Rašytojos viešnagė – malonumas skaitytojams

Rašytojos viešnagė – malonumas skaitytojams (0)

2019-12-13

Susitikti su rašytoju taip pat įdomu, kaip ir skaityti jo knygas – rašytojai kalba dažniausiai itin žodingai ir vaizdingai, jie turi ką papasakoti, be to, galima pasmalsauti, kaip atsiranda jų knygos. Lapkričio 29 d. knygos bičiulius Jurbarke ir Smalininkuose nudžiugino susitikimas su rašytoja, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininke Birute Jonuškaite.

Iš lietuviško krašto

Jurbarko bibliotekoje B. Jonuškaitę pristatė ir kalbino rašytoja, Veliuonos bibliotekininkė Violeta Šoblinskaitė ir pirmiausia klausė, kuo ypatingas Seinų kraštas Lenkijoje, kur ji yra gimusi.

Viešnia prisipažino pyktelnanti, kai apie ją sakoma: kilusi iš lenkų krašto. „Koks čia lenkų kraštas? Tai mūsų – lietuvių, dzūkų, kraštas, o kad jau taip nutiko, kad visą laiką mus kažkas apkramto ir mums koks gabalas lieka, tai, matyt, toks jau mūsų likimas“, – dzūkuodama sakė rašytoja ir pasakojo, kad vaikystėje, į kokius namus benueidavusi, kalbinama būdavo ir dzūkiškai, ir lenkiškai.

Gyvenimas lietuviškame krašte, bet ne Lietuvoje, lietuvybę tik stiprino, o dviejų kalbų mokėjimas – tikra Dievo dovana. „Jei Dievulis man tokią programą surašė, kad gimiau Seinų krašte, o ne kur kitur, ir gavau už ačiū dvi kalbas, tai reikia tuo ir pasinaudoti“, – sakė rašytoja, kuri taip pat yra ir vertėja iš lenkų kalbos.

„Ar kas buvote mūsų krašte? Ar buvote Žolinėje?“ – klausė viešnia, ragino nuvažiuoti ir pasakojo apie ypatingas Žolinės procesijas, kurių suvažiuoja pažiūrėti žmonės iš viso pasaulio, ir apie tai, kaip rengimasis šventei stiprina lietuvių bendrystę.

B. Jonuškaitė gimė ir augo Seivų kaime ant gražaus ežero kranto. „Buvom keturios dukros, aš jauniausia – pagrandukė. Esu tikra savo tėvo dukra: jis buvo siuvėjas ir prie „Zinger“ mašinos sėdėdamas arba dainuodavo, arba, kaip mama sakydavo, vaikams nesąmones pasakodavo – apie vaiduoklius, velnius ir kita. Tėvelis nelaikė liežuvio už dantų – ir aš tą paveldėjau. Mama – geroji namų fėja. Mezgėja, audėja, šeimininkė... Mano tėvai buvo kitokie negu kiti ūkininkai – jie investavo ne į žemę, ūkį, bet į dukras – visas išleido į mokslus. Visos išėjom, nė viena neparėjom... Dabar mūsų sodyba ant ežero kranto, labai gražioje vietoje – tik sulaukėjusios obelys, nugrimzdęs šulinys be rentinio, griūvantys pastatai. Tik tyla, tyla, tyla... Sopulys mūsų... Bet turim viltį, kad kuris nors vaikų ar anūkų sugrįš ir prikels.

Kitame ežero krante gyveno mano tėvo sesuo su šeima – jie turėjo keturias dukras ir keturis sūnus. Sekmadieniais per ežerą sklisdavo dainos: vieni pradėdavom, kiti tūravodavom. Bet mūsų ežero pusėje jau niekas lietuviškai nedainuoja – nebėra kam. Ačiū Dievui, dainuoja kitoje ežero pusėje“, – džiaugsmais, sopuliais ir viltimis dalijosi rašytoja.

Pasirinko Lietuvą

„Tavo gražus lietuviškas vardas ir pavardė, bet tu dar esi ir Augustinienė? Kaip čia buvo, kad tapai Lietuvos marčia?“ – kolegę rašytoją toliau kalbino susitikimo vedėja V. Šoblinskaitė.

Baigusi Punsko lietuvių licėjų B. Jonuškaitė atvažiavo į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistikos.

„Dabar kalbėti apie tai yra paprasta, bet tas išvažiavimas buvo gana sudėtingas, – tvirtina rašytoja. – Vilnius nors netoli, bet buvo kitoje valstybėje, net kelionė trukdavo dvi paras, važiuoti reikėjo per Varšuvą. Ir namo parvažiuodavau du kartus per metus – vasaros ir žiemos atostogoms. Man, užsienietei, tik tiek buvo leidžiama“, – rašytoja priminė laikus, kai gyvenome už geležinės uždangos.

O Lenkijos lietuviai ir tada gyveno kur kas laisviau. „Aš atvažiavau iš labai laisvos šalies, palyginus su Sovietų Sąjunga, ir jaučiausi kaip musė, įkritusi į išrūgas. Mano tėvai sėdėdavo su kaimynais kiekvieną dieną prie radijo Laisvosios Europos ar Amerikos balso, ir ką galvodavo apie komunistus, tą sodriai ir dėdavo. O Vilniuje man reikėjo išmokti sėdėti užsičiaupus“, – pasakojo viešnia.

Ir išvažiuoti iš Vilniaus studentei-užsienietei buvo leidžiama tik 25 kilometrų atstumu. Savaitgalius, kai bendrakursiai važiuodavo namo dešrų ir lašinių, Birutė dažniausiai leisdavo „Kamčiatkoje“ (taip vadinami universiteto bendrabučiai Saulėtekio alėjoje, kur anuomet tik jie ir tebuvo), žiūrėdama per langą į ožką ganančią bobulę... „Bet taip ir atsiranda rašytojai!“ – linksmai konstatavo ji.

Po studijų dvejus metus atidirbo Lenkijoje, kuri mokėjo jai stipendiją, o paskui ryžosi apsigyventi Lietuvoje.

„Prieš važiuodama visam laikui į Lietuvą aplankiau savo seserį Toronte. Važiuoju į tą kalėjimą, tai pirma turiu pamatyti Vakarus, galvojau. O 1985 m. atvažiavau į Ukmergę, kur paskyrimą buvo gavęs mano vyras. Jau žinojau, kas manęs laukia“, – sakė rašytoja. Ir tikrai, laukė nekas: darbą ji gavo tik po to, kai kreipėsi į anuomet visagalį partijos komitetą, nes su Vilniaus universiteto diplomu, bet su lenkišku pasu jos niekas neįdarbino – nenorėjo turėti bėdos.

1994 m. B. Jonuškaitė apsigyveno Vilniuje. Dirbo žurnaliste, nuo 2003 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretore, 2018 m. sausį išrinkta Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininke.

Apie save ir mus

Už kūrybą ir kultūrinę veiklą B. Jonuškaitė yra įvertinta daugybe apdovanojimų. 2015 m. jai įteiktas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“, tais pačiais metais – Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija. 2016 m. rašytoja apdovanota Lenkijos Auksiniu kryžiumi už ypatingus nuopelnus vystant lenkų ir lietuvių kultūrinius ryšius.

Su Jurbarku B. Jonuškaitę sieja Petro Cvirkos premija, skirta jai 2002 m. už novelių knygą „Žalčių tiltas“.

Į Jurbarką rašytoja atsivežė naujausią, devynioliktą, tik išvakarėse išėjusią savo knygą „Laikas ir likimai“ – tai pokalbiai su Lietuvos ir Lenkijos kultūros žmonėmis. Tačiau daugiausia susitikime kalbėta apie dar šviežius, bet jau daugelio skaitytus romanus „Maranta“ ir „Maestro“.

Pirmajame, pasirodžiusiame 2015 m., susipina trijų kartų moterų likimai. Šią knygą rašytoja nešiojosi nuo pat vaikystės – jai norėjosi išnarplioti gražuolės pusseserės meilės istoriją. „Tai kaip detektyvas, tokių detektyvų gyvenime labai daug – tai nutylėtos šeimos ir giminės paslaptys“, – sakė autorė. O „Marantos“ tęsinį parašyti skatino skaitytojai, klausinėję, kas nutiko vienam romano personažų, ir rašytoja pasijuto tarsi įvaryta į kampą, todėl šiais metais išleido romaną „Maestro“. Tačiau skaityti knygas galima ir kaip atskirus kūrinius.

Į abu romanus rašytoja įdėjo ir savo gimtosios tarmės, o „Marantoje“ kai kurių dzūkiškų žodžių paaiškinimai surašyti paraštėse – taip dar įdomiau skaityti.

„Ir viena, ir kita knyga yra apie mane, apie jus, apie kiekvieną iš čia esančių. Apie tai, su kuo mes kaunamės visą gyvenimą – su savo demonais, su kita savo asmenybės puse – nes visi mes turim tą savo dvynį. Ar gali žmogus, netekęs meilės, šeimos, saugumo jausmo, būti vientisa, harmoninga asmenybė, ar gali užmegzti normalius santykius, įlįsti į kito žmogaus dūšią, nes mes labai dažnai esam linkę kitą kažkuo apkaltinti, nepabuvę jo kailyje. Ar sugebame priimti ir atleisti tam, kas mus myli, nors ir skaudina. Rašau apie gyvenimą, mirtį, apie meilę – tai, kas man skauda“, – apie savo naujuosius romanus sakė rašytoja. 

Jurbarkiečiai klausinėjo viešnios ir apie Metų knygos rinkimus, klausė patarimo, ką skaityti, teiravosi, ar kiekvienas, kuris išleidžia knygą, yra rašytojas. Kas ir kaip sprendžia, ką priimti į Rašytojų sąjungą? Šiuo metu sąjungoje yra per 350 rašytojų, o norintys jai priklausyti pirmiausia turi parašyti prašymą, tada Rašytojų sąjungos valdyba – 17 žmonių – skaito ir vertina pretendento kūrybą, ir toli gražu ne visi priimami, o priimtiesiems meno kūrėjo statusą suteikia kultūros ministras.

Visų knygos mėgėjų vardu viešniai dėkojo Jurbarko viešosios bibliotekos direktorė Rasida Kalinauskienė, susitikimo dalyviai rašytoją apdovanojo plojimais, o mielą staigmeną įteikė kraštietis muzikantas Petras Pojavis, pažinojęs jos romanų personažus.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook