Saugoti tradicijas krašto, kuriame gyvename

Saugoti tradicijas krašto, kuriame gyvename (1)

2010-11-11

Gausiai susirinkus smalininkiečiams Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centrą pašventino kunigas Kazys Žutautas.

Po rajono kultūros įstaigų reformos Viešvilėje ir Smalininkuose įsteigtas Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras spalį pakvietė į prisistatymo renginius – vakaronę, pavadintą „Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto architektūra ir kiti kultūriniai savitumai“.

Abiejuose miesteliuose į renginį susirinko daug gyventojų, o tai liudija, kad žmonės nori bendrauti ir nėra abejingi nei kultūrai, nei senosioms šio krašto tradicijoms.

Spalio 22-ąją ant seno pastato Smalininkų miesto centre jau kabojo naujojo kultūros centro iškaba, o vėjas plaikstė dvi trispalves – Lietuvos Respublikos ir Mažosios Lietuvos vėliavas. Vakare gausiai susirinkus seniūnijos bendruomenei kunigas Kazys Žutautas pašventino naują kultūros įstaigą. Jos šeimininkas – kultūros centro direktorius Arvydas Griškus visus kvietė į vidų ir kartu su režisiere Nijole Aleksiene svetingai sutiko su duona ir druska.

Renginio pradžioje nuskambėjo Jurgio Zauerveino giesmė „Lietuvninkai mes esam gimę“ – Mažosios Lietuvos himnas. Istorinio krašto, kurio paribyje įsikūrę Smalininkai, akcentų vakaronėje buvo ne vienas. Kultūros centro direktorius A. Griškus, priminęs esminius Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros dalykus, kvietė smalininkiečius saugoti šio krašto tradicijas.

Vietinių gyventojų Smalininkuose po Antrojo pasaulinio karo beveik neliko, ir šiame miestelyje, vieninteliame įsikūrusiame taip arti Nemuno, apsigyveno įvairių Lietuvos regionų žmonės. „Mes negalime būti tuo, kuo nesame, bet galime saugoti tradicijas to krašto, kuriame gyvename“, – sakė A. Griškus. Norint saugoti reikia pažinti, pažinus – gaivinti. Tokios misijos ir imasi Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras.

Puikiai nuteikė jaunieji smalininkiečiai, vakaronėje dainavę šio krašto dainas – vokalinis instrumentinis ansamblis, kuriam vadovauja Valdas Žemaitis, bei Monikos Nausėdaitės ir Elzės Gražulevičiūtės duetas – jos tautosakininkų Juškų užrašytų dainų mokosi Jurbarko kultūros centro vaikų folkloro ansamblyje „Pasagėlė“ (vad. Aušra Mičulė).

Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centre jau veikia nemažai meno kolektyvų. Smalininkiečių vakaronėje grojo tradicinė kapela „Smalinė“ – šis V. Žemaičio vadovaujamas kolektyvas 2009 m. dalyvavo Lietuvos tūkstantmečio dainų šventėje. V. Žemaitis taip pat repetuoja su jau minėtu jaunimo kolektyvu ir su suaugusiųjų mišriu vokaliniu ansambliu. Atgijo ir prieš keletą metų Joanos Šakaitienės suburtas, tik tuomet kultūros centre vietos neradęs šokių kolektyvas. Pagausėjęs, išsirinkęs „Skalvos“ vardą (mat senų senovėje čia gyveno baltų gentis skalviai) kolektyvas, kuriam dabar vadovauja choreografė Ilona Gudavičienė, pradėjo mokytis respublikinės dainų šventės repertuarą. Išliko Smalininkuose ir mėgėjų teatras „Ąžuolynė“.

Viešvilėje dailininkė Eglė Untulytė yra įkūrusi suaugusiųjų ir vaikų dailės studijas – piešti į Viešvilę dar iki kultūros centrų susijungimo važinėjo ir nemažas būrys smalininkiečių. Beje, dailininkė E. Untulytė sukūrė ir naujojo kultūros centro emblemą. Dainą mėgstantys viešviliečiai susibūrę į vokalinį ansamblį „Vėtrungė“, kuriam vadovauja Kristina Glinskienė, planuose – ir folkloro kolektyvas.

Savitą Mažosios Lietuvos architektūrą negailestingai naikino ir laikas, ir požiūris, tad itin džiugina gyventojų pastangos išlaikyti dar likusią ar atkurti autentiką. A. Griškus jau spėjo aplankyti ir nufotografuoti gražiai tvarkomas sodybas ir vakaronėje jų šeimininkams įteikė padėkos dovanėles. Už senosios architektūros saugojimą, už išpuoselėtą rūtų darželį pagyros nusipelnė Adelė Atkočaitienė. Paminėti buvo ir Arvydas ir Loreta Ramonai – nors medinius langus pakeitė plastikiniais, bet išsaugojo stogo kraigo puošybos elementus – lėkius ir prie namų klestinčias šiam kraštui būdingas alyvas. Pagyrų nusipelnė ir autentišką vienkiemį puoselėjantys Marytė ir Juozas Sakalauskai, miestelį itin puošiančios O. Norvaišienės kaimo turizmo sodybos šeimininkai Andželika ir Arvydas Ašmonai bei ką tik naujam gyvenimui senovinį statinį prikėlę ir Senjorų namus įsteigę verslininkai Edita ir Gintautas Navickai.

Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro Smalininkų skyrius irgi įsikūrė senosios architektūros pastate. Atsilaikę siūlymui persikraustyti po technologijų ir verslo mokyklos stogu kultūros centro darbuotojai puoselėja mintį ieškoti galimybių pastatą renovuoti, kad ir jis puoštų miestelį prie Nemuno.

Šiltų žodžių savo gimtinei Smalininkams negailėjo savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė Regina Kliukienė. Ji dovanų smalininkiečiams atvežė naują leidinį „Jurbarko kraštas. Žmonės ir jų darbai“. Pirmojoje šio leidinio dalyje įdėta tik paveikslų iš augalų kūrėja Stefa Šafranauskienė, nors Smalininkuose yra daug tradicijas ir amatus puoselėjančių žmonių. R. Kliukienė žadėjo, kad apie juos bus papasakota kitoje, dar tik pasirodysiančioje, leidinio dalyje.

Smalininkų seniūnas Saulius Jarutis linkėjo kultūros centro direktoriui ir visiems darbuotojams, kad ugnelė, su kuria pradėjo dirbti, ne rusentų, bet liepsnotų, o susirinkusiuosius kvietė visada paremti kultūros darbuotojus. Vienas žmogus gali daug, bet ne viską. „Nors ir vadinat mane seniūnijos šeimininku, bet be bendruomenės aš niekas“, – sakė seniūnas ir padėkas bei gražius kalendorius įteikė gausiam būriui bendruomenės narių, prisidėjusių rengiant seniūnijos kiemelį Derliaus šventėje.

Norint, kad žmonės ateitų, reikia kviesti. Naujojo kultūros centro direktorius taip ir padarė – kvietė įstaigų kolektyvus, gyventojus. Žmonės atėjo, ir ne tuščiomis, o vakarojo ilgai ir linksmai, vaišindami vieni kitus tuo, kuo šiandien svečius stebina Mažosios Lietuvos gyventojai.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Sponsored Videos

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook