tik juokai, o vertingų, pagirtinų dalykų knygoje labai daug. 
„Pagirtinas knygos autoriaus platusis žvilgsnis – pasirėmimas retais ir sudėtingais šaltiniais. Padaryti sudėtingą suprantamu – didelis uždavinys“, – sakė G. Čepaitienė. Recenzentė dar vardijo A. Piročkino pagarbų santykį su savo amžininkų darbais, rėmimąsi pavyzdžiais tų kalbų, kurias profesorius pats neblogai moka – čekų, latvių, vokiečių, lenkų, gėrėjosi jo pedantiškumu – mokslo darbai mėgsta pareigingumą ir tikslumą.
Baigiamasis žodis priklausė garbiajam svečiui. A. Piročkinas džiaugėsi žmonėmis, kurie brangina mūsų gimtąją kalbą. „Turėčiau paminėti Justiną Marcinkevičių. Man yra tekę su juo šiek tiek bendrauti. Jis metais anksčiau baigė lituanistiką, bet kartu buvome universiteto ansamblyje, jis buvo vienas pagrindinių bosų, o aš – tenoriukas, antras, net ne pirmas, bet vis dėlto buvau. Tai buvo laimingiausias laikas, tame ansamblyje... Kai susitinku su likučiu to ansamblio, jaučiuosi kaip su broliais ir seserimis susitikęs“, – profesorių vedė prisiminimai. Galbūt ir ne be bibliotekininkės Linos Lukošienės pagalbos, dar susitikimo pradžioje padainavusios svečiui dvi dainas: vieną – apie laivininkus, kad primintų prie Nemuno prabėgusią vaikystę, kitą – latvišką, atliepiančią naujosios knygos pobūdį. 
Iš tų tolimesnių laikų prisiminė profesorius latvišką eilėraštį, o baigė susitikimą Justinu Marcinkevičiumi – išgirdome mūsų kalbos grožį, puikaus skaitovo lūpomis ištartą.
Pokalbis, kuriam kvietė susitikimo organizatorės, vyko jau vėliau, profesoriui pasirašinėjant autografus – nuo seno A. Piročkiną pažįstantys jurbarkiškiai norėjo kiekvienas su juo pasišnekėti, paskui tęsėsi ragaujant gardžiojo bibliotekininkių pyrago. 
Knyga „Lietuvių kalbos savitumas“ jos recenzentę G. Čepaitienę sužavėjo ir tuo, kad parašyta kaip pokalbis su skaitytoju. Taigi turime iki soties progų su kraštiečiu ir Jurbarko Garbės piliečiu A. Piročkinu pasikalbėti apie mūsų visų kalbą skaitydami jo knygą.
Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook